Pirmąjį autoriaus straipsnį apie keliavimo traukiniais po Baltarusiją rasite čia.
Kaip jau pasakojau, turime du bilietus į plackartinį ir vieną į bendrą vagoną. Burtai lėmė bendrakeleiviui Valdui kelionę bendrajame vagone.
Patyrę keliautojai turbūt atsimena, kad prieš keliolika ir daugiau metų Lietuvoje važinėdavo traukiniai, kuriuos vadindavo medinukais. Jie nebuvo mediniai, tik turėjo kietus medinius suolus.
Tai štai tokie vagonai yra vadinami bendraisiais. Lietuvoje jau nebėra medinių suolų traukiniuose, jie paminkštinti ir apvilkti, tačiau Baltarusijoje dar pasitaiko.
Kadangi griebėme paskutinius bilietus, per daug ir nenustebome, kad plackartinis vagonas buvo pilnutėlis. Mūsų lovos toli viena nuo kitos, bet džiūgavome apskritai patekę į šį traukinį.
Vagonas kiek apšiuręs, nešvarus, jame labai karšta, o kondicionierius neveikia. Atsiduoda prakaitu, karščiu, o dėl keleivių gausos nėra net kur apsisukti.
Nelabai patogu, sakyčiau, palydovės irgi nespindi džiugesiu. Ukrainietiškas traukinys, vežęs mus į Gomelį, buvo gerokai tvarkingesnis.
O ten vaizdas šokiruoja. Karštis – kaip Taškente, žmonės susigrūdę, kaip silkės ant medinių suolų, o kai kurie net stovi. Tokius vaizdus pamenu iš vaikystės, kai važinėdavau pas senelį į Kuršėnus.
Apskritai ukrainietiški traukiniai man labiau patiko nei baltarusiški. Todėl traukiniui tik pajudėjus einu į bendrą vagoną pas Valdą paburbuliuoti.
O ten vaizdas šokiruoja. Karštis – kaip Taškente, žmonės susigrūdę, kaip silkės ant medinių suolų, o kai kurie net stovi.
Tokius vaizdus pamenu iš vaikystės, kai važinėdavau pas senelį į Kuršėnus. Bet iki Kuršėnų 3 valandos kelio, o čia Valdui reiks praleisti keturiolika valandų.
Man lengvas šokas, todėl nebeieškau Valdo, nes nebedrąsu jam skųstis savo nepatogumais – dar antausį šers. Jaučiuosi kaltas ir skolingas, kad man burtai lėmė lovą, o jam – suolą.
Susirandu palydovę ir bandau atvesti ją į protą, kad yra sadistiška versti žmones keliauti visą naktį tokiomis sąlygomis, juk ne į Sibirą važiuojame.
Pasirodo į šį vagoną parduodami tik bilietai keleiviams, kurie važiuoja trumpą atstumą. Mūsų ji atsiprašė, bet neturėjo ko pasiūlyti, nebent eiti pas traukinio viršininką aiškintis, gal jis ką nors sugalvos.
Nuraminęs sąžinę braunuosi per visą traukinį atgal iki bendrojo nešdamas Valdui džiugią žinią. O jis, pasirodo, visai nenusiminęs. Sėdi, kaip silkė, tačiau jam smagu, jau ir draugų susiradęs, rusiškai nemokėdamas kalbėti.
Įsibraunu aš į to traukinio viršininką kupė ir užtinku jį patogiai sėdintį ir užkandžiaujantį. Klausiu, ar negalima nieko padaryti, kad turistui Valdui nereikėtų savo kaulų į medinį suolą zulinti visą naktį.
Gerai, sako, ateikit po 23 valandos, kai pravažiuosim Minską, gal bus atsiradusi laisva lova, ten ir paguldysim jūsų draugą.
Kiek nuraminęs sąžinę braunuosi per visą traukinį atgal iki bendrojo nešdamas Valdui džiugią žinią.
O jis, pasirodo, visai nenusiminęs. Sėdi, kaip silkė, tačiau jam smagu, jau ir draugų susiradęs, rusiškai nemokėdamas kalbėti.
Net neatrodo, kad tos lovos jam reikia. Jei visi žmonės būtų taip kupini gyvenimo džiaugsmo kaip jis, tai ir pasaulis sužydėtų ryškesnėmis spalvomis.
Optimizmas visada sveikintinas, tačiau jis, žmogus, kuris nėra daug keliavęs. Tad, manau, tiesiog dar nesuvokė, ką reiškia praleisti naktį tokiomis sąlygomis.
Saulėgrąžų ir gėrimų tradicija
Grįžęs į savo vagoną supratau, kad ir čia gyvenimas verda. Vyksta bendravimas, susipažinimas. Žmonės valgo kietai virtus kiaušinius, rūkytą vištą, pliko greitai paruošiamus makaronus ir gliaudo saulėgrąžas.
Turbūt nuo Minsko iki Kamčiatkos tokios keliavimo traukiniais tradicijos. Norėjau rašyti nuo Klaipėdos, bet pas mus jau visiškai išnyko šios tradicijos, taigi geografinį diapazoną galime šiek tiek pastumti į rytus.
Jauku, visai kaip namuose, jei nebūtų taip karšta. Oi, neparašiau svarbiausio – daug kas vaišinasi svaigiaisiais gėrimais.
Didesnėse stotyse prie traukinio pripuola gaujos močiučių, siūlančių pirkti pliušinius žaislus. Nesupratau, kodėl būtent juos ir kam man traukiny pliušiniai žaislai, tarsi bagažo per mažai turėčiau.
Bet supratau, kad geriau joms į akis nežiūrėti, nes neatsiginsi. Sakau, verčiau gaivaus ko nors atneštumėt parduoti, nes karšta traukinyje labai. Ar bent agrastų kokių, kaip kadaise Ukrainoje. Nesuprato. Pagalvojo, kvailas turistas.
Kaimynas nuo gretimos lovos geria degtinę vienas. Kalbina mane. Nesupranta, koks čia vardas „Vaidas“.
Pagalvoja, kad pokštauju ir klausia, kaip šis vardas bus normalia kalba.
Vladlen (Vladimiras Leninas), sakau. Nepagauna kampo. Siūlo degtinės. Išgeriu vieną, bet daugiau nepasirašau. Tokiame karštyje nejaučiu potraukio svaigalams, teisinuosi. Numoja į mane ranka ir toliau geria vienas.
22 valandą vagonas pradeda rimti. Užmiega net ir aktyviausi dalyviai. Karštis įveikė visus. Neprabudau net traukiniui sustojus Minske, tad taip ir nesužinojau, kaip sekėsi Valdui su traukinio viršininku susitarti.
Kitame pasakojime pamatysite, kaip gyvena miestas, esantis iškart už Lietuvos sienos.
