Paklausinėjęs Kijevo „explorerių“ gaunu Makso iš Odesos kontaktus, kuris padeda susisiekti su Nastia, kuri suorganizuoja nakvynę. Tačiau iš karto perspėja, jog negerčiau daug degtinės ir nesivesčiau kekšių, nes tas butas yra jų draugo, kuris šiuo metu keliauja Kaukaze. Taip pat pamini, jog yra viena didelė problema – dvi katės, kurias reiks pamaitinti ryte ir vakare. Skamba kaip tobula vieta – mažas butas centre.
Kelionė iš Kijevo į Odesą prasideda kaip visada – sėdi į viešąjį transportą (šiuo atveju metro) ir važiuoji iki paskutinės stotelės, tada žingsniuoji keliu iki sau tinkamos vietos. Šį kartą tai buvo policijos patikros punktas, o už jo sustojimo vieta automobiliams.
-
Juozapo kelionė per Ukrainą: ant aukščiausio šalies kalno – šūkis „Slava Ukraini!“
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: kelionė neramioje šalyje, bet toli nuo Donbaso pragaro
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: įsimintinas darbas ukrainiečių vaikų stovykloje anglų kalba
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: pakeliui į Kijevą aplankytas Meilės tunelis
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: ant Kijevo stogų, Maidane ir V.Janukovyčiaus viloje
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: plikomis rankomis įveiktas 119 metrų aukščio Kijevo tiltas
Iškėlus nykštį ir šypsantis automobilis, važiuojantis į man reikiamą pusę sustojo maždaug per pusvalandį ir važiavo tiesiai į Odesą. Nors iš pradžių vairuotojas kažką neaiškiai murmėjo apie mažesnius miestelius, kurie yra pakeliui į Odesą, tačiau, kai pradėjom kalbėtis apie kelionę, politiką ir ekonomiką jis vis nesustodavo prie minėtų miestelių, o nuvežė tiesiai iki Odesos, pervežė už vadinamo kareivių „blokposto“, nes prie jo mane išleisti būtų nesaugu, kadangi jiems kiltų daug klausimų, ką aš ten veikiu, ir apsisukęs patraukė savo keliu.
Žingsniuoju iki jūros, išsimaudau ir einu susitikti su naujais žmonėmis, kurie taps mano draugai artimiausias 10 dienų ir juos prisiminsiu tikrai ilgą laiką. Palydi iki buto, kuriame įsikuriu ir prasideda įspūdingos dienos ir naktys Odesoje.
Beveik kiekvieną dieną būdavo kažkas naujo – katakombos Odesoje, katakombos kaimeliuose šalia Odesos, drenažo sistemos, apleistas, sudegęs pastatas pačiame miesto centre ir jo stogas, šašlykų kepimas šalia garažo ir jų valgymas katakombose, paprasto turisto vaikščiojimai Odesos įžymiomis ir nelabai vietomis. Čia aprašysiu labiausiai atmintyje įstrigusias istorijas ir pasakojimus, kartu su nuotraukomis.
Atskiros istorijos verti mano naujieji draugai – Aleksandras (Saša) ir Anastasija (Nastia), pakankamai jauni, tačiau jau susituokę, savo vestuves kelias dienas šventę Kholodnaya balka katakombose su nemažai draugų. Kartu su jais buvo ir vietinio laikraščio fotografai, kurie susidomėję fotografavo nuotaką su vestuvine suknele giliai giliai po žeme.
Šie žmonės man padėjo pažinti Odesos požeminį pasaulį ir pajausti Odesos „explorerių“ gyvenimą pačiam. Išgirdau daugybę įdomių istorijų iš Odesos gyvenimo. Viena iš jų apie 2012 metų sausį, tose pačiose, Kholodnaya Balka katakombose dingusį vaikiną, kurio ieškojo 150 žmonių (su jais kartu buvo ir Saša su Nastia). Dirbdami pamainomis šie žmonės jo ieškojo 11 parų. Tačiau 750 kilometrų ilgio labirintuose dingusio žmogaus nesugebėjo rasti, rado tik jo miegmaišį ir šiek tiek maisto, tačiau ne kūną. Bet sklando kalbos, kad visa ši situacija galėjo būti pastatytas spektaklis, nes dingęs vaikinas turėjo problemų su motina, bandydavo juodosios magijos triukus ir žmonės spėlioja, jog jis galbūt tiesiog išvažiavo gyventi kitur.
Katakombose, kurios yra po miesto centru gausu šiuolaikinių gatvės artistų piešinių, jos labiau nuniokotos, kai kurios – apsemtos vandeniu, tačiau galima atrasti ir natūralių urvų, kurie susijungia su kitu katakombų sektoriumi. Viename iš tokių urvų prisiminiau, jog ankštos vietos man kelia daugiau baimės, nei aukštos.
Vienas skaitytojas parekomendavo aplankyti per neramumus gegužę apdegusį profsąjungų rūmų pastatą, kuriame žuvo kelios dešimtys (o galbūt net ir šimtai, nes tikrų duomenų niekas nežino..). Šalia šio pastato, kaip ir Maidane, Kijeve tvyro visiška tyla, žmonės meldžiasi, policininkai saugo pastatą.
Taip pat su Maksu ir jo draugu Niku aplankėme apleistą, nuo ugnies nukentėjusį pastatą pačiame miesto centre. Pastato viduje gausu įvairių papuošimų, o ant stogo stovi senos skulptūros, kurios bet kurio metu gali nukristi nuo stogo ant šaligatvio. Nuotraukų iš pastato vidaus deja neturiu, nes go pro kameros kokybė naktį nieko gero nežada, bet štai vaizdas nuo stogo:
Paskutinį vakarą Saša pabuvo mano asmeniniu kirpėju, taigi prieš miegą gerai pasijuokėme ir aš vėl atrodau panašus į žmogų:
Odesoje gyvenau vaikino, kurio pravardė – Studentas, jis tuo metu, kartu su savo žmona buvo išvykęs į Kaukazą neribotam laikui, nes jis turi aukštesnį laipsnį Ukrainos kariuomenėje ir šiuo sudėtingu laikotarpiu nenorėjo būti pašauktas į armiją, todėl išvyko. O nuolatinis vietinių gąsdinimas, kad gatvėje stabdomi autobusai ir jauni vyrai išvedami į kitą autobusą ir vežami registruoti į armiją padėjo sugalvoti istoriją, kuri būtų kiek neįprasta. Jeigu norėdami paimti į armiją Studentą jo bute rastų mane ir nekreipdami dėmesio į mano laužytą kalbą išvežtų į Donbaso regioną, tai būtų buvus šiek tiek baisoka ir keista įvykių seka, tačiau, to nebuvo. Taigi, laikas Odesoje buvo nerealu, galbūt šiek tiek per ilgai, tačiau nieko gyvenime nebūna atsitiktinai, jeigu būčiau buvęs trumpiau – nebūčiau sutikęs įdomių žmonių, kuriuos sutikau išvykęs iš Odesos…
Žiauriai džiaugiuosi susipažinęs su tokiais žmonėmis kaip Nastia, Saša, Maksas, Nikas, Anna ir kitais, kurie mano laiką Odesoje padarė įsimintinu. Kitoje dalyje skaitykite apie tranzavimą į Moldovą ir įspūdžius iš jos sostinės – Kišiniovo.
Daugiau skaitykite Juozapas.lt ir žiūrėkite nuotraukas #avantiura2014
