Pirmuosius tekstus iš kelionės dviračiais po Karaliaučiaus kraštą rasite čia.
Lietuvai stojant į ES buvo girdimi nuogąstavimai, kaip reaguos Rusija į apsunkintą savo piliečių judėjimą, bet mūsų visų džiaugsmui šis reikalas buvo išspręstas be ypatingų nesklandumų.
Sovietmečiu Karaliaučiaus kraštas nepasižymėjo materialine gerove, tačiau subyrėjus SSRS dėl savo atskirties patyrė dar didesnių ekonominių sunkumų.
Maskvoje buvo sukurtas srities traukimo iš duobės planas ir ateities gerovės vizija. Buvo įsteigta specialioji ekonominė zona ir dalinis mokesčių rojus investicijų pritraukimui.
Iki tapimo Europos azartinių lošimų sostine Karaliaučiui toli – kaip iki mėnulio, tačiau gyventojų skaičius bent jau nemažėja, o ir ekonomika auga sparčiau nei likusioje Rusijoje.
Norėta Karaliaučiaus miestą paversti Europos Las Vegasu ir tikėtąsi, kad dėl to jame gyventojų skaičius augs kaip pašėlęs. Planų galutinai įgyvendinti nepavyko.
Iki tapimo Europos azartinių lošimų sostine Karaliaučiui toli – kaip iki mėnulio, tačiau gyventojų skaičius bent jau nemažėja, o ir ekonomika auga greičiau nei likusioje Rusijoje.
Galima sakyti, kad Karaliaučius neblogai išnaudoja Europos artumą.
Bet iki paties Karaliaučiaus mums dar toli, nes mes šiuo metu miname pedalus rytinėje srities dalyje, Mažosios Lietuvos etnografinėje teritorijoje.
Nežinau kaip jums, bet man pedalus minti dažniausiai tenka pučiant priešpriešinam vėjui, nesvarbu kokia kryptimi važiuočiau. Minant guodžiuosi mintimi, kad tuoj kelias pasisuks ir aš lėksiu kaip ant sparnų.
Tačiau pasisukus, vėjas kažkaip stebuklingai irgi pasisuka prieš mane – tarsi pagal užsakymą. Pyk nepykęs, vis tiek minsi prieš vėją.
Būna ir taip, kad važiuojant lygiu keliu, man vaidenasi, kad važiuoju šiek tiek įkalnėn, tačiau grįžtant tuo pačiu keliu atgal, vėl jaučiasi, kad važiuočiau įkalnėn.
Kaip sykį pasakė mano pažįstamas lenkas, pardavinėjantis Londone turkiškus kebabus: „Never okey“.
Mūsų nakvynės vieta numatyta Ramoniškių (Leskovo) kaime netoli Lazdynų (Krasnoznamensk). Nuo Stalupėnų iki jos – apie 40 kilometrų. Stipriai vakarėja, tad minam susikaupę ir be kalbų.
Tempas neblogas, nes krašto reljefas lygus, tad palyginus su praminta Lenkijos dalimi, minti daug lengviau. Kelias geras, asfaltuotas ir tuštutėlis. Turbūt dar prie Leonido Brežnevo tiestas ir nesugadintas, nes niekas juo per daug nesinaudoja.
Jų nustebimą turbūt tiksliausiai įvardino jau prie pat Pilkalnio pakelėje esančios psichiatrinės ligoninės darbuotojas. Minant pro šalį, jis rėkdamas pasiūlė apsistoti pas juos.
Per tuos 40 km sutikome tik 3 automobilius ir visi juose esantys keleiviai akis išpūtę žiūrėjo į mus, tarsi į ateivius.
Jų nustebimą turbūt tiksliausiai įvardino jau prie pat Pilkalnio pakelėje esančios psichiatrinės ligoninės darbuotojas. Minant pro šalį, jis rėkdamas pasiūlė apsistoti pas juos.
Pats Pilkalnis (Dobrovolsk) siaubingai tuščias ir nykus miestelis, kuriame, tarsi dangoraižis, stovi gigantiškas paminklas sovietiniams kariams.
Šalia yra tuštutėlė miestelio aikštė, kurioje periodiškai pasirodo svirduliuojantys nuo alkoholio vietiniai.
Kelis kartus pravažiavo policijos ekipažas, atidžiai mus nužvelgdamas. Porą kartu šmėstelėjo ir vietiniai skustagalviai su BMW.
Nepaisant blogo oro, tuštumos ir apleistų kaimų, aš mėgaujuosi kelione. Negana to, bevažiuojant bręsta planas, kad formaliai baigus šį maršrutą Tilžėje, mes jį pratęsime jau vakarine Karaliaučiaus krašto dalimi iki pat Nidos.
Pravažiuojame Grambkaukaičius (Pravdino). Kaimas beveik išmiręs, bet pavadinimas vertas paminėjimo. Jau beveik sutemus pasiekiame nakvynės vietą – keturis namus turintį Leskovo kaimą. Vieno iš jų prižiūrėtoja aprodo stovyklavietę. Dulksna. Šalta. O negalima kur nors po stogu, klausiame?
Pasvarsto ir pamoja į nedidelę verandą ir priepirtį. Gulkite ant grindų, 1,5 euro nuo žmogaus. Nesvarbu, kad ant grindų, bent ant galvos nelyja. Tik netriukšmaukite sako, antrame aukšte ilsisi Frau, norinti ramybės.
Nežinau ar ta frau yra reali, ar šeimininkė tiesiog nenori chaoso, bet verandoje netriukšmaujame. O priepirtyje surengiame linksmą vakaronę su pirtimi. Net sielai atgaiva visą dieną mynus darganotu oru.
Kaip dažnai būna miegant didelėje grupėje, bent vienam iš miegančiųjų turi būtinai nesimiegoti. Vos saulei patekėjus, tas nemiegantysis negali nugulėti, pradeda vartytis, brazdėti, dūsauti, maigyti telefoną. Jam būtinai prireikia kažką surasti savo kuprinės dugne.
Tada būtinai ateina Brazdauskis ir visus prižadina. Brazdauskiu aš vadinu tą bjaurų garsą, kurį skleidžia brazdinami maksiminiai maišeliai. Atrodo nepatingėčiau atsikelti, kad sugrūsčiau nemiegančiam tą maišelį į gerklę, jei tik pats negaučiau atgal.
Pučiu savo dviračio padangas ir panikuoju, nes jaučiu, kad pučiant oras eina ne į padangą, o iš jos. Pasiseka, kad kažkas turi kitą pompą. Kaip gerai keliauti su grupe.
Po dešimties kilometrų privažiuojame Lazdynus (Krasnoznamensk). Tai apie 5 000 sielų turintis miestelis prie Šešupės, kuriame iki 1710 m. maro gyveno lietuvininkai.
Lazdynuose mūsų laukia, juk atvažiuoja dviračių turizmo skatintojai iš Lietuvos. Esame gražiai sutinkami. Nors dūdų orkestrų ir transparantų nėra, tačiau dėmesys išskirtinis.
Aplink sukinėjasi vietinio laikraščio korespondentė, fotografas. Turbūt atrodau labai solidus, nes kalbina mane. Gaila tik, kad to laikraščio niekada nemačiau.
Galiausiai ateina pasaulinio karo veteranas ir specialiai mums atrakina miesto muziejų.
Jame eksponuojamos ikikarinės Lazdynų nuotraukos. Smagu matyti, kad rusai jau nebesibaido ir nebereaguoja isteriškai į tai, kas buvo iki jiems „išvaduojant“ kraštą.
Netgi atvirkščiai, dabar jie stengiasi atkurti kuo daugiau vokiškojo paveldo, nes kokie turistai gali važiuoti į tik 70 metų istoriją turintį kraštą. Gaila, kad yra stipriai pavėluota. Daugumos to paveldo atkurti nebeįmanoma, per daug aršiai jis buvo naikinamas savo laiku.
Vėliau nuvažiuojame apžiūrėti Šešupės hidroelektrinės, kuri veikė prie vokiečių.
Kažkam į rankas įbrukamos gėlės ir mes jau fotografuojami, kaip dedame gėles prie paminklo. Bus medžiagos vietiniam laikraščiui, parodančios, kaip atvykę lietuviai pagerbė sovietinių kareivių atminimą.
Susipažinus su rytprūsių Lazdynais, esame vedami prie miesto prieigose stovinčio sovietų tanko didvyrio ir kareivio monumento, panašaus į tą, kurį estai „išvijo“ iš Talino centro.
Kažkam į rankas įbrukamos gėlės ir mes jau fotografuojami, kaip dedame gėles prie paminklo.
Bus medžiagos vietiniam laikraščiui, parodančios, kaip atvykę lietuviai pagerbė sovietinių kareivių atminimą.
Momentas prieštaringas, bet atvirai atsisakyti irgi nepatogu. Taip gražiai čia mus sutiko.
Toliau mūsų kelyje laukia du istoriniai, svarbūs Lietuvai miestai ir kelionės desertas – Ragainė ir Tilžė. Apie tai – kitame straipsnyje.
