Kaip ten bebūtų, kai jau suvokiau, gal ta Britanija ir visai jau nieko, atsisukau į dar vieną autonominį jos regioną, kuriame nebuvau lankęsis – Šiaurės Airiją. Netrukus pamačiau, kad ten dar ir tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus yra. Ir dar po 10 eurų į vieną pusę. Negi galima tokius praleisti? Kita vertus, kai tokios kainos, galima nieko negalvojant nusipirkti bilietus, o atėjus laikui tiesiog neskristi, jei nebus noro. Beje, man toks noras visada užeina, kai skrydžio diena priartėja. Iki šiol aš jį visada nuslopindavau ir dar niekada dėl to nepasigailėjau.
Šįkart buvo kiek kitaip, nes pradėjus domėtis šalimi, susidomėjimas ja vis augo, mintis neskristi darėsi vis tolimesnė ir net atvirkščiai – kilo viena už kitą įdomesnių idėjų, ką galima nuveikti Belfaste ir jo apylinkėse. Prie to prisidėjo ir faktas, kad Šiaurės Airija yra ne tik įspūdingos gamtos šalis, bet ir tai, kad jos geografinė ir politinė situacija yra neeilinė ir besiskirianti nuo pagrindinės Jungtinės Karalystės žemės su ramiąja Anglija, nuolat besimaivančia Škotija ir amžinai snaudžiančiu Velsu. Šiaurės Airija istoriškai ir kultūriškai yra iš kito kurpalio siūta, kuris ir dabar lemia jos šiek tiek kitokią poziciją į dalykus.
Pirmiausia, Šiaurės Airija yra skirtingoje saloje nei kitos trys Jungtinės Karalystės teritorijos. Ji yra toje pačioje saloje kaip ir Airijos valstybė. Taip atsitiko, nes kažkada anglai Airijos salos šiaurėje kolonizavo protestantus atvykėlius iš Anglijos, taip ilgiems metams užprogramuodami konfliktą saloje, kurioje nuo seno dominavo katalikai. Nelabai gerai tie atvykėliai sutarė su vietiniais, kol galiausiai Airija ir Šiaurės Airija buvo atskirtos valstybės siena, nes pastaroji tapo Didžiosios Britanijos dalimi Airijos saloje.
Netapo visiškai ramu ir vėliau. Šiaurės Airijoje vis įsipliekdavo konfliktai tarp katalikų mažumos ir protestantų daugumos, kartais pereinantys į atvirą agresiją ir terorizmą. 1968 m. netgi buvo paleistas vietinis parlamentas, kuris nebesusitvarkė su saugumo situacija, ir įvestas tiesioginis valdymas iš Londono. Jis truko apie trisdešimt metų, per jį buvo visko, o Šiaurės Airijos sostinė Belfastas per tą laiką užsitarnavo nesaugaus ir neramaus miesto reputaciją. Miesto, kuriame buvo ypatingai didelė tikimybė atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir tapti religinių konfliktų auka.
Šioje kelionėje mums ypač pasisekė, nes viename iš nakvynę siūlančių tinklapių užsisakėme kambarį šeimos namuose ir – pasisek gi taip tu man – šių namų Belfaste šeimininkė buvo BBC žurnalistė, dirbanti šios televizijos Belfasto filiale. Tai buvo kaip aklai vištai grūdas nukritusi atsitiktinė, bet labai įdomi pažintis, nes juk žurnalistai visko labai daug žino, neretai yra plepūs ir dažnai duoda tokios informacijos, kurios nesužinosi iš niekur kitur. Ypač, jei pataikai ant skaudamos vietos ir tinkamai paklausi.
Žinia, visa Šiaurės Airija jau daugybę metų yra skaudama vieta, tad sunku man čia nebuvo. Reikėjo tik įdėmiai klausytis neįprasto mano ausiai akcento, kad viską suprasčiau. Kamantinėjau aš ją apie jos Šiaurės Airiją, o ji pasakojo, pasakojo... Taigi, šis mano pasakojimas daugumoje atvejų ir pasiremtas ne mano išgalvojimais ar informacija iš interneto, o jau minėtos žurnalistės pasakojimu apie savo šalį.
„O pas jus Lietuvoje nėra nesutarimų religinių pagrindu?“, – paklausė manęs ji prieš pradėdama savo pasakojimus. Pasijutau pamalonintas, kad Lietuvos vardą ji ištarė be klaidų, ir atrodė tarsi žinanti apie ką klausia. Pasakiau, kad pas mus išvis nėra jokių nesutarimų, jokiu pagrindu. „Anksčiau gal „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ konfliktavo, bet dabar ir to iš esmės nebėra“, – pridūriau ir pasijaučiau kaltas, kad nuobodžioje šalyje gyvename. Nors lietuviai save laiko labai religingais, nesu girdėjęs, kad pas mus kažkas būtų persekiojamas religiniu pagrindu. Arba mes labai tolerantiški, arba ne tokie religingi kaip skelbiamės.
Taigi, tęsiant pasakojimą apie Šiaurės Airijos reikalus, po įvesto tiesioginio valdymo iš Londono situacija nenusiramino, o dar bent 30 metų buvo labai įtempta. Didžiajai Britanijai prijaučiantys protestantai nuolat kovojo su vietiniais katalikais, kuriems padėjo organizacija IRA (Airių Respublikonų Armija) prijaučianti katalikams, besipriešinanti Šiaurės Airijos atskėlimui nuo Airijos valstybės.
Šalyje buvo nuolat vykdomi teroro aktai, Belfaste ir kituose miestuose nuolat aidėjo šūviai, ir šis civilizuotos Europos kampelis buvo laikomas labai ne kažką. Skaičiuojama, kad per 30 metų nuo 1968 m. iki 1998 m. dėl nuolatinių neramumų gyvybes prarado daugiau nei trys šimtai policininkų, septyni šimtai kareivių ir beveik du tūkstančiai civilių. Konfliktas išsiplėtė už Šiaurės Airijos ribų ir pasiekė net Londoną. Vyresni žmonės dar prisimena 1985 m. pasikėsinimą į britų premjerę M.Thatcher Braitono mieste Anglijoje.
Galiausiai situacija kiek aprimo, ir 1998 m. tarp Didžiosios Britanijos, Airijos respublikos, karinių grupuočių bei vietinių aktyvistų buvo pasirašyta daugiašalė taikos sutartis, įpareigojanti visas puses nutraukti bet kokį smurtą. Ji vadinama Belfasto arba Didžiojo Penktadienio sutartimi. Žinoma, sutartys gali būti viena, o tai, kaip jos vykdomos – visiškai kita. Turim čia šių dienų gyvą Ukrainos pavyzdį, kaip yra nesilaikoma susitarimų, tačiau kaip jau minėjau, Šiaurės Airija yra civilizuota Europa, kurioje sutartys yra gerbiamos, tad po šios sutarties pasirašymo smurtas provincijoje beveik išnyko, nors prireikė dar kelių metų situacijai visiškai stabilizuoti.
Žurnalistė pasakojo, kad jai ir jos artimiesiems tie laikai buvo tokie nemalonūs, kad net dabar kartais pabunda iš miego susapnavusi juos. Ir nors šiandien viskas yra absoliučiai kitaip, anot mūsų draugės, nerimas vėl kyla. Dėl ko tas nerimas?
Suprantama, kad dėl artėjančio „Brexit“. Viena didesnių „Brexito“ problemų yra būtent Šiaurės Airijos situacija, nes Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, Airijos salą turės perkirsti išorinė ES siena. Niekas tos sienos nenori, bet ji kaip ir turi būti. Situacija labai komplikuota, juolab vertinant ir tai, kad pati Šiaurės Airija balsavo už pasilikimą bendrijoje. Kažkaip tas dalykas, žinoma, bus išspręstas, tačiau anot žurnalistės, dabar liaudyje jaučiamas nerimas, kad naudodamiesi chaosu negrįžtų terorizmo laikai, nes iš buvusių karinių organizacijų vėl jaučiama karinga retorika. Ypač baiminamasi agresyvių katalikų bendruomenių, kurios yra vieningesnės ir glaudžiais ryšiais susijusios su katalikiška Airija, neturinčia nieko prieš Šiaurės Airijos susigrąžinimą į savo sudėtį, suaktyvėjimo.
Klausiau aš jos ir realiai nenorėjau tikėti tuo, ką girdžiu. Juk kalbame ne apie kokius laukinius rytus ar neramias buvusias sovietines teritorijas. Mes kalbame apie turtingą ir civilizuotą ES, kur, galvojau, tokie dalykai kaip religiniai nesutarimai jau seniai užkasti ir pamiršti kaip kokie raupai. Visgi panašu, kad šiaurės airiams ilgai trukusi anarchija šalyje vis dar glūdi netolimoje atmintyje.
Tačiau bent jau šiai dienai nieko baisaus nėra. Dabar Belfaste ir visoje Šiaurės Airijoje yra tiek pat saugu, kiek ir kitur Didžioje Britanijoje. Negana to, per visus tuos ne ramybės metus praradusi daugybę potencialių turistų, Šiaurės Airija tarsi bandydama kompensuoti iš turizmo negautas pajamas, labai stengiasi vilioti turistus dabar.
Pabūkime tais turistais ir sužinokime, kaip Šiaurės Airija gyvena šiandien. Kaip mums sekėsi keliauti šalyje ir ką dar vietiniai kalba apie įvykius – kitoje pasakojimo dalyje.
