Kai kas ginčysis, kad lenkai turi gražiąją Krokuvą ir kitas geras vietas, tačiau aš sakiau ir sakysiu – net ir buvusi bendros mūsų valstybės sostinė neprilygsta „Solidarumo“ gimimo miestui. Gal čia yra kalta mano trauka Rytprūsiams. Galbūt būtent dėl to, kas su jais susiję, žiūriu subjektyviai, bet yra kaip yra. Man vokiškas palikimas visada buvo arčiau širdies nei lenkiškas.
Nors Vokietija ir Lenkija visada buvo glaudžiai susijusios. Juk šiaurinė Lenkijos teritorija iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai.
Gdanskas po Pirmojo pasaulinio karo kartu su Klaipėda iš vokiečių buvo atimtas ir turėjo laisvojo miesto statusą, dauguma jo gyventojų buvo vokiečiai. 1939 m. naciams pareikalavus, o lenkams atsisakius perduoti miestą Vokietijai, Gdanskas buvo ta vieta, kurioje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Istorijos pamoką baigiu ir kviečiu sėsti į įsivaizduojamą (arba tikrą – kaip jau panorėsite) automobilį ir tris dienas paskirti Rytprūsių žemių esančių šiaurės Lenkijoje tyrinėjimui.
Nakvosime Gdanske ir visą dieną važiuodami jo link dairomės po apylinkes. Metėme kelią dėl takelio ir judėjome per Olecką, Elblago link. Šis variantas nėra blogas, nes nors mūsų pasirinktame kelyje ir buvo daug kaimų, tačiau kelias buvo absoliučiai tuščias – tik lėk su vėjeliu, jei nebijai lenkiškos policijos. Važiuojame penkiese, todėl degalai beveik nekainuoja.
Praleidžiame visas lenkiškas bažnyčias ir kitas šventas vietas, jų pakankamai turime Lietuvoje ir atvykstame į buvusią Hitlerio slėptuvę Rytų Prūsijoje – „Vilko guolį“. Jį rasti nėra sunku: prie pat Ketčyno miesto riboženklio yra posūkis į dešinę Gerložo link, po jo dar keli kilometrai ir jūs jau prie „Vilko guolio“ įvažiavimo.
Vilkas – tai partinis Adolfo Hitlerio slapyvardis, kuriuo jis dažnai naudojosi. Gerložo miškai „Vilko guolio“ statybai pasirinkti neatsitiktinai. Teritorijos dislokacijos vieta ir kraštovaizdis (miškai, ežerai, kanalai, pelkės, upės) buvo natūralus apsaugos elementas iš rytų pusės. Be to, miškas buvo iš trijų pusių apsuptas ežerų, nutolęs nuo pagrindinių kelių, per vidurį buvo nutiesta geležinkelio linija.
Karo metu čia buvo pastatyti 7 sunkiojo tipo bunkeriai saugyklos, kurių sienų storis siekė 8 metrus, o perdangų storis – iki 10 metrų. Buvo pastatyta ir daug vidutinio dydžio bunkerių, kurių perdangų storis siekė 2-3 metrus. Juose kartais apsistodavo nacių lyderis A.Hitleris ir kiti aukšti nacių pareigūnai.
1944 m. liepos 20 d. „Vilko guolyje“ įvyko garsusis pasikėsinimas į A.Hitlerį, pavadintas „Valkirija“. Jo metu grupė karininkų nepatenkintų karo eiga ir A.Hitlerio vykdoma politika atsiuntė pulkininką Štaufenbergą į „Vilko guolį“ su granata į vadų pasitarimą. Granata sprogo, tačiau A.Hitleris nežuvo.
Iš dalies pasikėsinimas nepavyko dėl to, kad vadų pasitarimas paskutinę minutę buvo perkeltas į lengvąjį bunkerį, kur sprogimo efektas buvo mažesnis ir sprogimo dujos lengvai išsisklaidė. Be to, kažkoks karininkas prieš pat granatai sprogstant, rankinę su granata pastūmė giliau po stalu. Sunkus stalas sumažino sprogimo jėgą. A.Hitleris net nebuvo sužeistas.
Istorijos pamokose ne tik sėdėdavę, bet ir kažką įsimindavę žino, kad, nors Štaufenbergui ir pavyko sėkmingai palikti teritoriją, jis buvo greitai areštuotas Berlyne ir sušaudytas. Tai buvo paskutinis pasikėsinimas į A.Hitlerio gyvybę. Kaip žinia, neilgai po jo gyveno ir pats A.Hitleris.
Turistus, įvažiavusius į „Vilko guolio“ teritoriją, iškart apipuola gidai, įvairiomis kalbomis siūlydami savo paslaugas. Jų paslaugos kainuoja apie 20 eurų, o ekskursija trunka apie 1,5 valandos. Tačiau galima sumokėti kelis eurus, nusipirkti kelionių vadovą lietuvių kalba ir teritoriją tyrinėti savarankiškai.
Norintiems pataupyti šis kelionių vadovas yra tikras išsigelbėjimas, nes jame yra visa reikalinga ir labai išsami informacija apie „Vilko guolį“. Čia yra sužymėti ir pėsčiųjų takai su informaciniais ženklais, todėl tą daryti nėra sunku.
Mano patarimas – jei nenorite stumdytis minioje ir kiek galima arčiau vaizduotėje priartėti prie aktyvių bunkerio laikų – vykite ten nepopuliariu metu, kai nėra turistų. Kad ir artimiausią lapkričio ar gruodžio pradžios savaitgalį. Tą visada akcentuoju, nes pats visada noriu ramiai įsijausti į vietovę, kurioje lankausi.
Kad ir kada atvyksite, šioje turistinėje teritorijoje galima nusifotografuoti su kareiviais, apsirengusiais SS uniforma, pasivažinėti kariniais vokiškais motociklais bei nusipirkti karo meto suvenyrų. Čia yra net viešbutukas, norintiems pasilikti ilgiau. Visi, nors kiek besidomintys Antruoju pasauliniu karu, „Vilko guolyje“ patirs puikių įspūdžių.
Vieta, kur gimė „Dievų miškas“
Kadangi šią dieną paskyrėme karui, užsukime į netoli Gdansko, prie Baltijos jūros esantį Štutovo kaimelį. Jis geriau žinomas vokišku Štuthofo vardu ir savo buvusia koncentracijos stovykla. Jei mėgstate skaityti, prieš vykstant į Štuthofą, perskaitykite Balio Sruogos „Dievų mišką“. Arba bent filmą pažiūrėkite. Tada apsilankius įspūdžiai bus stipresni.
Tiems, kurie šios vietos istorijos nežino, trumpai apie ją: 1939 m. rugpjūtį, prieš pat karą naciai Štuthofe įkūrė koncentracijos stovyklą Gdansko lenkams. Jau antrąją karo dieną 150 lenkų iš Gdansko tapo pirmaisiais Štuthofo kaliniais. Nuo tos dienos prasidėjo tragiška koncentracijos stovyklos istorija. Iš pradžių ten kalėjo tik lenkai, tačiau nuo 1942 m. Štuthofas tapo tarptautine koncentracijos stovykla. 1944 m. ji tapo projekto „Paskutinis žydų problemos sprendimas“ dalimi ir masinių žudynių vieta.
Per 5 gyvavimo metus maža koncentracijos stovykla, apimanti 12 hektarų plotą ir talpinanti 3500 kalinių išaugo – 1944 m. ji jau buvo 120 hektarų ploto ir turėjo 57 tūkst. kalinių. Štuthofe iš viso buvo kalinama 110 tūkst. įvairių tautybių vyrų, moterų ir vaikų – lenkų, žydų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, estų, čekų, slovakų, suomių, norvegų ir kitų. Jie dirbo sunkų fizinį darbą, gyveno antisanitarinėse sąlygose, kentė fizinį ir psichologinį smurtą, buvo kankinami ir masiškai žudomi dujų kamerose.
Dabar į šią vietą atklydusius keliautojus privažiuojant prie muziejaus pasitinka buvęs koncentracijos stovyklos vado namas ir šalia esantis šunų namas, kuriame buvo laikomi stovyklos šunys.
Įėjus į muziejaus teritoriją kairėje pusėje stovi „naujuosius barakus“ žymintys sunumeruoti paminklai. Vienas iš tų barakų buvo vadinamas lietuvių baraku. Jame kalėjo ir rašytojas B.Sruoga. Dešinėje pusėje stovi nacių administracinis pastatas. Toliau matomi autentiškai išlikę kalinių barakai, valgykla, bausmės barakai, moterų barakai.
Į kai kuriuos galima užeiti, į kitus – tik pažiūrėti pro langą. Tačiau to užtenka, kad galėtum įsivaizduoti stovyklos gyvenimą, susimąstytum, susijaudintum. Kai kuriuose barakuose rodoma ekspozicija ir pateikiama istorija, kaip stovykla vystėsi nuo jos įkūrimo iki tapimo dideliu kalėjimu ir genocido vieta.
Sakoma, kad didžiausio turistų dėmesio sulaukia autentiškas dujų kameros ir krematoriumo pastatai, kuriuose buvo atliekamos nuodijimo dujomis ir kūnų deginimo procedūros. B.Sruogos teigimu, kaminėlis rūko be perstojo...
Niūriai atrodo sargybinių bokštelis. Mūsų viešnagė vyko apniukusį vakarą ir jau nebebuvo kitų lankytojų, viskas atrodė taip tikroviškai, kad net pasirodė, kad tame bokštelyje stovi automatą atkišęs sargybinis.
Sakoma, kad didžiausio turistų dėmesio sulaukia autentiškas dujų kameros ir krematoriumo pastatai, kuriuose buvo atliekamos nuodijimo dujomis ir kūnų deginimo procedūros. B.Sruogos teigimu, kaminėlis rūko be perstojo...
Nors tai niūri vieta, tačiau jos aplankymas duoda ir teigiamą poslinkį. Bent kiek nuoširdžiau įsijautus į buvusių jos gyventojų gyvenimą, mūsų pačių problemos bent trumpam pasirodo nebe tokios didelės. Ir tada pamąstai, kad gal neblogai gyvename ir nėra kuo skųstis.
Tam kartui karo ir kančių užteks. Važiuokime vakaroti į gražiausią Lenkijos miestą Gdanską. Apie jį – kitoje pasakojimo dalyje.
