Dalyvavau atnaujinimo projekto autorės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės ekskursijoje, kur buvo plėtojama oficiali savivaldybės pozicija, kad šis skveras miestiečių nėra naudojamas, nes jo infrastruktūra nėra patogi, o dabartinį sovietmečiu įgyvendintą skvero architektūrinį projektą reikia vertinti kaip naikintiną barbarybę dėl vykdyto nepagarbaus elgesio su sklype buvusiomis Reformatų kapinėmis.
Ir nepaaiškinama, kodėl ES struktūrinių fondų lėšomis remiamas projektas buvo beveik neviešintas ir nederintas su suinteresuotomis visuomenės grupėmis, kodėl nebuvo viešo konkurso atnaujinimo projektui, kaip „Eikos statyba“, šalia skvero vystanti gyvenamųjų namų projektus, laimėjo 2 mln. eurų vertės viešuosius pirkimus atnaujinti šią erdvę.
Tiesiai po ekskursijos išvažiavau oro uostan skristi į Kijevą, kur prasidėjo mano beveik dviejų savaičių kelionė po Ukrainos sovietmečio paveldo ir nepatogios infrastruktūros labirintus.
2015 m. balandį Ukrainos parlamentas priėmė vadinamąjį Dekomunizacijos įstatymą, po kurio prasidėjo iki šiol vykstantis komunistinių paminklų ardymo ir vietovardžių bei gatvių pavadinimų keitimo procesas. Lenino ir kitų sovietinių herojų paminklai iš pradžių buvo aprengiami miesto futbolo komandos marškinėliais, vyšivankomis (siuvinėtais marškiniais), vėliau išdažomi Ukrainos vėliavos spalvomis, tada pjaustomi ar daužomi gabalais ir iškeliaudavo ne visai aišku kur.
Pastaruoju metu dekomunizacijos procesas ėmėsi reljefų, mozaikų ir freskų viešose erdvėse, nuosaikiausiu atveju nukalant arba uždažant tiesioginius sovietinius simbolius (penkiakampes žvaigždes, kūjį ir pjautuvą). Specialistai, artikuliuojantys siekį rasti būdą bent dalį šio paveldo išsaugoti jį perkėlus į reikalingą įkurti instituciją, pavyzdžiu mini Grūto parką ir Memento parką netoli Budapešto, tačiau kol kas nuimami objektai keliauja nežinomais keliais. Nuo 2015 m. kalbama apie Totalitarizmo muziejų, 2017 m. pavirtusį Sovietinės monumentalios propagandos muziejumi, tačiau noras tokio muziejaus įsteigimui nenaudoti viešų finansų, o surinkti reikiamą sumą iš privačių rėmėjų, jo įsteigimą vis atitolina neribotam laikui.
Kol Kijeve ieškoma lėšų įsteigti materialiu sovietiniu paveldu besirūpinančią instituciją, Lvovo miestas įsteigė Teroro teritoriją – memorialinį totalitarinių režimų muziejų, kuris planuoja atidaryti ekspoziciją metų pabaigoje. Atvirą muziejaus direktoriaus konkursą 2017 m. laimėjusi Olha Hončar, rodydama man didžiulį pusiau aptvertą planuojamą demontuoti Sovietinės armijos pergalės paminklą, pasakojo apie Lvovo savivaldybės rengiamas diskusijas su suinteresuotomis grupėmis ir apie savo bandymus įtikinti atiduoti paminklą Teroro teritorijai. Sprendimas demontuoti ir pranešimas, kiek tai kainuos, buvo paskelbtas š. m. rugsėjo 7 d., nors kas bus daroma su paminklu po demontavimo, viešinama nebuvo.
Prieš pat man lipant į lėktuvą skristi į Kijevą, gavau kolegės airių kuratorės Niamh McDonnell, su kuria dirbu prie bendro projekto, skirto apmąstyti Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą, žinutę su nuoroda į straipsnį apie britų menininko Philo Collinso 2017 m. vasarą pristatytą projektą Ceremonija (angl. Ceremony): Mala Pereščepinos miestelyje Rytų Ukrainoje nuimtas Friedricho Engelso paminklas buvo pervežtas stovėti į Mančesterį, kur šis filosofas ir sociologas gyveno didelę savo gyvenimo dalį bei stebėjo nežmoniškas gamyklų darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas, o stebėjimus naudojo savo veikaluose.
Paminklas Mančesteriui buvo padovanotas, tačiau popierių tvarkymas vis tiek užtruko aštuonis mėnesius, nors Ukrainos vėliavos spalvomis išdažytomis kojomis, į dvi dalis perpjautas paminklas mėtėsi žemės ūkio paskirties aikštelėje. Be paminklo kelionės iš Ukrainos į Mančesterį, aplankant Berlyną ir Engelso gimtinę Barmeną, svarbi projekto dalis buvo filmas, tiriantis dabartines, po 2008 m. krizės priimtų taupymo priemonių veikiamas Mančesterio darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas.
Nuėmus ideologinį sluoksnį, projektas turi mielą tvarumo, perdirbimo aspektą, kuris apverčia globalią tvarką aukštyn kojom – Europos Rytuose nebereikalingas gerovės elementas padovanojamas Vakarams.
Grąžinus ideologinį sluoksnį, labai tiksliai pademonstruojama, kad objektas savaime ar net jo estetika ideologinio krūvio savyje neturi, jo vertinimas priklauso nuo vertinančiųjų patirčių. Lengvai pamodernintas socrealizmas ir veidas, Ukrainoje siejamas su didžiąją praėjusio amžiaus dalį trukusiu komunizmo eksperimentu ir Rusijos galios dominavimu, Mančesteryje skaitomas kaip smagi egzotika.
Intensyvaus, bet konstruktyvaus interpretacinio lauko pakeitimo pavyzdžiu Kijeve galima laikyti 1982 m. atidaryto Lenino muziejaus pavertimą kongresų ir parodų centru, 1992 m. gavusiu Ukrainos namų pavadinimą.
Lenino muziejaus kolekcija iki šiol saugoma pastato rūsiuose, o lankytojams prieinamose salėse kurį laiką veikė Kijevo istorijos muziejaus ekspozicija. Maidano įvykių metu pastatas – taip, kaip ir priklausytų revoliucijos proponentui, – buvo tapęs viena iš protestuotojų būstinių, tad ir vienu iš pagrindinių fronto taškų. Įvykiams Kijeve nurimus, be kitų paskirčių, pastatas tapo Ukrainos krizės medijos centro spaudos konferencijų vieta. Kvapą gniaužiančios elegancijos pastatas metaforiniame lygyje sustiprino savo galią, bet kartu atsikratė senos ideologijos šleifo ir tapo naujosios ideologijos veidu.
Atskiras, mūsuose tikriausiai tik su Žirmūnų berniuko grįžimu lygintinas, tačiau nepalyginamai didesnio mastelio procesas pradėtas Kijevo Baikovo kapinėse, kurios modernistinės architektūros fanatikų turėtų būti pažįstamos dėl jose pastatyto išskirtinės architektūros krematoriumo.
Krematoriumas buvo didesnio projekto, pavadinto Atminties parkas, dalis. XX a. septinto dešimtmečio antroje pusėje Kijeve nusprendus statyti (eksperimentinį) krematoriumą, visuomenėje kilo nepasitenkinimas dėl asociacijų su nacių vykdytais kūnų deginimais. Už projektą atsakingi dailininkai Volodimiras Melničenko ir Ada Ribačiuk pasiūlė sukurti patyriminę erdvę, paslepiant inžinerinį statinio pobūdį. Krematoriumo atsisveikinimo salių pastato architektūra buvo kuriama bandymų ir klaidų keliu, jam sukurta autorinė betoninio perdengimo konstrukcija. Tačiau pastato statyba nebuvo daugiausia iššūkių sukėlusi projekto dalis. Kolumbariumą suplanuota įrengti kalvoto reljefo nuokalnėje, tad nuspręsta sutvirtinti greta esantį šlaitą.
Taip atsirado betoninė sutvirtinimo siena, suteikusi 2000 kv. m. plotą reljefams, kuriuos dailininkai su keliais pagalbininkais savo rankomis konstravo iki 1982 m., kai prieš pat galutinį etapą Ukrainos SSR Kultūros ministerija nusprendė, kad jie neatitinka socrealizmo reikalavimų, ir nurodė visus 2000 kv. m. užbetonuoti.
Reljefuose pynėsi klasikinė, sovietinė ir Rusijos šiaurės tautų mitologija, sudėtingos ir dramatiškos alegorinių figūrų kompozicijos pasakojo apie gimimą, mirtį ir atgimimą, dailininkų sumanymu, reljefai turėjo suteikti terapinį poveikį einantiems atsisveikinimo salių link.
Nuo 1991 m. nuolat keliamas klausimas apie galimybę reljefus atidengti, tačiau dėl sunkiai apskaičiuojamos darbų kainos viešasis finansavimas tam niekada neskirtas. 2018 m. Kijevo meno savaitės proga privataus mecenato dėka buvo atidengti keli kvadratiniai metrai reljefo, o dabar toliau ieškoma finansų atidengti visą reljefą.
Klausydamasi menotyrininkų, aktyvistų, paties Melničenko pasakojimų apie šį projektą ir nerasdama atitikmens lietuviškame kontekste, mąsčiau apie povandeninių srovių galią. Apie Melničenko ir Ribačiuk daugiau nei dešimt metų turėtą ir staiga prarastą protekciją, apie milžiniškas jų laiko, pastangų ir kūrybiškumo investicijas, palaikytas nutylimomis valstybinėmis dotacijomis, apie, atrodo, kapitalizme neįmanomą kūrinį ir tuo labiau neįmanomą schizofrenišką valstybinį vandalizmo aktą, apie logiškai mąstant dabartinėje Ukrainoje visiškai neįmanomą reljefo atidengimą ir aktyvizmo sėkmę sistemoje, kurioje pažintys ir asmeniniai pažadai daug svarbiau, nei įstatymai. Ir apie estetiką, tampančią politika.
Kitas šios poros projektas, taip pat išgyvenantis pilietinio pasipriešinimo valdžios institucijų neveiksnumui nulemtą atgimimą, – fontano prie Vaikų ir jaunimo (buv. Pionierių) rūmų mozaikos Žvaigždės ir žvaigždynai, įgyvendintos 1963–1965 m. Nepriklausomoje Ukrainoje ilgai stovėjęs nenaudojamas, fontanas po truputį buvo išnešiojamas gabalais, o šiais metais rūmų direktorės iniciatyva buvo nuspręsta jį renovuoti.
Dėl prastos hidroizoliacijos fontano dugną reikėjo išlieti iš naujo, ir pasirinkta originalias mozaikas demontuoti, o dabar su Melničenko priežiūra yra lipdomos naujos, atkartojant senąsias. Tai suteikia projektui nostalgiškos imitacijos nuotaiką. Vis dėlto, žvilgsniui slankiojant tarp Rytų prabanga rėkiančių vis naujų aplink fontaną sparčiai kylančių daugiabučių ir prie fontano dirbančių statybininkų, susikaupusiais veidais klausančių 86 metų dailininko patarimų ir nurodymų, apima lengvas vilties jausmas.
Tuo tarpu paskutinės kelionės dienos, praleistos Zaporožėje, mane užvirto didžiausiu neįgyvendintos utopijos svoriu.
Tuo tarpu paskutinės kelionės dienos, praleistos Zaporožėje, mane užvirto didžiausiu neįgyvendintos utopijos svoriu. Miestas įkurtas aplink savo metu (1932) didžiausią Sovietų Sąjungoje hidroelektrinę, pastatytą pasinaudojant Dniepro slenksčiais ir skirtą tiekti elektrą šalia esančioms didžiulėms aliuminio ir plieno gamykloms.
Be abejo, posovietinėje vaizduotėje šis miestas asocijuojamas su čia pastatyta automobilių gamykla, beje, iki šiol nenutraukusia gamybos. Jame išskirtinę utopinės vizijos fenomenologinę patirtį siūlo tiek ikistalininis sovietinio funkcionalaus konstruktyvizmo socmiestelis, tiek, palyginus su Profsąjungų ar Geležinkeliečių rūmais, itališka elegancija alsuojantis geometrizuotas stalininis centras, su mozaikomis fasaduose, nurodančiomis, kurios gamyklos darbininkams pastatas skirtas, ar voliutomis įrėminta citata iš SSRS konstitucijos, kad kiekvienas pilietis turi teisę į darbą.
Įėjus į šių namų kiemus, prabanga išblunka ir pamatai tikruosius, paprastuosius teisę į darbą turėjusių gamyklų darbininkų namus. Viename iš tų kiemų pavyko rasti gana gerai išsilaikiusį tipinio projekto fontaną, neveikiantį ir išdažytą Ukrainos vėliavos spalvomis.
Pradėjus jį fotografuoti, mus kurį laiką stebėjusios ant suoliuko sėdinčios moterys nutarė pasidalinti prisiminimais iš laikų, kai kiemas buvo intensyviai naudojamas. Veikė fontanas, vaikų žaidimų aikštelė nestovėjo aplūžusi ir tuščia, o kiemo kampe būdavo ištempiamas ekranas kino seansams. Viena iš moterų išdidžiai prisipažino, kad kiekvieną pavasarį savo jėgomis fontaną valo nuo prikritusių lapų, nes „kitaip negali“.
Dabar pagrindinių gatvių pirmuose aukštuose pramaišiui įsikūrę tarpusavyje konkuruojantys lombardai ir lažybų punktai. O paskutinės kelionės dienos popietė, simboliškai, buvo skirta aplankyti skverą miesto centre, įrengtą XX a. septintame dešimtmetyje, jungiantį universalinę parduotuvę Ukraina ir cirko pastatą.
Dvi savaitės prieš mano apsilankymą jame buvo iškirsti 566 medžiai, o po jį vaikštinėjant sekmadienio popietę, į sunkvežimius buvo kraunamos takų plytelės, kad sklypas būtų paruoštas naujo prekybos centro statyboms. Ši istorija prasidėjo 2006 m., kai buvo duotas leidimas skverui rekonstruoti (nes infrastruktūra nepritaikyta šiandienos poreikiams) ir požeminiam prekybos centrui statyti. Per dvylika metų projektavimo ir leidimų derinimo projekte skvero nebeliko, o prekybos centras tapo antžeminis.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje įkurtų gamyklų dabartiniai savininkai yra tiesiogiai atstovaujami arba patys dalyvauja miesto politikoje, o jų įmonės yra registruotos užsienyje ir ten moka pelno mokesčius. Bet čia nėra nei Engelso, nei Collinso, kurie stebėtų tų gamyklų darbuotojų gyvenimą. O žinios apie visą vasarą vykusius protestus dėl skvero panaikinimo, lengvas muštynes su darbininkais, policijos darbą vaikant protestuotojus neišėjo toliau vietinės spaudos, netapo dar viena Stambulo Gezio parko istorija.
Šiame kontekste prisiminusi Reformatų skvero atnaujinimą, tarsi nusiraminu, kad pas mus bent jau ne taip viskas brutalu, skveras lieka skveru ir galima turėti iliuzijų, kad atminties tikslumą ir įvairovę išsaugoti norintieji už šiuos interesus gali kovoti socialinių medijų ir žiniasklaidos priemonėse, o ne guldami priešais buldozerį. Vis dėlto šis skirtumas pradeda rodytis vis trapesnis, o subtilios manipuliacijos atrodo vis galingesnės.
Taigi ten viskas intensyviau, ambicingiau, brutaliau nei čia, jų masteliai sunkiai suvokiami. Ir tarsi mes visa tai praėjome 1991–1993 m., ir dabar išmintinga veido išraiška turėtume linksėti ir laukti, kol paklaus patarimo.
Tačiau skulptūrų nuiminėjimas, nežinant, ką su jomis toliau daryti, ir viešų erdvių pritaikymas privatiems poreikiams buvo taip skaudžiai pažįstama. Kita vertus, viltys, dedamos tik į neslopstančią aktyvistų energiją ir privačius investuotojus, buvo neįprastos ir nejaukios. Bet kokiu atveju kelionė į Ukrainą buvo puikus būdas sukrėsti savo lietuviško „normalumo“ būseną ir permąstyti mūsiškius interpretacinius laukus.
