Tik 2017 m. kovą atidarytame muziejuje jau apsilankė virš 100 tūkst. žmonių – lenkų ir kitų tautybių lankytojų. Toks muziejaus populiarumas nestebina, kai pats jame apsilankai. Po apsilankymo nekyla abejonių ir dėl to, kur buvo išleisti 110 mln. eurų, kuriuos muziejaus įkūrimui skyrė Lenkijos vyriausybė.
Kurdami muziejų įgyvendino drąsiausias svajones
Detali apsaugininkų patikra, neleistinų daiktų palikimas „už muziejaus vartų“ – ir persikeli į anuos laikus. Laikus, kai po Pirmojo pasaulinio karto nespėjęs atsigauti pasaulis buvo jau ant Antrojo pasaulinio karo slenksčio. Keletas žingsnių – ir tu pasineri į propagandos liūną: iš garsiakalbių transliuojama patosinė „tautos vado“ kalba, šlovinanti nacius, įspūdį sustiprina to meto politiniai plakatai, kuriuose – plika propaganda.
Panašūs vaizdai – tiek nacizmui, tiek ir fašizmui ar komunizmui skirtose ekspozicijose. Visos trys santvarkos stipriai paveikė jas patyrusių žmonių gyvenimą. Kaip? Apie tai ir pasakojama Antrojo pasaulinio karo muziejuje. 200 tūkst. kv. m. erdvėse vietos rado daugybė istorinių įvykių, kuriuos atkurti nuspręsta ne įprastu pasakojimo būdu – pasitelkiant kelis šimtus multimedijos projektų, instaliacijų, taip pat garso, šviesos, spalvų, simbolikos sintezę.
Šiame muziejuje dažnai aplanko jausmas, kad kartais daug stipriau nei žodžiai pasako vaizdas. Kaip kad holokausto aukoms atminti skirtoje ekspozicijoje „Tokie kaip mes“, iš kurios šypsosi šimtai nužudytų lenkų žydų.
Arba dar prieš muziejaus statybų pabaigą (prieš uždengiant stogą) į jam numatytą vietą nuleistas gyvulinis traukinio vagonas, kuriuo „į rojų“ buvo vežami žydai, taip pat į lagerius tremiami lietuviai ir lenkai.
Ne ką mažiau stipri emociškai gali būti ir spalva, kuri daugelyje ekspozicijų naudojama ir kaip simbolis. Pavyzdžiui, Hirosimos tragedijos atveju: šiam įvykiui skirta ekspozicija viena iš nedaugelio yra šviesi – vyrauja balta spalva, kuri turi dvejopą prasmę – Japonijoje ji yra gedulo spalva, be to, būtent baltos šviesos blyksnis – pirmas dalykas, kurį išvysta žmonės atominės bombos sprogimo metu.
Muziejuje galima rasti ir daugybę kitų originalių sprendimų.
Pavyzdžiui, siekdami parodyti, kaip skirtingai Antrojo pasaulinio karo pabaigą matė Vakarų Europa, Rusija ir Lenkija (bei kitos Rytų Europos šalys, tarp kurių – ir Lietuva), vienoje iš ekspozicijų muziejaus kūrėjai pateikia tris televizorius.
Vienas iš jų rodo džiūgaujančius skirtingų Europos šalių, taip pat JAV žmones, žinių laidas, skelbiančias, jog karas baigėsi. Antrajame rodomi iškilmingi paradai Rusijoje, kurios kariai vaizduojami kaip geradariai išvaduotojai. Viduryje jų esančio televizoriaus rodomas vaizdas – kitoks. Jame – sugriauti miestai, juose slampinėjantys badaujantys vaikai, nežinioje atsidūrę jų tėvai ir skurdi realybė – jokia laisve Rytų Europai po Antrojo pasaulinio karo nė nekvepėjo.
Kaip vieną iš savo tikslų muziejaus įkūrėjai įvardina teisingą Antrojo pasaulinio karo istoriją, ypač – kalbant apie situaciją Rytų Europoje. Mums, lietuviams ir lenkams, akivaizdūs dalykai kitoms tautoms dažnai yra „neatrasta žemė“.
„Kurdami muziejų taikėme portugalų kriterijų. Tai reiškia, kad bet kurią ekspoziciją ir istorinį faktą stengėmės pateikti taip, kad jis būtų įdomus ir aiškus portugalui – bet kurios šalies (tikrai nebūtinai Portugalijos) atstovui. Mums, rytų europiečiams, atsiriboti nuo kai kurių faktų sudėtinga. Tad šis, portugalų, principas padėjo likti objektyviais“, – sakė vienas iš 20-ies muziejaus idėjos autorių, tyrimų skyriaus darbuotojas Lukaszas Jesinski.
Pasak pašnekovo, kurdami muziejų darbuotojai turėjo daug laisvės. Todėl įgyvendino drąsiausias svajones. Pavyzdžiui, pasitelkę programuotojus, sukūrė originalų Enigmos šifro pristatymą. Šioje ekspozicijoje bet kuris lankytojas gali pats pabandyti užšifruoti savo tekstą.
Eksponatus padovanojo žmonės
Multimedijos sprendimų gausa – ne vienintelis šio muziejaus išskirtinumas. Jame tūkstančiai asmeniškų daiktų ir istorijų. Didžiąją dalį muziejaus ekspozicijose naudojamų daiktų padovanojo įvairių tautybių žmonės.
Mūsų noras buvo greta tiesioginių karo faktų atspindėti kasdienį to meto žmonių gyvenimą, – sakė muziejininkai.
„2011 m. per žiniasklaidos priemones paskelbėme, kad kviečiame žmones dovanoti savo šeimos daiktus, susijusius su Antruoju pasauliniu karu. Atsiliepė tūkstančiai. Dabar muziejuje lankytojai gali išvysti 2 000 asmeniškų daiktų (archyvuose turime – 30 000). Ekspozicijose nė vieno daikto nėra atsitiktinio. Kai kurie jų šeimoms turėjo ir turi didžiulę reikšmę. Mums garbė, kad pasitikėjo ir dovanojo juos muziejui“, – sakė L.Jasinski. Padovanoti muziejui daiktų galima ir dabar.
Pasak jo, būtent tokie dalykai – suknelės, lagaminai, knygos, portsigarai, šaukštai, pledas, pagamintas iš žmonių plaukų ir panašūs – leido muziejaus kūrėjams įgyvendinti vieną iš tikslų: papasakoti apie karo baisumus per asmeniškas ir autentiškas tikrų žmonių istorijas.
Ši vestuvinė suknelė pasiūta iš prancūzų kario parašiuto medžiagos:
O ši pypkė priklausė Josifui Stalinui. Jį vienam kazachui esą dovanojo pats Sovietų Sąjungos lyderis. O vėliau vingiuotais keliais jis pateko į Lenkiją. Tikrindamas šios pypkės autentiškumą muziejininkams padedantis žmogus buvo nuvykęs ir į Kirgiziją.
Įkūrė kaip alternatyvą Berlyno muziejui
Idėja Lenkijoje įkurti karo istorijos muziejų kilo prieš dešimt metų, kai Berlyne, Vokietijoje, buvo atidarytas Anti-karo muziejus. Jame gana kontroversiškai pateikta Lenkijos ir Rytų Europos istorija. Lenkijos valdžia, o ypač tuometinis premjeras Donaldas Tuskas, nusprendė, jog šalyje reikia įkurti savo muziejų, pateikiantį tikrovišką pasakojimą apie tai, kaip Antrasis pasaulinis karas paveikė Lenkiją.
Muziejaus įkūrimas buvo tarsi nuotykis – galėjome įgyvendinti drąsiausias svajones, – džiaugėsi Antrojo pasaulinio karo muziejaus Tyrimų departamente dirbantis L.Jasinski.
„Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo muziejus Lenkijoje įkurtas kaip alternatyva Berlyno muziejui“, – sakė L.Jasinski. Tiesa, pradžioje norėta šį muziejų įkurti šalies sostinėje Varšuvoje. Bet vėliau dėl Antrojo pasaulinio karo sąsajų su Gdansku nuspręsta, jog jis bus šiame mieste.
Muziejaus vieta – simbolinė. Šalia jo pastato yra Gdansko paštas, kuriame lenkai organizavo pasipriešinimo veiksmus prieš vokiečius.
Lydėdamas per ekspozicijų sales muziejininkas neslėpė, kad vienas iš svarbiausių muziejaus tikslų – parodyti, kad karas nėra praeitis. Viskas vyksta ir šiandien.
„Širdyje mes esame pacifistai. Tačiau ignoruoti realybės negalima. Reikia ją žinoti, įsisąmoninti ir nebekartoti skaudžių klaidų“, – pažymėjo L.Jasinski.
Apie muziejų faktais:
- Muziejaus įrengimas užtruko dešimt metų. Apie tokį muziejų Lenkijoje pradėta diskutuoti 2007 m. O 2009 m. rugsėjo 1 d. pasirašytas muziejaus steigimo aktas. Ši tada nėra atsitiktinė – būtent 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas;
- 2012 m. pradėtas statyti muziejaus pastatas;
- 2017 m. kovo 24 d. muziejus atidarytas;
- Muziejus užima 5000 kv. m. Įrengiant jį konsultuotasi su užsienio specialistais - architektais, multimedijų atstovais ir kt.
- Muziejaus įrengimas kainavo maždaug 110 mln. Eur. Visas lėšas skyrė Lenkijos vyriausybė;
- Pagrindinė muziejaus idėja – parodyti pasauliui Rytų Europos santykį su karais, nes daugelis žino ne pilną istoriją, o istorinių faktų interpretacijas. Antrasis pasaulinis karas muziejuje atskleidžiamas iš skirtingų žmonių (belaisvių, miestiečių, karių ir pan.) perspektyvos.
- Antrojo pasaulinio karo muziejus yra Gdanske. Daugiau informacijos – muziejaus interneto puslapyje www.muzeum1939.pl/en
Kelionę į Gdanską organizavo Lenkų institutas Vilniuje. Tačiau straipsnio turiniui tai neturėjo įtakos.
