Panašu, kad šią vasarą jis vis dar išliks mums egzotiškas, nes Rusija turistams greičiausiai dar neatsidarys, o ne vasaros laikotarpiu jūra turtingo Karaliaučiaus krašto patrauklumas yra gerokai mažesnis ir gali masinti tik labiau nestandartinius keliautojus – pavyzdžiui, ieškančius vokiško kultūrinio paveldo, kuro perpardavinėtojus ar vatnikus, išsiilgusius rusiško oro.
O priešpandeminę vasarą, kai rusai į Karaliaučiaus kraštą ėmė leisti su nemokamomis vizomis, jis tarp lietuvių ėmė populiarėti aritmetine progresija, ir laikas, praleistas eilėje pasienyje, ilgėjo atitinkamai. Kaip jau esu aprašęs, man pačiam tik įsigaliojus nemokamų vizų režimui šeštadienio rytą Kybartų pasienyje teko laukti tris valandas.
Tada, pamenu, erzinausi, bet jau po mėnesio, kai lietuvaičiai suvirškino informaciją ir masiškai metėsi į Karaliaučių, prie sienos galėdavai užstrigti ir devynioms valandoms. Mano bendradarbiai prie Panemunės sienos jų pralaukė net dešimt. Tada supratau, kad trys valandos pasienyje man buvo dievo dovana. Kurortas tiesiog.
Tiems, kurie norėjo, bet nespėjo, deja, tokius planus teks atidėti dar bent metams. Galiu nebent pasiūlyti pakeliauti virtualiai, skaitant mano tekstus apie keliones po šį kraštą, kurį esu apkeliavęs skersai išilgai. Pradėsiu dabar ir, kad jau už lango karšta vasara, šįkart dar kartą susitelksiu į Karaliaučiaus pajūrį.
