Pirmuosius autoriaus tekstus apie kelionę traukiniais po Baltarusiją rasite čia ir čia.
Gardinas – penktas pagal dydį Baltarusijos miestas, kuriame gyventojų yra panašiai tiek, kiek Kaune. Jo istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Nedaug trūko, kad miestas apskritai būtų Lietuvos sudėtyje.
1919 m. Gardinas buvo nepriklausomos Lietuvos planuose. Prie Vilniaus artėjant lenkams ir bolševikams, Lietuvos vyriausybė rinkosi, kur bėgti – į Kauną ar į Gardiną.
Prie Vilniaus artėjant lenkams ir bolševikams, Lietuvos vyriausybė rinkosi, kur bėgti – į Kauną ar į Gardiną.
Visiems aišku, kad buvo pasirinktas Kaunas, kuris ir tapo mūsų laikinąja sostine. Pasirinkimas pasiteisino, nes Gardiną, kaip ir Vilnių, netrukus okupavo Lenkija.
Kaunas atsilaikė. 1939 m. bolševikai gražino Lietuvai Vilnių. Pagal dvišales sutartis privalėjo grąžinti ir Gardiną, tačiau susilaikė nuo dosnaus poelgio. Gardinas atiteko Baltarusijai.
Šie istoriniai įvykiai paliko žymę: iki šiol Gardine gyvena apie 25 proc. lenkų. Miestas yra ir didžiausias katalikų centras Baltarusijoje.
Ilga ir varginanti viešbučių paieška
Gardinas maloniai nustebina jau iš pirmo žvilgsnio. Tvarkinga, gražu, senamiestis puikiai restauruotas. Ankstų šeštadienio rytą oras gaivus, transporto mažai. Kai kurias senamiesčio gatves gali lengvai supainioti su Vilniaus gatvėmis. Ir apskritai čia jautiesi daug arčiau namų, lyginant su Gomeliu.
Miestas sužavi, todėl nusprendžiame čia pasilikti. Galų gale tądien traukinių į Lietuvą vis tiek nėra. Turime kelių viešbučių adresus, tačiau netrukus paaiškėja, kad to neužtenka.
Vienuose viešbučiuose neadekvačiai brangu, kitur tiesiog išveja: „Mest net“. Mieste nė vieno užsieniečio, bet vis tiek vietų nėra. O sovietinis monstras „Belarus“ apskritai siūlo nesikamuoti pas juos ir eiti kitur.
Prašome rūsčios budėtojos karšto vandens. Ji iš pradžių parodo nepatenkintą veidą, paskui kiek atsileidžia.
Apvaikštome visą centrą ir grįžtame į „Belarus“. Čia aptriušę sovietiniai kambariukai su briaunotomis stiklinėmis džiugina širdį.
Kiekviename aukšte yra budėtoja. Primena „Baltijos“ viešbutį Kaune sovietmečiu. Taip lengvai mūsų neatsikratysite, sakome.
Mūsų kambarys 8 aukšte, todėl smagu žvalgytis pro langus. Prašome rūsčios budėtojos karšto vandens. Ji iš pradžių parodo nepatenkintą veidą, paskui kiek atsileidžia.
O kai ją pagiriame, susilydo ir netgi pasiūlo laikiklius stiklinėms. Situacija kiek juokinga, nes prašydamas atlikti tiesioginį darbą turi labai nusižeminti: tik tada darbuotoja pajaučia savo vertę, atsileidžia ir aptarnauja maloniai. Nieko naujo iš tiesų – juk ir pas mus taip buvo visai neseniai.
Meilė Vytautui Didžiajam akivaizdi
Gardine daug bažnyčių. Po kelias turi katalikai ir stačiatikiai, taip pat savąsias turi liuteronai ir žydai. Atrodo, tikėk ir norėk melstis.
Kiek paėjus nuo senamiesčio, ant kalno stovi dvi Gardino pilys – senoji ir naujoji. Jos abi žvelgia į apačioje tekantį Nemuną. Senoji pilis, dar vadinama Vytauto pilimi, nes joje kurį laiką rezidavo didysis LDK kunigaikštis Vytautas.
Vėliau šią pilį perstatė Steponas Batoras. Prie pilies yra išlikęs seniausias Baltarusijoje akmeninis tiltas. Šalia jo yra medinis paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas Gardino lietuvių bendruomenės pastangomis. Vytautas apskritai Gardine yra gana mylimas, net troleibusai pavadinti „Vitovt“.
Vytautas apskritai Gardine yra gana mylimas, net troleibusai pavadinti „Vitovt“.
Naujoji pilis – tai visas statinių kompleksas su muziejais. Ji statyta jau XVIII, taigi nėra sena. Tiesa, kartą buvo perstatyta, nes per II pasaulinį karą ją beveik sulygino su žemėmis.
Tačiau pats žinomiausias Gardino lankytinas objektas yra Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, paprastai vadinama Koloža.
Ji pastatyta XII a. ir yra vienintelė bažnyčia Baltarusijoje, kuri niekada nebuvo perstatyta.
Šventovė stovi miesto parke, bent kilometras nuo senamiesčio, kitoje Hradničankos upės pusėje. Iš jos mus, deja, be ceremonijų išvijo, nes buvome netinkamai apsirengę.
Dar galima aplankyti Tyzenhauzų rūmus ir daug muziejų. Gardinas – turtingas istorinių objektų.
Nekvepiančios maudynės Nemune kartu su vietiniais
Susipažinę su miesto istorija nusprendžiame atsigaivinti, nes labai karšta. Kaip įprasta tokiose kelionėse atsikemšame šalto alaus ir patogiai įsitaisome ant pievelės prie Vytauto pilies. Stebime apačioje tekantį Nemuną ir tarsi konvejeriu prie pilies važiuojančius vestuvininkus.
Iškankintas karščio (šaltas gėrimas nepadėjo) Valdas apsisprendžia šokti į Nemuno vilnį. Idėja viliojanti, bet nusileidus prie Nemuno noras dingsta.
Atrodo, kad vanduo net smirda. Nepaisant to, kai kurie uoslės sutrikimų kamuojami miestiečiai maudosi. Tačiau, kiek iš patirties žinau, rusiškų kraštų gyventojai gali maudytis bet kur, tad stebėtis labai nereikia.
Valdui maudynės irgi yra svarbus gyvenimo ritualas, tas nesistebiu, kad krūmynuose radęs prieinamą vietą jis jau brenda į Nemuną. Upė ne tik nešvari, bet ir labai srauni.
Nejauku dėl to ir Valdui, todėl jis įsibrenda iki kelių, prasiduria koją kažkuo aštriu, pakelia nuo dugno visą dumblą ir atsigula tame dumble. Išsimaudė.
Man pasirodė, kad tik labiau išsipurvino, bet negadinsi gi žmogui nuotaikos dėl tokių smulkmenų.
Valdui maudynės irgi yra svarbus gyvenimo ritualas, tas nesistebiu, kad krūmynuose radęs prieinamą vietą jis jau brenda į Nemuną. Upė ne tik nešvari, bet ir labai srauni.
Nepaisant vandens kokybės, mane sužavėjo miesto ryšys su upe. Žmonės joje maudosi, plaukioja garlaiviu, motorinėmis valtimis, žvejoja, leidžia laiką krantinėse, kuriose įsikūrę restoranai. Juose vyksta koncertai.
Gyvenimas verda abipus Nemuno. Norėtųsi, kad ir pas mus, kalbant apie upes, būtų didesnis progresas.
Vakarojame lauko kavinėje senamiestyje. Čia groja ir dainuoja gatvės muzikantai. Gera, jauku.
Kad nebūtų nuobodu, neapsieinama be scenų. Kažkokie hipiai gatvėje šiek tiek triukšmauja. Nedaug ir neagresyviai kažką subliauna.
Per kelias minutes išdygsta milicija, ima triukšmautoją už pakarpos ir grūda į mašiną su grotelėmis. Jo draugeliai nė žodžio neištarė, kad apgintų.
Stebėdamas šią sceną, iškart atsiminiau atvejį, kai prieš kurį laiką Panevėžio rajone, kažkokioje kaimo šventėje, girti marozai mušėsi su policininkais.
Kažin kas būtų, jei čia taip tie hipiai būtų padarę. Įtariu, kad geruoju jiems nesibaigtų. Nenoriu dar kartą būti apkaltintas Baltarusijos gerbėju, nes taip nėra, bet Gardine jautėmės visiškai saugiai, jau nekalbant apie švarą ir tvarką mieste.
Pavakaroję griūname į lovas, kaip pakirsti. Dvi iš eilės naktys traukiniuose nepraeina be pėdsakų.
Išaušus saulėtam rytui skubame į lauką. Katalikiškose bažnyčiose baigiasi mišios ir žmonės plūsteli į gatves – jaučiamės tarsi būtume Lenkijoje arba Vilniuje.
Aplankome kelias bažnyčias ir mes – kad jaustumėmės rimtesni. Standartiškai sėdame į troleibusą ir apvažiuojame visą miestą, kad pamatytume ne tik paradinę, bet ir gyvenamąją miesto pusę.
Po pietų jau grįžtame į Lietuvą. Traukinių nėra, tad važiuojame autobusu į Druskininkus, kurie visiškai čia pat. Jaučiamės puikiai praleidę savaitgalį kaimyninėje valstybėje. Ypač maloniai nustebino Gardinas. Nesitikėjau, kad visai šalia Lietuvos turime tokį grožį. Rekomenduoju ten užsukti ir jums.
