Apuano Alpių kalnai visame pasaulyje garsūs čia išgaunamu marmuru, o nedidelis Garfagnana regionas nuostabiu kampeliu prie Isola Santa ežero. Čia rojus nemėgstantiems gatvių, pilnų turistų, kur galima organizuoti žygius pėsčiomis, klajojant po senovinius kaimus. Mus domino kalnuose išsislapstę šiaurės Toskanos kaimeliai ir miesteliai, viliojo galimybė nuklysti nuo pagrindinių kelių ir pasimėgauti mažaisiais miesteliais, kuriuose daug originalios architektūros ir nenusakomo žavesio.
Viduramžių dvasia alsuojantis kaimas
Nakvynę užsisakėme Boveglio kaime viloje „Casa Sotto la Torre“. Viliojo galimybė pagyventi 400 metų senumo name. Iš gatvės visai paprastai atrodantis namukas talpina keturis nemažus, turinčius atskirus įėjimus apartamentus (vieni jų – su pirtimi).
Raktas buvo paliktas po vazonėliu – šeimininkai gyvena kitur. Tačiau viena – matyti namo vaizdus nuotraukose, o visai kas kita – apžiūrėti viską gyvai. Vien ko verta erdvi virtuvė su dideliu mediniu stalu, senovine indauja, medinėmis lentynomis ir kriaukle, kurioje galėtum išmaudyti nemažą vaiką, ir pro kurios langą matyti žalių kalnų fone iškilusi bažnyčios varpinė.
Puošnios kaltinės lovos su ištapytais galvūgaliais, svetainė su akmeniniu židiniu, terasa su vaizdu į kalnus, įvairios jaukios smulkmenos. O kur dar didelis sodas, besileidžiantis terasomis žemyn su įrengtomis poilsio zonomis, apgaubiantis rozmarinų, levandų ir šalavijų kvapais – iš tokių namų net nesinori niekur važiuoti.
Tačiau be automobilio iki čia nusigauti būtų sudėtinga (autobusai važinėja retai). Nors ir automobiliu užtrukome, kol atvažiavome. Aukštyn į kalnus veda siauras, vingiuotas, nusėtas tiltukais keliukas – niekur nepaskubėsi. Užtat vasarą čia vėsiau nei žemutinėje Toskanoje. Kadangi lankėmės rugsėjo mėnesį (vakarai kalnuose vėsoki) – kartais vakarais įsijungdavo ir radiatoriai.
Boveglio – nuostabus, visiškai neturistinis viduramžiška dvasia alsuojantis kaimas. Paskutiniais duomenimis, čia gyvena 58 vyrai ir 63 moterys. Kaime nėra parduotuvės, vaistinės, mokyklos. Užtat yra stomatologinis kabinetas ir baras „Ferrari“, kuris dirba tik darbo dienomis nuo 20 iki 23 val. Ir, žinoma, varpinė, kurios varpų dūžius girdime per miegus.
Kiek žemiau matosi dar viena varpinė. Nusileidžiame iki jos keliu. Netoliese – senos kapinaitės ir bažnyčia. Bažnyčia uždaryta, bet neaišku, ar ji iš viso uždaryta, ar atidaroma tik per šventes. Žinau tik, kad viduje yra įdomi senovinė krikštykla, bet, deja, jos apžiūrėti nėra galimybių.
Grįžtame į kaimą kitu keliuku, pasislėpusiu tarp krūmokšnių ir atsiduriame pačiame kaimelio centre. Akmeniniai namai, akmenimis grįstos gatvelės ir tik pora praeivių, skubančių su savo reikalais. Akmeniniame kaime žalumos nedaug, tačiau kiekvienas kiemas papuoštas. Jeigu šalia nėra žemės lopinėlio, tai bent vazonėlis su gėlėmis stovi. Atrodo, kad laikas čia sustojo, ir tik prie namų stovintys šiuolaikiniai automobiliai primena, kad vis tik dabar XXI amžius.
Vakare gatvėse girdisi tik savų žingsnių aidas. Kvepia drėgnais riešutais ir šalavijais. Netoliese kalnuose ūbauja pelėdos. Akmenimis grįstos gatvelės nuveda iki kaimelio aikštės su vienišu paminklu. Rūpi pažiūrėti, koks gi tas „Ferrari“ baras. Viduje kol kas tik du diedukai, sėdintys prie skirtingų stalų. Savininkas žilas, akiniuotas, panašus į mokytoją. Bare galima paskanauti įvairių gėrimų, kavos, ledų ir kruasanų. Grapa, kava ir ledai – toks mūsų pasirinkimas.
Po truputį pradeda rinktis vietiniai vyrai. Sėda puslankiu, veidais į mus – juk jiems mes įdomūs, nors ir stengiasi to neparodyti. O mes visai neslepiame, kad jie mums įdomūs taip pat. Kiek supratome, kalbėjo apie derlių, į mokyklą vežamus mokinius. Kitomis dienomis pokalbių tema galės būti apie užklydusius į jų kaimą turistus.
Terminių vandenų kurortas
Bagni di Lucca – nuo senų senovės žinomas kurortas, garsėjantis savo terminiais vandenimis. Į nemažą sveikatingumo centrą žmonės važiuoja pasigydyti šiltuose vandenyse.
Įdomiausia, kad pagrindiniame šaltinyje vandens temperatūra siekia +54 laipsnius, o pačių šaltinių yra net 19 su skirtinga temperatūra. Savo laiku šiame kurorte ilsėdavosi žymūs tų laikų žmonės – rašytojai, dailininkai, muzikantai. Čia lankėsi Byronas, Dumas, Lisztas, Paganini, Puccini ir kt., taip pat karališki asmenys. Net Napoleono sesuo Eliza turėjo savo vasaros vilą. Didikai dienos metu taisė sveikatą, tačiau vakarais ją sėkmingai gadino lošdami kazino ir lėbaudami iki paryčių.
Atrodo, visai netoli nuo mūsų kaimo – tik 11 km, tačiau vingiuojame kalnų keliukais ganėtinai ilgai. Deja, buvusios kurorto prabangos ir blizgesio neradome. Keli žingsniai į šoną nuo centrinės gatvės – įkurtas simpatiškas parkas La Villa, papuoštas nauju fontanu, kur senų medžių paunksmėje galima pailsėti ant suoliukų arba atsivedus vaikus pažaisti įrengtoje žaidimų aikštelėje. Apžiūrėjus parkelį užsukame į vietinę kavinukę kvapnios kavos su tik ką iškeptais pyragėliais.
Toliau pėdiname centrine gatve – iki restorano „Circolo dei Forestieri“. Buvęs prabangus dviejų aukštų restoranas 1928 m. rekonstruotas, kur antrame aukšte įkurtas kazino ir papildomai padaryta terasa. Pirmame aukšte taip ir liko restoranas. Tačiau šiandien jis atrodo ganėtinai liūdnai, neveikia ir fontanas priešais.
Per Bagni di Lucca teka srauni upė. Akmenine pakrante nueiname iki pėsčiųjų tilto, nuo kurio atsiveria vaizdai į apylinkes. Miestelis mažiukas, tad ilgai neužtrunkame ir judame tolyn.
Velnio tiltas
Nors ir žinojom, kas laukia, bet tiltas Ponte della Maddalena išniro taip netikėtai, kad net aiktelėjom (pavadintas grafienės, prie kurios buvo pradėta šio tilto statyba, garbei).
Kitas tilto pavadinimas – Ponte Del Diavolo. Viena iš legendų pasakoja, kad pradėjus tilto statybas, jos užtruko. Vieną popietę nusiminęs tilto statytojas sėdėjo prie upės. Tuo metu, apsirėdęs kaip ponaitis, pro šalį ėjo velnias ir pasiūlė pastatyti tiltą per vieną naktį. Už tai statytojas turėjo pažadėti sielą to, kuris pirmas pereis tiltu. Po ilgų apmąstymų statytojas sutiko, bet kada tiltas buvo baigtas, jis nubėgo prašyti pagalbos pas dvasininką (sąžinė, matyt, užgraužė), kuris pasiūlė per tiltą pirmą paleisti šunį. Supykęs velnias įmetė šunį į upę. Vargšas, niekuo dėtas gyvuliukas. Kitoje versijoje pasakojama, kad įmesta buvo kiaulė.
Legendos legendomis, bet po nuostabiu asimetriniu akmeniniu tiltu savo vandenis plukdo Serkijaus upė. Seniau per šį tiltą ėjo piligrimų kelias iš Prancūzijos į Romą. 1836 m. potvynis tiltą smarkiai apgadino – prireikė skubaus remonto. Kad šalia būtų galima nutiesti kelią, 1900 m. buvo pristatyta dar viena – ketvirtoji – arka, pakeitusi pirminį vaizdą.
Sakoma, kad toks tiltas vienintelis Europoje, nors sunku pasakyti.
Sunku patikėti, kad stovi ir rankomis lieti XI amžiuje pastatyto tilto turėklus. Iš viršaus atsiveria vaizdas į banguotus žaliuojančius kalnus, tingiai savo vandenis nešančią upę. Betrūksta tik nedidelio traukinuko, tempiančio kelis vagonėlius siaura geležinkelio juosta, suspausta tarp kalnų ir upės.
Akmeninių tiltų miestas
Castelnuovo di Garfagnana – svarbiausia zonos gyvenvietė. Vos įvažiavus į miestą jis man jau patinka – akmeniniai arkiniai tiltai, senovinės miesto sienos ir spalvingi namai. Senas miestas per ilgą savo gyvenimą tiek kartų ėjo iš rankų į rankas, kad ir pats turbūt pamiršo šį skaičių.
Pilies sienos – seniausia miesto dalis. Prie vartų pasitinka keistas Don Kichotas ir beveik dvesiantis jo arklys, o mes patenkame į jaukiai išsibarsčiusių gatvelių rezginį. Gausybė istorinių pastatų ir aikščių. Į visas puses vingiuoja siauros akmenimis grįstos gatvelės, kuriose įsikūrusios užeigos ir vietinių meistrų parduotuvės. Nuostabu už posūkio atsidurti kažkokiame kieme, paskendusiame gėlių žieduose, kur palypėjus laipteliais patenki į terasą, nuo kurios atsiveria vaizdas į miestą.
Pagrindinė aikštė kukliai slepiasi po arkadomis. Ore plevena vynuogių ir kriaušių aromatas. Aikštėje kaip tik vyksta rudens gėrybių paroda. Begalė vynuogių ir kriaušių rūšių. Praeivius vaišina nuostabaus skonio ekologiškais ledais. Tolėliau mugė – kokių rudens gėrybių ten tik nėra, o kaip viskas kvepia... Pasukus į šoninę gatvelę pakvimpa kava – kaip tik po ledų porcijos. Įsitaisome nedidukėje kavinukėje visiškai vieni.
Miestas nuostabus – pagrindinė Piaza Umberto aikštė, Petro ir Povilo katedra, XII a. Rocca Ariostesca pilis, Šv. Džiuzepės vienuolyno kompleksas ir dailūs arkiniai tiltai. Tiesa, dar teatras Comunale Vittorio Alfieri, pastatytas 19 amžiuje ir neseniai po rekonstrukcijos atvėręs žiūrovams duris, laikomas antru pagal dydį šios provincijos teatru (510 vietų). Pirmas pagal dydį Lukoje. Apačioje čiurlena Turrite upė, aprėminta arkinių tiltų. Tokiame mieste galima klaidžioti valandomis be jokio tikslo, žvilgsniui kliūnant už viduramžiškų sienų, žibintų, arkų, kažkokių palei namus prisišliejusių kolonų, arkadų vaizdų. Palaimingai rami vieta.
Pinokio „gimtinė“
Collodi miestelis labai gražiai atrodo iš toli – vienas paskui kitą ant kalno sutūpę namukai tarsi išdykę vaikai, slepiasi už puošnios vilos nugaros, kuri pastatyta ant senos pilies griuvėsių.
Būtent čia, Gorzoni viloje, tarnavo Carlo Lorenzini, kuris vėliau tapo visiems žinomu rašytoju ir žurnalistu ir kurį visas pasaulis žino kaip Carlo Collodi, mama. Pseudonimą rašytojas pasiskolino iš Collodi miestelio, o išgarsino jį – neklusnus herojus medinukas Pinokis.
Tik įvažiavus į miestelį iš tolo matosi 16 metrų aukščio Pinokio skulptūra. Netoli automobilių aikštelės yra vienas seniausių tematinių parkų Italijoje – Pinokio parkas (Parco di Pinocchio). Vaikams gal ir patiktų, tačiau įvairiausios metalinės skulptūros ir atrakcionai mūsų nesudomino. Po skaitytų knygų ir filmų atminty likę paslaptingi ir kažkiek pasakiški prisiminimai, kurių nesinori sugadinti šiuolaikinėmis brutaliomis metalinėmis konstrukcijomis.
Pinokių-buratinų mieste pilna visokiais pavidalais. Plakatai, skulptūros, įvairios kaukės – kai kurios jų netgi gąsdinančios, nežinau, ar mažam vaikui patiktų piktai nuožmus Pinokio veidelis.
Suvenyrai – tūkstančiai įvairiausių Pinokių – mažų ir didelių.
Pasivaikštome miestelio gatvėmis, užsukame į 12 a. Šv. Bartolomėjaus bažnyčią pasigrožėti nuostabia freska, krucifiksu ir vargonais. Šioje pusėje miestelis niekuo neypatingas – aplink absoliučiai beveidžiai pilki namai. Nors bažnytėlė labai jauki.
Turėjome minčių užsukti į vilos Gorzoni sodus, tačiau pamačius bilieto kainą (13 Eur) ir sodo dydį (jis visai nedidukas) kažkaip noras dingo. Teko lankytis kur kas didesniuose ir įdomesniuose soduose, pvz., Trautmannsdorf sodai šiaurės Italijoje. Miesteliui sukurtas neblogas įvaizdis, bet trūksta dvasios ir jaukumo.
