Man tai buvo pirmas vizitas į Artimuosius Rytus, tai ir visa kelionė, pradedant „British Airways“ skrydžiu, buvo įdomus nuotykis. Skrydis neprailgo visai, nes filmų ir muzikos įvairovė neleido nuobodžiauti, pavakarieniavus buvo galima ir pro langą pasidairyti, ir su kaimyne sire ženklais bei keliais angliškais žodžiais persimesti.
Oro uoste užtruko susiorientuoti, į kurią pasų patikros eilę stoti, nes jų buvo daug ir įvairių: libaniečiams arabams, libaniečiams ne arabams, be vizų, su vizomis – teko spręsti rebusą, į kokią gi aš grupę papuolu. Gavusi vizą ir susitikusi su savais žmonėmis, sėdom į mašiną, ir prasidėjo kelionė po nepažintą man žemę.
Kalnai
Pirma kelionė buvo į Libano kalnus. Pakeliui sustojome prie stalaktitų urvo. Ten yra griežtai neleidžiama fotografuoti – prie įėjimo yra spintelės, ir apsauga liepia palikti ir fotoaparatus, ir telefonus. Man teko lankytis tokiose olose Čekijoje ir Slovakijoje, tai kažko naujo nepamačiau, nors urvas tikrai įspūdingas. Kas man buvo nauja – tai pasiplaukiojimas valtelėmis požeminiu ežeru. Tikrai nerealus jausmas.
Kylant į kalnus temperatūra smarkiai krito – nuo +26 iki +8, teko net ir striukes išsitraukti. Kalnų ilgis yra 170 km, nuo jų pavadinimo aramėjų kalba laban (reiškia – balkšva spalva, tokios spalvos ir yra kalnai), pavadinimą įgijo ir Libanas. Libano kalnai yra tokie seni, kad jie net keletą kartų yra minimi Senajame Testamente.
Pirma stotelė kalnuose buvo Bsharri miestelis 1500 m aukštyje Kadisha slėnyje. Bsharri įžymus tuo, kad čia gimė libaniečių filosofas – poetas Khalilas Gibranas, kurio garsiausias kūrinys yra „Pranašas“. Aš tą poemą skaičiau daug kartų ir lietuviškai, ir angliškai, ir kiekvieną kartą kažką atrasdavau iš naujo. Bsharri yra Gibrano muziejus, kuris, gaila, buvo uždarytas. Vakaras buvo šaltas, tai pavalgę vietiniame restorane vakarojome užeigoje prie židinio su tradicine nargile.
Rytas išaušo visiškai priešingas vakarui – saulėtas ir šiltas. Po pusryčių vietinėje kepyklėlėje su vaizdu į kalnus, patraukėme į Kadisha slėnį. Kadisha aramėjų kalba reiškia „šventas“, tai slėnis dar yra vadinamas Šventuoju slėniu. Jame buvo ir tebėra įsikūrę krikščioniškieji vienuolynai, kai kurie datuojami nuo 12 amžiaus.
Apsilankėme Maronitų vienuolyne, kuris yra iškaltas uoloje. Betvarkant tą vienuolyną, buvo rasti prancūzų atsiskyrėlio Francua de G.Chasteuil ola, jo palaikai, knygos; šiuo metu ten yra muziejus ir jo kapas. Neapsakoma ramybė vyrauja žvelgiant pro langus, bandai įsivaizduoti, kaip jis čia gyveno vienas, kaip rinko nuo kalno tekantį vandenį ir gyveno tyloje bei vienatvėje.
Kadangi oras buvo geras, tai mes pasivaikščiojome po slėnį, pasigrožėjome kalnų tyla ir didybe, ir netgi pamačiau persimonų medį!
Iš slėnio kilome atgal ir važiavome į Libano kedrų mišką, vadinamą Dievo Kedrais, nes Biblijoje jie minimi kaip Dievo medžiai. Libano kalnuose augo ąžuolai ir pušys, o išliko tik Libano kedrai, iš kurių finikiečiai statydavo savo įžymiuosius laivus, kuriais plaukdavo Viduržemio jūra. Kedrų medieną žydai naudojo statydami Saliamono šventyklą, o osmanai – tiesiant geležinkelį. Libano kedras yra šalies simbolis, kuris puikuojasi ir ant jų vėliavos. Beje, ir Dievo Kedrai, ir Kadisha slėnis yra įtraukti į Unesco pasaulio paveldą.
Kelias per kalnus Dievo Kedrų link buvo toks gražus, kad keletą kartų stojome tik dėl pasigrožėjimo vaizdais. Beje, prie kedrų miško yra ir Libano slidinėjimo kurortai. Dievo Kedrai yra sutvarkyta teritorija, žemė tręšiama ir prižiūrima, o kai kurie kedrai yra užaugę net iki 35 metrų aukščio, ir 12 medžių yra daugiau nei tūkstantis metų. Libano kedrai auga labai lėtai, tai ir tokios priežiūros rezultatai pasimatys ne iš karto.
Apžiūrėję Dievo Kedrus, nusprendėme važiuoti prie jūros aplinkiniu keliu. Pakilus dar aukščiau, patekome į tokį tirštą rūką, kad matėsi tik kokie 2 metrai į priekį. Tai būtų nieko tokio lygiame kelyje, o kai tai yra siauras kalnų žvyrkelis, ir posūkis seka po posūkio, tai važiavome turbūt 20 km per valandą greičiu, kol mūsų neaplenkė vietinis taksi. Tada „sėdome“ jam ant uodegos ir prasilėkėme su vėjeliu – buvo smagiau nei linksmųjų kalnelių atrakcionuose.
Beje, dar slenkant lėtai per rūką, buvo siurrealus vaizdas – prie pat mašinos iš vienos pusės į mus žvelgė avių banda, o iš kitos – iš rūko pusiau išnirę aviganiai. Po smagių viražų, sustojome kavos/arbatos privačioje kavinėje. Kavinė ir parduotuvė buvo atokioje kalnų vietovėje, tai teko ir pasišnekėti su svetingais šeimininkais, ir išgerti ne tik kavos, bet ir jų naminės anyžinės degtinės. Po visų nuotykių pagaliau nusileidome prie jūros.
Miestai
Visoje Libano teritorijoje finikiečiai statė savo miestus jau prieš 3000 metų. Sako, kad visas Beirutas yra pastatytas and vieno iš jų, o atkastų finikiečių kultūros likučių galima rasti beveik visur.
Biblas – tai vienas iš seniausių pasaulyje nuolat apgyvendintų miestų, kurį, pasak finikiečių, 6000 m. prieš mūsų erą įkūrė pats dievas El. Iš šio miesto finikiečių 22 raidžių abėcėlė atkeliavo į Graikiją ir net Indiją bei tapo dabartinio alfabeto pagrindu. Biblo senamiestis yra gyva architektūros istorija nuo Finikijos, Romos, Bizantijos, kryžiuočių laikų: yra išlikusi miesto siena, kryžiuočių fortas, uosto griuvėsiai. Pasėdėję ant tų griuvėsių ir palydėję saulę į Viduržemio jūrą, perėjome senamiestį. Kai užsukome į vieną iš daugelio bažnyčių, papuolėme į katalikiškas mišias, kurios vyko arabų kalba; buvo labai keista klausyti.
Batrūnas – vienas iš seniausių miestų pasaulyje, pilnas istorinių šventyklų su vienu iš švariausiu akmenuotų pajūrių Libane ir naktiniu gyvenimu. Kadangi aplink Batrūną auga daug citrinų, tai nuo 19 a. pradžios jis garsėja savo citrinų limonadu, kuris yra pardavinėjamas tiesiog gatvėse.
Saida – dar vienas miestas Viduržemio jūros pakrantėje. Jau truputį kitoks kontingentas, nes čia gyvena daug palestiniečių, išvytų 1948 metais per Palestinos karą. Apžiūrėję kryžiuočių pilies likučius prie jūros, ėjome pasivaikščioti po souq (turgų), užsukome toje mažų gatvelių raizgalynėje į mažytę katalikų bažnyčią, paragavome palestiniečių deserto su sūriu ir aplankėme muilo muziejų.
Muilo gaminimo tradicijos siekia tikrai senus laikus, o Saida nuo 17 a. buvo labai svarbus ekonomikos centras, iš kurio kartu su kitomis prekėmis, karavanais atkeliavęs muilas buvo eksportuojamas į Prancūziją. Alyvuogių muilas buvo gaminamas Nabluse (Palestina), Tripolyje (Libanas), Alepe (Sirija) ir Saidoje (Libanas). Prisipirkę rankų darbo muilo, keliavome toliau.
Įvažiavimas į Tyro miestą paliko nekokį įspūdį, bet pasiekus senamiestį ir paplūdimius, viskas pasikeitė. Miestas nukentėjo 2006 metais įvykus Izraelio (kuris yra už 30 km nuo Tyro) ir „Hezbollah“ konfliktui. Bet kai mes ten lankėmės lapkričio mėnesį, jokių konfliktų nesimatė – 4 km ilgio paplūdimys buvo beveik tuščias, o aš buvau vienintelė maudžiusis +24 laipsnių jūroje.
Po to keliavome apžiūrėti finikiečių palikimo – vieno didžiausių antikos laikų hipodromų, kurio tribūnose galėjo sėdėti iki 20 tūkst.žiūrovų. Jo pagrindas buvo nuklotas smėliu, todėl hipodromas išliko puikios būklės iki šių dienų.
Baalbekas liko neaplankytas, nes tai viena iš pavojingų teritorijų, kur buvo užsieniečių pagrobimo atveju. Tad kam rizikuoti?
Beirutas – Libano sostinė, kurios istorija siekia 7000 metų, mieste gyvena daugiau nei 1 mln. gyventojų. Vėlgi – tai vienas iš seniausių miestų pasaulyje, apgyvendintas prieš 5000 metų. Kai Libanas pasiekė nepriklausomybę 1943 metais, Beirutas tapo sostine. Septintajame dešimtmetyje Beirutas buvo labai modernus miestas, netgi buvo vadinamas Artimųjų Rytų Paryžiumi, kurį labai mėgo to meto kino įžymybės, ir jų jachtas galėjai matyti prišvartuotas Viduržemio jūroje.
1975 metais prasidėjęs pilietinis karas atnešė daug permainų į šalį. Šiuo metu tai modernus miestas, kuriam apžiūrėti skyriau 3 dienas. Aplankėme įvairiausius Beiruto rajonus: armėnų, universiteto, finansinį, modernių parduotuvių – visi įvairūs ir savaip įdomūs. Labiausiai vaizdą gatvėse gadina elektros laidų raizgalynė ir šiukšlės.
Elektros tiekimas yra nutraukiamas 3 val. per dieną, tai visi namai yra aplipdyti vietiniais generatoriais. Šiukšlių išvežimas buvo nutrauktas 2015-2016 metais, dabar kažkiek atnaujintas, tačiau šiukšlių vistiek pilna visur gatvėse. Mieste labai mažai žalumos ir parkų, tai mano mylimiausias rajonas buvo Badaro, kuriame radau pušynų.
Kultūros Beirute yra nemažai, ypač meno galerijų. Aplankėme Sursocko muziejų, kuris yra įsikūręs Beiruto aristokrato Sursocko privačioje viloje. Pati vila jau yra meno kūrinys, o ir parodos jame buvo gana įdomios.
Kitas įsimintinas pastatas yra Beit Beirut. Tai yra namas, pastatytas 1924 metais ir pilietinio karo metu tapęs snaiperių būstine. Šis pastatas ėjo per demarkacinę liniją, kuri skyrė Beirutą į dvi dalis ištisus 15 metų. Po karo jį norėjo nugriauti, kaip ir daugelį karo nuniokotų pastatų, bet 2003 metais jis buvo užkonservuotas, tapo muziejumi ir įvairių parodų erdve. Mes ten ir lankėmės per arabų fotomenininkų parodos atidarymą. Ir pati paroda, ir pastatas, ir atidarymo vaišės padarė didelį įspūdį.
Vairavimas
Tai kažkas tokio. Posūkių nerodo niekas – ištisa spėlionė, kas ir kur suks. Dominuoja „mačo“ vairavimas, taisyklių praktiškai nesilaikoma. Kai kuriose sankryžose esant šviesoforui dar ir policininkas reguliuoja eismą, bet niekas nereaguoja nei į raudoną šviesą, nei į jo rodomus signalus sustoti. Bendrai situaciją aš apibūdinčiau taip – MAN taip patogiau, tai AŠ taip ir važiuoju. Apie balaganišką vairavimą išduoda ir aplankstytos mašinos, nes niekas nekreipia dėmesio į visokius bakstelėjimus.
Beirutas yra labai užterštas miestas, dėl ištisinių spūsčių pėsčiųjų beveik nėra, nes neįmanoma kvėpuoti. Pabandžius vieną dieną per piko valandą pavažiuoti taip, kaip vietiniai – autobusu, apsinuodijom išmetamosiomis dujomis, nes autobusai važiuoja atidarytomis durimis, o dėl to visos dujos eina į vidų. Maža to, yra rūkoma viduje, o vietiniai rūko daug ir visur. Po šito nuotykio mano transportas visą likusį laiką buvo „Uber“.
Religija
Uf, nuo ko pradėti… Religinių bendruomenių yra daug ir įvairių. Tai labai svarbus aspektas libaniečių gyvenime, religija yra įrašyta net jų ID kortelėse.
Maronitai – jų pavadinimas yra kilęs iš šventojo Marono, kuris persikėlė į Libano kalnus ir ten įkūrė maronitų bažnyčią. Per pilietinį karą daugelis maronitų išvažiavo į JAV, ir dabar šią tikėjimo rūšį propaguoja tik ketvirtadalis Libano gyventojų.
Sunitai – ortodoksinė islamo religinė kryptis, ir daugiausia sunitų yra įsikūrę miestuose. Sunitai pripažįsta ir Koraną, ir Suną.
Šiitai – įsikūrė Bekaa slėnyje, pietų Libane. Jie pripažįsta tik Koraną. Išskirtinis ženklas – jų švenčių metu plėvėsuoja juodos vėliavos. Prisipažinsiu, man gana kraupiai atrodė.
Druzai – apie juos išgirdau pirmą kartą. Jie daugiausiai gyvena kalnuose ir tiki reinkarnacija. Kaip melstis ir atlikti visus religinius ritualus, niekas nežino – turi tapti dvasiniu vadovu, ir tik tada išmoksti.
Na, ir dar katalikai ir stačiatikiai.
Libano parlamente yra 128 vietos, lygiai padalintos tarp krikščionių ir musulmonų.
Religinių simbolių pilna visur, labai lengva orientuotis, kieno teritorijoje esi – ar krikščionių, ar musulmonų. Tiesiog stebi, ar dominuoja kryžiai, Marijos statulėlės, ar prasideda juodos vėliavos. Maldos namų yra visur labai daug ir įvairiausių pakraipų. Teko lankytis ir stačiatikių pravoslavų, graikų; ir katalikiškose; ir musulmonų mečetėje.
Beje, ten lankiausi pirmą kartą, teko apsisiausti juodu apsiaustu, užsidėti gobtuvą ir nusiauti batus. Vidaus erdvė įspūdinga, vyrų ir moterų pusės atskirtos, o kažkoks savanoris musulmonas iš karto pradėjo pasakoti apie islamą ir cituoti Koraną, nuo kurio pabėgom, nes norėjosi pabūti tyloje.
Beirute yra griežta riba tarp krikščioniško ir musulmoniško rajono. Musulmoniškame nepamatysi moterų gatvėse, Libano vėliavos užpurkštos juodais dažais ir vietoj to nupieštos „Hezbollah“ vėliavos, negalima fotografuoti ir filmuoti. Tame rajone aš ir net nesilankiau.
Naktinis gyvenimas
Jis čia įvairus ir triukšmingas, prasideda gana vėlai ir tęsiasi iki paryčių su maistu, gėrimais ir šokiais. Žmonės gana geranoriški, itin modernūs, moterų apranga labai moderni ir ypač seksuali. Moterims plastinės operacijos yra vos ne privalomos, o jei neturi pinigų, gali apsibintuoti veidą ir apsimesti, kad operaciją pasidarei. Viskas pasidarė aišku, kai sužinojau, kad šalyje penkioms moterims tenka vienas vyras…
Maistas
Labai skanus. Aš ir Londone mėgstu eiti į libaniečių restoranus, tai ir Libane man viskas buvo skanu: ir jų duona, ir humusas, ir babagenuš (trinti baklažanai), ir šviežiai spaustos granatų sultys, ir falafeliai, ir tabuli salotos. Ypatingai pamėgau jų tradicinius pusryčius – paplotėlius su zaatar prieskoniais, apšlakstytus citrinos sultimis. Zaatar prieskonių sudėtis: žagrenis, sezamų sėklos, raudonėliai, čiobreliai.
Pinigai ir kainos
Valiuta – Libano svaras, bet yra susietas su JAV doleriu, tai galima atsiskaityti abejomis valiutomis. Beje, kainos yra gana aukštos.
Karas ir politika
Visos šalies istorija yra ilga ir paini. Ilgiausiai vykęs pilietinis karas 1975-1990 m. paliko daug randų šalyje. Turtingi gyventojai paliko Libaną ir gyvena užsienyje, pilna pastatų su kulkų žymėmis, kai kurie dar net neatstatyti, tokie kaip „Holiday Inn“ viešbutis. Daug kur važiuojant reikia pravažiuoti ginkluotus postus. Sakyčiau, taika yra, bet visa politinė atmosfera yra kaip sėdint ant parako statinės, kuri gali sprogti bet kada.
Man atskridus į Libaną, tą dieną atsistatydino jų premjeras ministras Hariri. Buvo daug spekuliacijų ta tema, kad Saudo Arabija jį sulaikė ir privertė atsistatydinti, o dar žinant, kad to premjero tėvą Raficą Hariri 2005 metais nužudė, aistros kaito. Libanas ribojasi su Sirija ir Izraeliu – vienoje vyksta karas, o su kita nėra jokių diplomatinių ryšių.
Beje, jei turi Izraelio vizą pase, nebūsi įleistas į Libaną. Sirijos pabėgėlių visur pilna, kai kurie atsidarė savo kepyklėles, kiti sėdi ir laukia nelegalių darbų, dar kiti grįžta atgal į savo šalį. Žodžiu, viskas komplikuota, bet gyvenimas tęsiasi.
Apie Libaną ir Beirutą galėčiau rašyti daug, bet neperteiksi žodžiais to neskubaus gyvenimo ritmo net ir didmiestyje, žmonių draugiškumo, pasisėdėjimų kavinėse ir restoranuose. Tai šalis, kurią reikia aplankyti, išjausti ir išragauti.
https://www.facebook.com/AushrineTravel/