Pirmą pasakojimo dalį skaitykite čia
Ilgų valandų sėdėjimas ant motorolerio nejudinant kojos yra didžiausias peilis. Net ir po nepilnos važiavimo dienos signalai apie kojos būklę nebuvo džiuginantys. Tad įvertinęs tai, kad prieš akis dar lauktų ne tik 250 km distancija motoroleriu, bet ir didelė dalis likusios viešnagės Vietname, draugai priėmė labai sunkų, bet protingą sprendimą grįžti 80 km atgal į Ha Giang ir ten pailsinti koją bei atgauti jėgas, kol aš su savo žmona apsuksim suplanuotą ratą. Tad taip netikėtai tenka laikinai išsiskirti ir traukti į skirtingas puses. Nieko nepadarysi, sveikata – svarbiausia, ir dėl jos kartais reikia atsisakyti net ir didelių dalykų.
Tad nors oras ir žvarbokas, nieko nelaukę kelionę toliau tęsiame dviese. Šios dienos mūsų tikslas – Meo Vac miestelis, kurį turime pasiekti dar iki sutemstant, pakeliui aplankant keletą vaizdingų vietų. Pajudėjus iš Yen Minh miestelio, apie 10 km vyksta vien tik kilimas į kalną. Po vieno iš posūkio staiga įvažiuojam į itin didelio tankumo debesį. Šaltis ir drėgmė iškart prasismelkia pro drabužius ir lietpaltį, jausmas toks, lyg kažkas žnaibytų tavo kūną. Iš karto prisiminiau puikų Stepheno Kingo romaną „Rūkas“ ir supratau, kaip rašytojui kilo idėja apie rūke gyvenančias pabaisas.
Negana to, privažiavus tankiame debesyje paskendusį miestelį, apima jausmas, kad radai mistinį „Silent Hill“ miestą. Bandau dar pagąsdinti žmoną, bet sulaukiu tik raginimų greičiau važiuot iš čia, nes labai šalta. Ech, tos moterys... Po labai ilgo kilimo tikėjomės, kad priekyje laukia leidimasis žemyn. Tačiau mūsų norams nebuvo lemta išsipildyti. Ir toliau kylam į viršų. Nors rūkas jau paliktas už nugaros, ir važiuoti tapo lengviau, tačiau tvyrantis šaltis ir priekyje aukštai kabantis debesis optimizmo neprideda.
Po kelių minučių pradeda lyti, pasidaro ne juokais šalta, vos sugebam pasakyt vienas kitam rišlesnį sakinį. Raminu save ir bandau įpūsti optimizmo žmonai sakydamas, kad kalnuotose vietovėse taip nesitęs visą dieną, be to mes nuolat judam. Po beveik valandą trukusio važiavimo lietuviško rudens lietuje, pagaliau privažiuojam kavinę, esančią apžvalgos taške. Žinoma, esant tokiam orui, kraštovaizdžio jokio nematyti, tačiau dėl to nesukam galvos, nes mus labiau domina užtarnauti pusryčiai ir karšta arbata.
Papusryčiavus ir sušilus metas judėti toliau. Nors lauke vis dar purškia lengvas lietutis, tačiau diena akyse šviesėja, rūkas sklaidosi. Mūsų dideli norai ir vėl buvo išklausyti. Važiuojant vis labiau į šiaurę, debesys kiek prasisklaido, retkarčiais išlenda saulė. Aplankom Hmong tautos senovinį namą, bambukų mišką. Važiuojam neskubėdami, mėgaujamės kraštovaizdžiu, stebim vietinių tautelių kasdienį gyvenimą, dalinamės šypsenomis ir mojuojamės su laisvai „besiganančiais“ mažaisiais Vietnamo gyventojais.
Tai tikrai unikalus pasaulio kampelis ne tik dėl kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio. Čia nerasi nė vieno nelaimingo žmogaus, čia visi mėgaujasi kiekviena gyvenimo minute, kad ir koks jis bebūtų nelengvas. Nusukam link Lung Cu miestelio vėliavos bokšto (~25km nusukus iš pagrindinio kelio Yen Minh – Dong Van), esančio šiauriausiame Vietnamo taške palei pat Kinijos sieną. Pakeliui matom iš kalnų ištekančią požeminę upę, kalno šlaite atsivėrusią milžinišką olą bei spalvingus slėnius.
Dar prieš pradedant kelionę motoroleriu žinojau, kad lankantis šiaurinėje Vietnamo dalyje, būtina Ha Giang mieste policijos poste įsigyti leidimą, kuris kainuoja 200.000 VND. Bet, jeigu važiuojant į šiaurę nėra jokio specialaus posto, kuris priverstų jį įsigyti (kaip pvz. įvažiuojant į Sikkim valstiją Indijoje), kodėl turiu sukti dėl to galvą... Pasirenku galimo tikrinimo metu apsimesti „šlanga“ ir taip paįvairinti kelionę. Gaila, tačiau jokia kontrolė provincijoje nėra vykdoma, pakeliui sutikom tik keletą policijos automobilių.
Iki Lung Cu likus apie 7 km, priekyje ir vėl mus pradeda gąsdinti didelis tamsus debesis, prasilenkinėjam su vairuotojais, dėvinčiais neperšlampamus apsiaustus. Dar už kokių 500 metrų pradeda krapnoti.
Žiūrint į priekį tampa akivaizdu, kad tai nebus tik lengvas trumpas lietutis, o lūkuriuoti kelias valandas neturim kada. Laikas bėga, o prieš akis dar laukia įspūdingiausias kelionės etapas – Ma Pi Leng perėja, tad su žmona nusprendžiam apsisukti. Juk nesinorėtų paskutinių kilometrų iki Meo Vac važiuoti kalnų keliais visiškoje tamsoje. Tą daryti vengia net vietiniai ralistai, o ką jau kalbėt apie visiškai žalią turistą. Palikę už nugaros kabantį didelį debesį, vėl mėgaujamės šiluma ir saulės spinduliais. Štai toks tas permainingas oras šiaurės Vietname.
Apie Ma Pi Leng perėjoje atsiveriantį kraštovaizdį, atrodo, galėtum kalbėt dienų dienas, rašyt romanus, tačiau supranti, kad tiesiog nėra tokių žodžių, kurie apibūdintų tą matomą didingą vaizdą. Visa tai, ką matėm važiuodami iki šiol ir dėl ko aikčiojom, liko užmarštyje.
Nieko panašaus dar nebuvo tekę matyti ir tapo 100 proc. aišku, dėl ko ši vieta yra „must visit“ Vietname. Didingi toliai, svaiginantys vaizdai taip užburia, kad sunku patikėt, jog tai ne sapnas, kad tai tikra. Absoliučiai nežemiški kanjonai Žemėje! Su žmona vieningai sutarėme: tai neabejotinai patys įspūdingiausi matyti vaizdai ne tik šioje kelionėje, bet ir išvis mūsų gyvenime.
Meo Vac miestelį pasiekiame likus kiek mažiau nei valandai iki sutemų ir susirandame viešbutuką (Tien Cuong Hotel, 200.000 VND). Tai buvo mūsų jau penktas viešbutukas, ir kiekvienam iš jų mažame vonios kambaryje dušas (tiksiau tik dušo maišytuvas) įrengtas ten, kur buvo patogiausia: tarp klozeto ir praustuvės, virš praustuvės ir pan. Apie kažkokias sieneles net kalbos nėra. Tiesiog viena bendra maža zona, kurioje sutalpintas dušas, praustuvė ir klozetas. Kartais atrodė, kad dušo maišytuvo pirminiame plane net neturėjo būti, ir čia jis įtaisytas papildomai, tiesiog kad būtų. Na, bet tai absoliučiai netrukdė nuplauti po kelionės apdulkėjusius ir suprakaitavusius kūnus.
Beje, šiame miestelyje valgėme bene skaniausią vakarienę visos kelionės metu. Lyg ir pho sriuba su jautiena (daug daug jautienos) ir vietiniais šviežiais prieskoniniais augalais, bet tokia tiršta, kad primena guliašą. Užeiga bevardė, tad negaliu pasakyt tikslios vietos. Kažkur apie 70 metrų nuo Tien Cuong viešbučio į rytų pusę.
Trečios dienos kelyje su motoroleriu rytas išaušo netikėtai gražus. Dėl to labai apsidžiaugėm, nes šiandien reikės įveikti net 160 km iki Ha Giang miesto, kuriame mūsų laukia draugai. Ir mes negalim vėluoti, nes 18:00 išvažiuoja autobusas, vežantis iki Ninh Binh miesto.
Visa kelionė aplink šiaurę klostosi nepriekaištingai (išskyrus kiek neplanuotai blogą orą sezono metu) ir pakankamai lengvai, tad bandau ieškoti bent kokių nuotykių. Nepasitaręs su žmona pasirenku važiuoti ne pagrindiniu keliu, o provincijos keliuku, kurio rekomenduojama vengti dėl mažo eismo intensyvumo ir itin prastos būklės. Tačiau šis kelias yra kur kas labiau izoliuotas nuo išorinio pasaulio, juo važiuojant atsiveria nuostabūs vaizdai su aukštai kalnuose krentančiais kriokliais, tad surizikuoti verta.
Mėgaujamės gamtos harmonija, vietinių gyventojų nustebusiais žvilgsniais ir pačia kelione. Čia nesutiksi nei vieno sunkvežimio ar autobuso, nes nedideli tiltukai jiems tiesiog nepritaikyti. Kai jau pradėjau galvoti, kad „tai kur čia ta žadėta bekelė“, už vieno iš posūkių staiga asfaltas baigiasi ir prasideda visiškas purvynas su didžiulėmis provėžomis ir duobėmis.
Tikėjausi blogo kelio, tačiau kad jis bus tokios tragiškos būklės net negalėjau įsivaizduot. Pasirinkimo kito nėra – tik į priekį. Prie to pačio pastebiu, kad kuro rodyklė jau ties raudona juosta, kas prideda dar daugiau prieskonių į kelionę.
Daug keiksmų, stresinių situacijų ir kratymosi. Negana to, žmona pati pamato kuro rodyklę, kas tikrai nesumažina tvyrančios įtampos, nepalengvina ir taip komplikuoto važiavimo. Patikinu, kad kuro tikrai užteks, tačiau pats viduje tuo nesu toks tikras. Po daugiau nei valandos įtempto ir maksimalios koncentracijos pareikalavusio važiavimo, sausi ir be jokių autoįvykių pasiekiam sankryžą kelio, kuriuo jau važiam prieš 4 dienas autobusiuku iš Bao Lam į Ha Giang. Ties sankryža yra ir degalinė, tad jau visiškai ant garų sėkmingai ją pasiekiame (atsukus dangtį bake nesimatė nė lašelio kuro). Sėkmė ir vėl nenusisuko nuo mūsų.
Tolimesnė apie 10 km atkarpa taip pat nebuvo geros kokybės, tačiau po prieš tau buvusios visiškos bekelės čia buvo beveik vaikų žaidimas. Rizikingiau, galbūt, tik dėl jau valstybinės reikšmės keliu važiuojančių sunkvežimių ir autobusų, kurie, žinoma, apsižergia geriausią kelio dalį ir tau, bereikšmiui motorolerio vairuotojui, belieka visad trauktis į šalikelės purvynus.
Nors apie atsipalaidavimą nėra net kalbos, tačiau po tiek dienų važiavimo viduje jautiesi kur kas užtikrinčiau, nebekelia streso iš už kampo išnyrantys sunkvežimiai, nebesigirdi ir išgąsčio aiktelėjimų iš už nugaros.
Ha Giang sėkmingai pasiekiame apie 16:00. Susitikę su draugais sužinome, kad į 18:00 autobusą bilietų nebebuvo (ar tokio reiso net nėra) ir važiuosime vėlesniu 20:30 (iki Ninh Binh kaina 290.000 VND ) Nieko tokio, yra laiko ramiai pailsėt ir pasistiprint prieš naktinę kelionę autobusu (apie 500 km).
Kadangi pagrindinis mūsų kelionės tikslas pamatyti kuo daugiau Vietnamo gamtos stebuklų, Hanojaus aplankymą nusprendžiame atidėti sekančiam kartui. Centriniame Vietname spalio – lapkričio mėnesiais yra lietingasis sezonas, tad su dideliu nerimu keliaujame jo link. Juk jeigu per sezono piką šiaurėje turėjome tikrai ne pačius geriausius orus, tai kas mūsų lauks Ninh Binh ir Phong Nha regionuose?
Ninh Binh mūsų ketveriukė pasiekia ankstyvą rytą. Žinodami savo artimiausius planus ir padarę namų darbus, sėdame į taksi ir važiuojame iki Xuan Ang Ngoai kvartalo. Čia išsinuomojam motorolerius (100.000 VND parai), paliekam žmonas pusryčiauti, o pats su draugu važiuojam ieškoti laisvų „bungalow“ tipo namelių vandens ir kalnų apsuptyje.
Po tikrai įtemptos pirmos savaitės Vietname atėjo metas atgauti jėgas ir kažkiek pasilepinti. Po beveik dviejų valandų paieškos, pagaliau randame puikioje vietoje esančius laisvus bambukinius namukus (Ninh Binh Valley Homestay, namelio su dviem dvigulėmis lovomis kaina 50€, visiškas kosmosas Vietnamo kainomis, bet vienam vakarui tikrai verta).
Grįžtame pasiimti savo žmonų, kurios jau buvo pradėjusios pergyventi dėl tokio ilgo mūsų dingimo, net pyko. Žinoma, pyktį greitai pakeitė nuostabos šūksniai pamačius, kurioje vietoje šį vakarą miegosim. Oras neįtikėtinai nuostabus, pro plonus debesėlius lenda saulė, ir mums, kaip beveik savaitę laiko jo nemačiusiems, tai suteikia tikrą džiaugsmą.
Tad netempdami laiko ir pasidėję visus daiktus namelyje, važiuojam iki Trang An upės prieplaukos, iš kurios vykdomas nuostabaus grožio ir įspūdžių pilnas plaukimas valtele su asmenine irkluotoja (turo kaina 250.000 VND žmogui). Laukia visiška tinginio diena.
Pasirenkam pirmą maršruto variantą (galima rinktis iš trijų), kurio metu per beveik tris valandas aplankysim tris šventyklas, plauksim net 9 urvais (ilgiausias iš jų net 450 m ilgio, kuriame tvankumas toks didelis, kad net sunku kvėpuoti), gėrėsimės taip vadinama Ha Long Bay įlanka sausumoje. Tai dar vienas taškas margame Vietnamo žemėlapyje, kurį būtina aplankyti. Itin žemi ir siauri urvai reikalauja būti atidiems ir laiku palenkti galvą ar išvis maksimaliai susilenkti.
Mūsų irkluotoja preciziškai valdo valtį ir sugeba išlaviruoti net ir siauriausiose vietose. Tas momentas, kai išplauki iš urvo ir prieš akis atsiveria vaizdas upės, apsuptos džiunglėmis apaugusiais aukštais kalnais, yra kažkas tokio. Tą patyrėme net 9 kartus ir visus tuos kartus buvo wow! O ir pasisekė labai mums, nes didžiąją turo dalį nei priekyje, nei už mūsų neplaukė nė viena turistų valtelė, tad pašaliniai klegesiai neužgoždavo laukinės gamtos ir vandens skleidžiamų garsų harmonijos.
Puikiai pailsėję nuošaliame bambukiniame namelyje, antrą dieną Ninh Binh skyrėme Bai Dinh pagodos aplankymui, kuri yra didžiausia visame Vietname. Tai didžiulis kompleksas su šventyklomis ir jas supančiu nuostabiu sodu, Budos statulomis ir ilgais koridoriais.
Net jeigu jūs ir nesate didžiausi lankytinų architektūrinių objektų mėgėjai, vis tiek rekomenduoju skirti pusdienį šio šedevro aplankymui. Apsilankymas jame yra visiškai nemokamas, reikia tik susimokėti standartiškai parkingo mokestį. Nors prie įėjimo į didžiąją šventyklą sustatyti ženklai, draudžiantys fotografuoti viduje, niekas šio draudimo nepaiso ir fotografuoja viską iš eilės.
Vidinėse pagodos sienose per visą jų plotą nuo pat viršaus iki apačios yra begalė mažų nišų su jose sėdinčios mažos Budos statulėlėmis. Iš karto suprantu, iš kur buvo pasiskolinta mintis kuriant serialo „Game of Thrones“ žymiąją „Hall of Faces“ sceną. Aplankę pagrindinę šventyklą, lipame kalnu iki senovinės. Nieko per daug nesitikėdami einame beveik kilometrą suvilioti vien žodžių junginio „ancient pagoda“. Ir nenusivylėm. Senovinė šventykla, pasirodo, nėra tik senas pastatas. Tai šventykla, įrengta natūraliame urve aukštai kalnuose.
Įėjimą į vidų saugo dvi didelės juodos sargų statulos, šalia dega žvakės, rūksta smilkalai. Man einant pro juos į vidų staiga sprogsta žvakė. Pasijaučiu labai nejaukiai, nes prieš patekdami į senovinę šventyklą vietnamiečiai atiduoda pagarbą ir nusilenkia tris kartus, o aš, žinoma, to nepadarau. Įspėjimas suprastas ir priimtas...
Būdamas viduj supranti, kad ši šventykla vietnamiečiams reiškia labai daug, viduje vyrauja rimtis ir susikaupimas. Ta aura jaučiama net mums, paprastiems turistams. Senovinės šventyklos urve yra net mažas vandens telkinys su jame gyvenančiomis žuvytėmis, viršuje kabo kelios dešimtys besiilsinčių šikšnosparnių.
Išvaikščioję daugiau mažiau visą Bai Dinh šventyklų teritoriją, keliaujame atgal į miestelį ir ruošiamės naktinei kelionei į Phong Nha miestelį (21:00, 275.000 VND). Tai miestelis, esantis visiškai greta unikalaus ir vienintelio tokio visame pasaulyje Phong Nha Ke Bang nacionalinio parko su milžiniško dydžio urvų kompleksais.
Bus daugiau
