Autobusuose tokioms pramogoms sąlygų nėra, o ir bilietų kainų skirtumas labai nedidelis. Automobiliu važiuoti Ukrainoje taip pat nėra labai patrauklu, nes geri keliai yra tik pagrindinėse magistralėse, o išsukus iš jų dažname kelyje duobė dengia duobę. O kur dar įtemptas ir ilgas vairavimas. Žodžiu, geriau už traukinius nieko nėra.
Traukiniuose galima rinktis kupė vagonus arba vagonus, labiau žinomus rusišku pavadinimu plackart. Į kupė vagonus bilietai būna brangesni. Kupė viskas yra privačiau, ramiau. Juos dažniausiai renkasi žmonės, norintys pabūti intymiau ar tiesiog nemėgstantys kolūkio atmosferos, tvyrančios paprastuose miegamuosiuose vagonuose.
Juose atmosfera paprastai būna gerokai judresnė. Gyvenimas juose verda. Keleiviai kaip susitarę traukiniui pajudėjus pradeda lupti kietai virtus kiaušinius, raikyti rūkytą vištą ir ruoštis užpilamų makaronų sriubytes. Karštą vandenį pilasi iš vagone esančio katilo. Dar gliaudo saulėgrąžas, nes tai turbūt yra kultūros dalis. Jauku, miela, šilta. Kaip namuose.
Beje, tokie vagonai paplitę išimtinai tik NVS šalyse, kitur tokie net neegzistuoja.
Bet paprastasis miegamasis vagonas, taip vadinamas plackartas, mūsų dar tik laukė ateityje, o vykdami į Kišiniovą kolūkio atmosferai subrendę dar nesijautėme, todėl pirkome brangesnius kupė bilietus.
Traukinys Simferopolis–Kišiniovas buvo dar vienas nuotykių traukinys, tačiau jie buvo kitokie ir nebe tokie smagūs kaip anąkart. Šį kartą į savo kupė ne tik negavome tokio linksmo bendrakeleivio kaip Miša, bet negavome apskritai jokio, todėl vakarėlis praėjo ramiai ir kultūringai. Be to, ir pats vagonas buvo gana tamsus, tylus ir ramus.
Ryte sustojus Odesoje nusprendėme, kad pats metas pusryčiauti, tačiau vagono-restorano aptikti nepavyko. Pasirodo, šiame traukinyje tokio dalyko apskritai nėra. Nuostabu, kad tai sužinojome tik dabar, nes kaip tyčia visas maistas buvo pasibaigęs, ir nieko nebuvom pasiruošę. Iškračius kuprines ant stalo atsirado buteliukas vandens, pakelis saulėgrąžų, keli gurkšniai ukrainietiško limonado, dantų pasta ir dujų balionėlis. Viskas. O į Kišiniovą atvyksime tik vakarop. Bus proga numesti svorio.
Odesoje išlipo dauguma žmonių, ir į Moldovą pajudėjome būdami beveik vieninteliais keleiviais vagone. Netrukus pasirodė pagrindiniai šios kelionės herojai ir globėjai – ukrainiečių muitininkai, kurie pamatę užsieniečius ir ant jų stalelio padėtą dujų balionėlį sublizgino akutėmis ir suvaidino mums gražų spektaklį.
Bet prieš vaidinant dar ištraukė pluoštą deklaracijų ir liepė jas pildyti. Čia iš atsipalaidavimo ir problemų nesitikėjimo padarėm žioplų klaidų, už kurias teko sumokėti.
„Ooo dujos,“ – sublizgo žvitrios akutės. „Ar jūs žinote, kad tokių dalykų per sieną vežti negalima?“, – lipšniai pasiteiravo. „Negerai. Konfiskuoju“, – toliau saldžiai suokia. Labai jau klastingas tas suokimas pasirodė.
Pamatęs, kad tik su manim gali normaliai susišnekėti rusiškai, išprašė bendrakeleivius iš kupė, sandariai uždarė duris (dar paklebeno, ar gerai užsidarė) ir pradėjo spręsti problemą.
Tada puolė sklaidyti deklaracijas. O dabar, sako, ištraukit savo pinigines ir parodykit, kiek turite grynųjų. Čia jau mūsų buvo klaida, kad ėmėme ir parodėme. Pas mane pinigų buvo kiek mažiau nei nurodžiau deklaracijoje, todėl likau švarus, o mano bendrakeleivių pinigų kiekis kiek viršijo nurodytus.
„Ajajai, kaip negerai“, – globėjiškai susijaudino gerasis muitininkas. „Reikėjo čia tiksliai centas į centą surašyti“, – sako. „Na nieko, – bando guosti mus. – Tą problemą kaip nors išspręsime.“
Pamatęs, kad tik su manim gali normaliai susišnekėti rusiškai, išprašė bendrakeleivius iš kupė, sandariai uždarė duris (dar paklebeno, ar gerai užsidarė) ir pradėjo spręsti problemą.
„Kaip gi mes dabar šitaip“, – praėjo rypuoti jis. Jie tokie geri, o mes jiems šitaip atgal. Jie mus priima kaip geriausius svečius, o mes per sieną nelegaliai gabename ginklus ir pinigus. „Ajajai“, – rypuoja toliau jis, o aš jaučiu, kad jau ir man pradeda kauptis ašaros. Jis taip jaudinasi, kad mums dabar teks rašyti protokolą, mokėti didelę baudą, užlaikyti traukinį ir kitus nemalonius dalykus patirti.
Bet jis žinąs, kaip visą tai galima išspręsti, merkia jis man akį kaip senas suokalbininkas. „Nejaugi?“, – pradžiungu, kad gerasis muitininkas nepalieka mūsų bėdoje. „70 eurų viską išspręstų“, – suokia tas ponas. Aš pareiškiu draugingą įsitikinimą, kad 50 eurų irgi turėtų neblogai išspręsti. Bet po šio mano įsitikinimo lipšnumas staiga baigiasi.
„Kyšis arba protokolas ir gal net sulaikymas“, – demonstratyviai stojasi jis eiti. Spėju, kad kiek perspaudė begąsdindamas, tačiau nesinorėjo ir laiko gaišti, ir išbandyti visus jo siūlomus malonumus. Sumokėjau aš jam tą baudą už bendrakeleivių pažeidimus ir priėmiau kaip vertingą pamoką. Kitą kartą būsime atsargesni, bet taip lengvai ir nepasiduosime bauginimams.
Įvažiuojam į Moldovą kiek susikrimtę. Tiksliau sakant, susikrimtę tik bendrakeleiviai, nes fortūnos dėka mano popieriai buvo tvarkingi. Taigi ir baudą mokėjau ne iš savo lėšų. Vytautas burba nesustodamas, o aš laikau lūpą sukandęs, kad tik nepradėčiau garsiai žvengti. Todėl bandau kalbėti rimtu veidu ir liūdnu tonu.
Keista, iš Ukrainos išvažiavome jau senokai, tačiau moldavų pasieniečių nė kvapo. Priežastis paprasta – važiuojame per nepripažintos valstybės Padniestrės teritoriją. Pirmasis sustojimas – Padniestrės sostinė Tiraspolis. Nesirodo ir Padniestrės pareigūnai, nes traukinių jie nekrato. Rodos, išliptum ir eitum sau pasišvilpaudamas. Žinoma, iki tol, kol koks nors gerasis milicininkas nesugalvotų pasidomėti, ką čia tas užsienietis veikia. O jei pasirodytų, kad jis dar ir nelegaliai išlipęs iš traukinio, tai taptų dar smagiau. Aišku, jei milicininkui ir neįkliūtum, turėtum daug problemų bandant legaliai išvažiuoti iš regiono.
Todėl iš traukinio išlipti nesusigundėme ir netrukus pravažiavome oficialiai neegzistuojančią sieną tarp Padniestrės ir Moldovos.
Beje, atvažiavus į Kišiniovą traukiniu per Padniestrę, užsieniečiai turi susirasti mieste policiją, raportuoti savo atvykimą ir gauti antspaudą į pasą. Negavus gali kilti nesklandumų išvykstant iš šalies.
Moldova mus pasitiko gražiai rekonstruota Kišiniovo geležinkelio stotimi ir juokingai pigiais taksi. Praleisime čia kelias dienas ir toliau naktiniu traukiniu judėsime tolyn į vakarus – į Rumuniją.
