Merginoms ir moterims nuolat patariama būti atsargioms, nerizikuoti, pasisaugoti. Tačiau ar pasaulis mums tikrai toks priešiškas?
Kaip namie, taip ir kitame pasaulio pusrutulyje
Daug kam kelionės – tai atostogos, o atostogaujant norisi užsimiršti. Vis dėlto net ir kurortuose ar Viduržemio jūros salose nereikėtų visai pamesti galvos: jei savo gimtajame mieste naktį niekuomet neini namo viena, turbūt neverta ir užsienyje mėginti vidurnaktį partipenti į viešbutį iš audringo vakarėlio pačiai, apsirengusiai lengvute vasarine suknele. Išsikviesk taksi, susirask atostogų bičiulę arba pasirūpink, kad spėtum į paskutinį autobusą: suplanuok savo vakarą iš anksto, kad netektų improvizuoti ir stumti save į nesaugias situacijas.
Tas pats galioja ir kitais atvejais. Jei nesiryžtum tam tikrose Naujosios Vilnios ar Kirtimų vietose vaikščioti su brangia fotokamera, nezyliok po Naujojo Delio lūšnynus su naujausiu „Nikonu“; jei vengi išgėrusių nepažįstamųjų namie, nepasitikėk ir vakarėliuose šėlstančiais ispanais, amerikiečiais ar perujiečiais.
Kitaip tariant, tos pačios saugumo priemonės, kurių laikaisi namie, galioja ir užsienyje.
„Jei vyras klaustų patarimo, kaip pasirūpinti savo saugumu užsienyje, turėčiau jam visą krūvą patarimų. Tačiau moterų realybė yra kiek kitokia: su prievartos ir smurto grėsme mes gyvename nuolat.
Mums nuo pat mažens kalama į galvą, jog vienoms naktį nesaugu, jog nesaugu vaikščioti vėlai vakare su atvirais drabužiais, nesaugu pernelyg greit pasitikėti nepažįstamaisiais... Nesvarbu, kur mes gyventume, ar ramiame Meino valstijos užkampyje, ar Londone, ar Andalūzijos kaime, mergaitės anksti išmoksta būti budrios. Taigi moterims ir merginoms, kurios planuoja keliauti vienos, patarti galiu tik viena: elkitės taip, kaip elgiatės namie“, – sako Elisa Doucette, keliautoja ir rašytoja.
Pasak jos, pirmojo savo grasinimo mirtimi ji sulaukė ne iš „ISIS“ fanatikų, narkotikų kartelio Centrinėje Amerikoje ar ginkluotų sukilėlių Vakarų Afrikoje – ne, jis atskriejo iš vidutinio amžiaus vyriškio Arkanzase, kuriam nepatiko E.Doucette straipsnis apie moteris lyderes.
„Žinoma, idealiame pasaulyje moterys turėtų galėti laisvai vaikščioti, kada tik nori ir kur nori, apsirengusios, kaip tik nori, tačiau toks pasaulis, deja, dar neegzistuoja. Tai, ko apie savo saugumą išmokstame savo gimtinėse, puikiai tinka ir kelionėms“, – sako E.Doucette.
Intuicija – tavo draugas
2013-ųjų Naujųjų metų naktį pasitikau netikėtai: dėl prakiurusios padangos kelyje sugaišau gerokai ilgiau, nei planavau, taigi, kai saulė nusileido, vis dar riedėjau motociklu, o ne ilsėjausi stovyklavietėje ar kokiame nedideliame viešbutėlyje. Tuo metu klajojau po Argentinos Patagoniją, itin atokų Pietų Amerikos regioną, kur ištisus šimtus kilometrų kartais nesutinki jokių žmonių.
Temo sparčiai, tuštutėlis kelias vingiavo per neaprėpiamas Patagonijos pampas, o aš buvau pavargusi ir sušalusi. Norėjosi tik vieno – karštos vakarienės, karšto dušo ir storos antklodės nakčiai, taigi, kai šalikelėje pamačiau draugiškas šviesas ir pablukusį ženklą „Hostal“, apsidžiaugiau: štai ir išsigelbėjimas!
Tačiau įėjusi į viešbutuko vidų pamačiau prie baro jau akivaizdžiai ne pirmą bokalą lenkiančią kompaniją – penkis skrybėlėtus vyriškius. Vienas jų pasisveikino ir pasiteiravo, ar aš ieškanti kambario, tuo tarpu kiti keturi „apdovanojo“ mane kreivais šypsniais.
Buvau be galo pavargusi ir neturėjau jokio noro vėl leistis į kelią, tačiau nuojauta rėkte rėkė, jog pasilikti čia būtų klaida. Mandagiai padėkojusi šokau ant motociklo ir pasistengiau tarp savęs ir besilinksminančių vyriokų palikti bent 50 kilometrų.
Tai, ką mes vadiname intuicija, dažnai yra tavo smegenų būdas staigiai įvertinti situaciją naudojant praeities patirtis ir analizuojant esamą padėtį iš užuominų ir detalių, kurių sąmoningai mes nepastebime.
Nakvojau vėjų negailestingai blaškomoje palapinėje šalikelėje ir labai gali būti, kad klydau – veikiausiai nieko blogo tame viešbutyje man nutikę nebūtų – vis dėlto toli gražu dėl savo sprendimo nesikrimtau: kai situacija neaiški, pasitikėti intuicija – geriausias tavo ėjimas.
„Tai, ką mes vadiname intuicija, dažnai yra tavo smegenų būdas staigiai įvertinti situaciją naudojant praeities patirtis ir analizuojant esamą padėtį iš užuominų ir detalių, kurių sąmoningai mes nepastebime.
Nevertėtų ignoruoti intuicijos, ypač kai kalbama apie tavo saugumą – jei jauti, jog situacija yra potencialiai pavojinga, geriau iš jos kuo greičiau pasišalink, arba bent jau sustok ir ramiai pagalvok, ar elgiesi apdairiai“, – sako psichologė Linda Lahman.
Kultūrų peripetijos ir netikri vestuviniai žiedai
Jei ketini ruoštis į ekspediciją po tolimus kraštus, pasidomėk tų šalių kultūra: kai kur Artimuosiuose Rytuose iš moterų reikalaujama prisidengti plaukus skara, kai kuriose Afrikos šalyse negalima tiesti dešinės rankos sveikinantis, mat dešinė laikoma „nešvaria“, o kai kuriuose Azijos regionuose žiūrėjimas žmogui tiesiai į akis suprantamas kaip agresija.
Pasidomėk, ko reikalauja etiketas šalyse, į kurias ketini keliauti, ir prisitaikyk: kad ir kaip norisi protestuoti, Saudo Arabijoje tavo kova už feminisčių teises vaikščiojant plika galva suprasta veikiausiai nebus, taigi, nerizikuok be reikalo.
Keliaujant po Aziją, ypač Pakistaną ir Indiją, pravartu mūvėti vestuvinį žiedą – nesvarbu, kad jis netikras. Vietiniams indams ir pakistaniečiams daug lengviau bendrauti su tavimi ir laikytis pagarbos bei svetingumo įpročių, jei jie mano, kad esi ištekėjusi
Negana to, neskubėk atvirauti su nepažįstamaisiais. Niekuomet garsiai nereklamuok savo viešbučio ir ypač – kambario numerio, o jei jauti, jog situacija darosi įtartina, nutylėk, jog esi viena – daugybę moterų-keliautojų yra išgelbėję išgalvoti vyrai, vaikinai arba tėvai: Lois Pryce, viena motociklu keliaudama po Afriką, ne kartą meluodavo, kad jos vyras laukiąs kitame mieste arba pasitiksiąs prie kelto (uosto, viešbučio, baro); Trui Hanoulle ir jos gyvenimo draugė Gaia, motokeliautojos iš Belgijos, keliaudamos po Iraną ar Omaną meluodavo, jog yra seserys, o ne pora.
„Keliaujant po Aziją, ypač Pakistaną ir Indiją, pravartu mūvėti vestuvinį žiedą – nesvarbu, kad jis netikras. Vietiniams indams ir pakistaniečiams daug lengviau bendrauti su tavimi ir laikytis pagarbos bei svetingumo įpročių, jei jie mano, kad esi ištekėjusi – vieniša moteris ar mergina, keliaujanti viena, jiems yra tiesiog nesuvokiamas reiškinys, nes jų kultūroje tai labai neįprasta“, – sako Trui.
Stovyklavimo strategija
Keliauti vienai ir nakvoti palapinėje skamba kaip itin nesaugus scenarijus moterims, tačiau viskas priklauso nuo to, kur stovyklauji.
Mano nakvynių palapinėje politika Pietų Amerikoje buvo paprasta: arba stovyklauji ten, kur yra daug žmonių, tai yra kempinguose arba populiariose stovyklavietėse, arba ten, kur žmonių nėra visai – pakankamai toli nuo mažų miestelių ir kaimų. Čilėje ir Argentinoje netrūksta puikiai įrengtų stovyklaviečių, o Peru ir Bolivijoje nesunku rasti itin atokią vietą palapinei prie upių ir ežerų, ypač kalnuose.
„Esu nakvojusi tiek visiškuose užkampiuose, tiek perpildytose stovyklavietėse. Principas paprastas: atokiose vietovėse tave apsaugos anonimiškumas, o ten, kur pilna žmonių – faktas, jog nebesi viena“, – sako solo keliautoja Katharine Swanson.
„O jei įsirengsi stovyklą priemiestyje ar kaimelio pakraštyje, gali būti, kad pritrauksi nepageidaujamo dėmesio, o padėti tau niekas negalės“, – sako ji.
Žinoma, nuo visų įmanomų pavojų apsisaugoti neįmanoma – nei kelyje, nei namie. Tačiau pasiruošti netikėtumams galima, taigi štai patarimų sąrašas vienišėms, surinktas moterų ir merginų, sėkmingai keliaujančių po visą pasaulį solo:
-
Nepadaugink kokteilių. Išgėrus gali apimti apgaulingo saugumo jausmas arba kilti noras leistis į rizikingus nuotykius, taigi keliaudama verčiau mėgaukis mineraliniu vandeniu.
-
Į kelionę pasiimk guminį durų kaištį – jis sveria itin nedaug, tačiau yra nepamainoma papildomo saugumo priemonė, ypač pigiuose viešbučiuose ir svečių namuose neaiškiuose miestų rajonuose.
-
Niekuomet garsiai nepasakok, kokiame viešbutyje apsistojai ar kur ketini praleisti vakarą.
-
Renkis konservatyviau. Taip, bikinis ir šortai yra puikus kurortinis stilius, kai lepiniesi saule su draugais, tačiau jei esi viena ir pėdini atgal į savo viešbutį tamsiu paros metu, tai ne pats geriausias sprendimas. Ir taip, moterys neturėtų riboti savo rengimosi įpročių dėl aplinkos, tačiau, prisimink, tas idealus pasaulis dar neegzistuoja.
-
Jei viena pėsčiomis, dviračiu ar motociklu ketini kirsti itin atokius regionus, pamėgink susirasti bendražygių pavojingiausioms atkarpoms: jei patektum į avariją ir susižeistum, gali būti, jog tavęs niekas neras dienų dienas. Jei kompanionų rasti nepavyksta, bent jau perspėk artimuosius, kokiu maršrutu keliausi ir kiek laiko praleisi „be ryšio“: taip artimieji žinos, ar tau viskas gerai, ar reikia kviesti pagalbą.
-
Atvykai į miestą ar miestelį vėlai vakare, nerandi svečių namų ar stovyklavietės ir nežinai, kur nakvoti? Drožk tiesiai į policijos nuovadą: policininkai paprastai mielai palydi iki viešbučio – arba leidžia pasistatyti palapinę tiesiai pievelėje prie nuovados. Saugiau nebūna!
-
Patekai į neramumus – aplink staiga įsiliepsnojo riaušės, sukilimas, agresyvūs protestai? Apsimesk tarptautinio leidinio žurnaliste, Raudonojo Kryžiaus darbuotoja arba Jungtinių Tautų atstove. Taip, tai nelabai etiška, tačiau jei tavo saugumui ar gyvybei netikėtai iškilo pavojus, bet kokios priemonės tiks: tarptautinės spaudos ir tarptautinių organizacijų atstovai dažnai labiau gerbiami ir saugomi net susirėmimų metu, o žodžiai „BBC“ ir „Red Cross“ atvers daugiau durų nei pagalbos prašymas.
