Naujojoje Zelandijoje viešėjau tik dvi savaites, tad teko daryti ne vieną skausmingą pasirinkimą, sprendžiant, kurias vietas noriu aplankyti.
Vadovaudamasis kitų keliautojų rekomendacijomis, daugiausia dėmesio skyriau pietų salai ir neapsirikau. Joje yra tai, dėl ko žmonės nori pamatyti šią Žiedų valdovo ir hobitų žemę – nuostabi gamta. Mano bendrakeleiviai susipažinę su šiaurės sala, tik patvirtino, kad pietų saloje įspūdžiai stipresni.
165 tūkst. jachtų miestas
Tačiau kol kas ne apie ją. Mano pažintis su Naująja Zelandija prasidėjo ten, kur ji prasideda turbūt didžiajai daugumai atvykėlių – nuo didžiausio šalies miesto Oklando. Kodėl nuo jo? Nes Oklando oro uostas yra didžiausias šalyje ir didžiąją daugumą lėktuvų iš kitų žemynų priima būtent jis. O kurgi iš jo važiuosi, jei ne į miestą.
Jau anksčiau minėjau, kad Oklandas yra labiausiai nuo Vilniaus nutolęs milijoninis miestas planetoje. Miestus skiria maždaug 17 tūkstančių kilometrų. Oklande ir jo priemiesčiuose gyvena 1,4 mln. gyventojų, kas sudaro trečdalį visos šalies populiacijos.
Iš Pekino išskridus vidurnaktį, Oklande leidžiamės jau vėl temstant. Skrydis truko 14 valandų. Pridedame penkių valandų laiko skirtumą ir štai jums paros nebėra. O dar prisimenant, kad prieš parą buvau Europoje, galima suprasti, kad galvelė stipriai susisuka laiko suvokimo prasme. Jautiesi atsikėlęs ką tik, o čia jau vėl vakaras ir tarsi laikas eiti miegoti.
Mano bendrakeleiviai manęs laukia pietų saloje, į kurią skrisiu tik rytoj, taigi pirmąją pažintį su pasaulio kraštu ir pirmąjį įspūdį atvykus turiu sugerti pats. Norėtųsi kad būtų kitaip, bet yra kaip yra.
Pasienietis aktyviai klausinėja, ką čia veiksiu, kiek būsiu ir prašo parodyti atgalinius bilietus. Įtikėjęs, kad neketinu jo šalyje krėsti eibių, įleidžia. Susirinkus bagažą Naujoje Zelandijoje, skirtingai nei likusiame pasaulyje, dar laukia griežta bagažo patikra rentgeno aparatais ir baudos už nedeklaruoto maisto įvežimą į šalį.
Geriau jūsų deklaracijoje nurodytas maistas sutaptų su esančiu jūsų bagaže, nes baudos yra skausmingos. Esu girdėjęs kalbų, kad kažkokie atvykėliai pasiryžo verčiau kurį laiką pasėdėti kalėjime nei mokėti baudą.
Oklandas man pasirodė šiltas ir gražus miestas prie vandens, gal šiek tiek primenantis Kalifornijos miestus, ypač priemiesčiuose. Jis neoficialiai vadinamas karalienės miestu arba burių miestu. Nežinau, kodėl karalienės, bet dėl burių viskas aišku. Mieste registruota apie 165 tūkst. jachtų. Turėtų būti geras vaizdas, jei jos visos iškeltų savo bures vienu metu.
Oklandas yra populiariausia vietovė ir tarp laimės Naujojoje Zelandijoje ieškotojų. Net 39 proc. miesto gyventojų yra gimę už šalies ribų. Galima tą aiškinti, kad atvykėliai tingi vykti toliau ir tiesiog apsistoja Oklande. Tačiau geresnis paaiškinimas yra tas, kad didžiausias ir svarbiausias šalies miestas siūlo geriausias įdarbinimų ir aukščiausių atlyginimų galimybes.
Nors pats Oklandas yra labai didelis savo plotu, jo centras yra labai kompaktiškas. Vaikštant jame neatrodo, kad čia gyvena pusantro milijono žmonių. Centre viskas pasiekiama ranka.
Gyvenimo tikslas – namas
Zelandiečiai visuotinai pamišę dėl nuosavų namų. Daugumos šalies gyventojų gyvenimo tikslas ir užduotis įsigyti nuosavą namą. Butai, jų nuomone, skirti tik imigrantams ir prasčiokams. Taigi, jei pusantro milijono žmonių nori mieste turėti savo namą, tada galima suprasti, kodėl Oklande tiek mažai daugiabučių ir jis pats labai išsiplėtęs.
Tai man paaiškino imigrantas Ugnius, su kuriuo pirmąjį vakarą leidau laiką ir klaidžiojau po naktinį Oklandą. Malonu buvo su tavimi pasivaikščioti, Ugniau, tik mane tą vakarą labai jau veikė aklimatizacija. Jausdamas, kad nebefokusuoju minčių, nusprendžiau grįžti į jaunimo viešbutį ilsėtis.
Žymiausias ir ryškiausiai matomas Oklando pastatas yra televizijos bokštas. Jis stovi pačiame miesto centre, tad pėsčiomis pasiekti nesunku. Apskritai Oklando centre viską nesunku pasiekti pėsčiomis. Per savo kelionės laiką net ir nesinaudojau miesto viešuoju transportu, nes nebuvo reikalo. Važiavau tik į oro uostą dukart.
Grįžtant prie televizijos bokšto, pasikėlimas į jo viršų yra labai gera atrakcija, nes iš aukštai atsiveria puikus miesto ir uosto vaizdas. Man šis malonumas vos „nenuplaukė“, nes ryte aplink „Sky Hotel“, kuris valdo televizijos bokštą, vyko švarios aplinkos palaikytojų mitingas. Mitinguotojai blokavo įėjimą į viešbutį, taip pat ir į televizijos bokštą.
Neturiu nieko prieš švarios aplinkos gynėjus ir pats labai rūpinuosi švara, bet tą rytą nuoširdžiai troškau, kad mitinguotojus policija kaip reikiant pavaišintų bananais, nes dėl jų man grėsė praleisti televizijos bokšto lankymą. Neskrisi gi į Naująją Zelandiją dar kartą, kad grįžtum į bokštą. Bet kur tau, Naujosios Zelandijos policininkai švelnūs kaip kačiukai, net neatrodo pavojingai, nėra ko stebėtis, kad net senukai jų nebijo.
Laimei, galiausiai policija su mitinguotojais rado kompromisą ir šie siaurą praėjimą į viešbutį vis dėlto padarė. Pakilimas į bokštą kainavo 17 eurų, o vaizdas iš jo atpirko visus vargus.
Kovą Lietuvoje dar ankstyvas pavasaris, o Naujojoje Zelandijoje dar tik prasideda ruduo, todėl buvo labai gera vaikščioti krantine, stabtelint lauko kavinėje išgerti šalto vietinio alaus. Ugnius sakė, kad jis be proto pasiilgo kartaus lietuviško alučio, tačiau aš jo neužjaučiau. Pats mėgavausi nuostabiu vietiniu alumi, primenančiu amerikietiškąjį.
Neilgai pasidžiaugiau Oklandu (nors Ugniaus manymu, daugiau laiko šiam miestui ir nereikia). Jau po pietų turėjau važiuoti į oro uostą ir skristi į pietų salos džiaugsmo sostinę – Kvynstauno miestą. Ten sutiksiu savo garbiuosius bendrakeleivius ir kelionė nusidažys gerokai linksmesnėmis spalvomis.
Jų trumpos viešnagės Oklande akimirkas galima pamatyti šioje nuotraukų galerijoje:
