Šis straipsnis – Postimees.ee žurnalisto Jaanus Piirsalu ciklo iš Afganistano dalis.
Praėjusius mėnesiui nuo tada, kai Talibanas užėmė valdžią Afganistane, man vienas uzbekas ekspertas sakė: „Amudarjos upė nėra tik geografinė siena tarp Afganistano ir Vidurinės Azijos respublikų, tai yra laiko skirtis. Ją peržengus atsiduri XIX a. viduryje. Jie ten gyvena taip, kaip mūsų proseneliai gyveno.“
Iš pradžių manęs, kad jis omenyje turi mentaliteto ir kultūros skirtumus abiejose Amudarjos pusėse, netrukus supratau, kad beveik dviejų amžių skirtumas buvo ir akivaizdžiai materialus.
Trečdalį nešvarių kambario grindų dengia gabalas medžiagos, kuri jau seniai praradusi savo spalvas. Panašus skuduras kabo priešais įėjimą. Keturi į lovas panašūs objektai, kurie atrodo lyg tuoj sulūšiantys, jeigu ant jų atsisėsi, pristumti prie sienos. Priešais lovas stovi metro pločio spintelė, kurios dviejose iš šešių lentynų sudėtos skurdžios šeimos maisto atsargos: arbatos milteliai, nedidelis medinis dubenėlis su sauja pupelių ir šiek tiek ryžių. Kampe guli tuščias miltų maišas – kaip negyvas žvėris.
Šalia lentynų esantis nedidelis langas – vienintelis kambario šviesos šaltinis. Tarpas tarp sienos ir lango rėmo toks didelis, kad pro jį pralįstų žiurkė ar mažas paukštis. Lange esantis stiklas kontrastuojančiai atrodo kaip nereikalinga prabanga. Vienintelis šilumos šaltinis – vidury kambario stovinti mažytė molinė krosnelė, į kurią net katė nugaros kaip reikiant nepasikasytų. Ji šildo tiek, kad temperatūra viduje tik vos vos skiriasi nuo lauko. Atrodo, kad bus sniego.
Ne patys švariausi šeimos vaikai yra pripratę lakstyti basi purvinomis grindimis. Nedidelis įdubimas kampe atstoja vonią. Ant šiek tiek pakelto molinio krašto guli nenusakomos spalvos nedidelis muilo gabaliukas.
Gyvena kartu su veršiuku
Šis aprašymas – ne iš dviejų amžių senumo etnografinės knygos. Tai yra 45-erių Bagho Muhammado 12-os asmenų šeimos (7 iš jų – vaikai) namai. Ir tai nėra pats vargingiausias namas Pakhel kaime.
32-ejų metų Salamuro dėdė tarnavo Afganistano kariuomenėje ir žuvo kaudamasis su Talibanu. Jo našlė gyvena 10 kv. m pašiūrėje su keturiais vaikais ir liesu veršiuku. Vyriausiam vaikui – 8, jauniausiam – vos dveji su puse. Veršiukas gyvena kairiame kampe, o šeima – dešinėje pusėje.
Žmonių pusėje stovi dvi klibančios lovos su dviem stebėtinai gražių raštų užklotais. Po viena iš lovų stovinčioje medinėje dėžėje, panašu, šeimos daiktai. Kitame kampe – veršiukas ir didelis katilas, pilnas šieno. Jiems nėra vietos kiek didesnėje Salamuro trobelėje, nes joje gyvena ir taip gausi jo šeima.
Taika – vienintelė teigiama pasekmė
Pakhel kaime yra maždaug 300 gyventojų. Kaimelis yra netoli Pakistano sienos, vakarinėje Afganistano Nangarharo provincijoje. Puštūnų kaimas Pekha slėnyje yra vos už keliasdešimt kilometrų nuo Tora Bora urvų, kuriuose slapstėsi Osama bin Ladenas. Būtent čia prieš 20 metų buvo planuoti ir sustyguoti teroro aktai Niujorke ir Vašingtone.
Gyvenimą kaime tvarko vyresniųjų taryba, kurios 8 nariai sutiko pasikalbėti su „Postimees“. Visi jie spinduliuoja nepajudinamą orumą. Jie pripažino, kad nepamena, kada kaimas buvo toks varganas kaip dabar, praėjus 4 mėnesiams nuo Talibano valdžios užgrobimo. Visi ženklai rodo, kad situacija tik prastės.
Jaunesni kaimo vyrai tarnaudavo kariuomenėje ar policijoje ir namo parveždavo pakankamai pinigų, kad visas kaimelis išgyventų. Dabar jie neturi jokio darbo.
„Visiškai ne, – atsakė vyresnysis Haji Dashkatas, paklaustas, ar Talibanas bent kažkiek padeda. – Jie patys neturi pinigų.“ Vienintelis geras dalykas iš Talibano – tai, kad kaime dabar vyrauja taika. Pakhel anksčiau nuolat kentėdavo nuo ISIS atakų, kurias sekdavo US dronų smūgiai. 2017–2018 m. dėl to žuvo 16 gyventojų.
Dashkatas per dronų smūgius neteko dviejų savo sūnų. Kito vyresniojo sūnus žuvo, kai sprogo ISIS kovotojo padėta bomba.
Anksčiau būdavo išpuolių, bet būdavo ir darbo. Nors dabar įsivyravo taika, darbai dingo. „Mums labiau patinka dabartinė situacija“, – sakė vyresnysis Walayatas Khanas. Kitas vyresnysis vėliau priėjo prie mūsų vertėjo ir sakė, kad jam labiau patinka ankstesni laikai – bent žmonės turėjo darbus, nors jiems ir reikėjo gyventi baimėje.
Kada Afganistane bus ir taika, ir pakankamai darbo vietų sukurianti ekonomika, yra milijono dolerių klausimas. Su „Postimees“ kalbėję žmonės iš Pekha slėnio, Kabulo, Džalalabado netiki, kad taip artimiausiu metu bus.
Maisto kainos per 4 mėnesius padvigubėjo
Negana aukšto nedarbo lygio ir viešojo sektoriaus problemų, Afganistano valiuta ėmė sparčiai netekti vertės. Dėl to staigiai išaugo bazinių prekių kainos, nes Afganistanas visiškai priklauso nuo importuojamų prekių.
Žmonės jau neišgali nusipirkti maisto, o jis ir toliau kasdien brangsta. Degalų litras pabrango iki 0,85 euro centų, kas yra labai daug tokioje vargingoje šalyje. Po to, kai Talibanas užgrobė valdžią, per keturis mėnesius daug maisto produktų kainos išaugo dvigubai.
Pakhel kaime matėme šeimas, kurios gyvena tik arbata ir ryžiais. „Turime šeimų, kurios gali sau leisti ryžius valgyti tik kartą per dieną, – sakė Walayatas Khanas. – Jie nebekepa duonos, nes ji per brangi, nors ryžiai yra ne tokie maistingi.“
Jo teigimu, ryžiai yra pigesni nei duona, kilogramas jų kainuoja 35 afganius (0,3 Eur) ir pamaitina 6–7 žmones. Kilogramas miltų kainuoja 40 afganių (0,35 Eur), ir jų pakanka duonai, kuri pamaitintų 3–4 žmones.
Ahmadas Saleemas, humanitarinę pagalbą Nangarharo provincijoje teikiančio „Swedish Committee for Afghanistan“ atstovas, sakė, kad visą Afganistano ekonomiką ir ypač finansinę sistemą reikia perkrauti, jeigu norima išvengti chaoso. Jo teigimu, tarptautinių sankcijų atšaukimas ir šalies sąskaitų užsienyje atšaldymas būtų pirmieji geri žingsniai. JT paskelbė sankcijas Afganistanui, kai Talibanas užgrobė valdžią.
-
„Asmenukės su Talibanu“: Afganistane smaginęsis britų turistas evakuotas
-
Paskutinis pakilimo takas iš Kabulo: kariai susiduria su unikaliu iššūkių kompleksu
-
Kitoks Afganistanas: narkomanai gatvėse, karo artefaktai ir gidė, kuriai gresia mirtis
-
Kitoks Afganistanas: bėgimas nuo talibų, bombų sprogimai ir mokytoja, kuri niekur nesimokė
„Talibanui rūpi ekonomikos išgelbėjimas, bet jie nieko negali padaryti, nes nežino kaip, – sakė A.Saleemas. – Sankcijos neveikia. Talibanas susirenka kovotojų išmaitinimui reikalingus pinigus per mokesčius. O kas kenčia – žmonės. Talibanui jie nerūpi. Netgi priešingai – jis verčia vietinius kai kuriose provincijose maitinti jų kovotojus, o žmonėms pasako maisto melsti Alacho.“
Šis straipsnis – Postimees.ee žurnalisto Jaanus Piirsalu ciklo iš Afganistano dalis.
