Kinija – ką ten galima pamatyti įdomaus? (1 dalis)

Po Kiniją galima keliauti ištisus metus. Tai šalis, kurioje pamatyti galima tiek daug, jog prieš išvykstant į ją namų darbai yra būtini. Šiame straipsnyje – esminė informacija ir faktai, padėsiantys apsispręsti, ką pamatyti ir kada keliauti Kinijoje.
Kinija
Kinija / Ievos Rutės nuotr.

Faktai

Pradėkime nuo faktų: Kinija yra viena didžiausių pasaulio valstybių ne tik savo gyventojų skaičiumi, bet ir teritorija. Tai ketvirta savo teritorija didžiausia valstybė pasaulyje, nusileidžianti tik Rusijai, Kanadai ir JAV. Kinijoje yra didžiausias aukščių skirtumas pasaulyje: pasienyje su Nepalu rasime aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą (tibetiečių vadinamą Džomolungma), o Kinijos šiaurės vakaruose – vieną iš penkių žemiausių vietų pasaulyje – sūrų Aidinghu ežerą, esantį 154 m žemiau jūros lygio. Temperatūrų skirtumai žiemą irgi stebina – tą pačią dieną šiaurėje esančiame Harbine gali būti 40 laipsnių šalčio, kai tuo metu Kinijos Havajais vadinamoje Hainano salose – 20 laipsnių šilumos pagal Celsijų.

Shutterstock.com nuotr./Everestas
Shutterstock.com nuotr./Everestas

Kinijoje gyvena daugiau nei 55 tautinės mažumos, pasižyminčios skirtinga kultūra, papročiais ir apranga. Todėl į Kiniją galima keliauti daugybę kartų ir kiekvieną kartą kelionė bus visiškai kitokia.

Kada geriausia keliauti?

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Kadangi šalies teritorija labai didelė, po Kiniją galima keliauti ištisus metus. Jeigu norite pamatyti garsiausias Kinijos vietas, tokias kaip Pekinas, Sianas, Šanchajus, Sudžou, Hangdžou ir kiti garsieji miestai, geriausias laikas kelionei balandžio–gegužės arba spalio mėnesiai. Oras tuo metu būna palankiausias: mažai lyja ir keliauti būna pakankamai patogu bei šilta. Klasikiniai Sudžou sodai gražiausi pavasarį, kai viskas skęsta žieduose, ir nors kartais pavasaris vėluoja, balandį dažniausiai soduose ir parkuose gėlės jau žydi. Jeigu į Kiniją ruošiatės keliauti vasarą, turėkite omenyje, kad didžiojoje Kinijos dalyje bus gana karšta, o daugelyje vietų dar ir labai drėgna.

Vakarinėje Kinijos dalyje – Tibeto Činghajaus plynaukštės prieigose – birželį prasideda lietingasis periodas, todėl kalnuose dažnai pasitaiko nuošliaužų, o tai apsunkina susisiekimą. Lietūs vasarą dažnai užlieja ir pietinę Kinijos dalį, kuri patenka į subtropinio klimato ruožą, todėl čia vis pasitaiko potvynių ir lėktuvų skrydžiams trukdančių liūčių.

Žiemą Šiaurės Kinijoje labai vėjuota ir sausa, todėl iš Kinijos šiaurės vakaruose esančios Gobio dykumos atpučiamas smėlis sukelia smėlio audras net ir sostinėje – Pekine, jau nekalbant apie šiauriau esantį Datongą, kuriame smėlio audrų pasitaiko net vasarą. Pietų Kinijoje žiemą keliauti gali būti visai smagu, ypač Junano provincijoje. Tačiau turėkite omenyje, kad Junano šiaurėje prasideda kalnai ir Lidziange bei aukščiau esančiuose miestuose sniego ir šalčio tikrai rasite, o Junano pietuose – pasienyje su Mianmaru ir Laosu – amžina vasara. Čia, džiunglėse, gyvena net laukinės dramblių kaimenės.

Kada bekeliautumėte, neatidėliokite sprendimo keliauti į Kiniją iki paskutinės akimirkos. Atminkite, kad lietuviams, keliaujantiems į Kiniją, reikalinga Kinijos viza, kurią Vilniuje esančioje Kinijos liaudies respublikos ambasadoje darys savaitę (arba mažiausiai 4 darbo dienas).

Atminkite, jeigu keliaudami po Kiniją norite aplankyti ir Honkongą, ir Makao, o paskui vėl sugrįžti į žemyną, jums reikės „dviejų kartų“ Kinijos vizos, nes Honkongas ir Makao, nors ir priklauso Kinijos liaudies respublikai, yra atskiro administravimo zonos, kuriose yra kitokie pinigai ir į kurias važiuojantiems Lietuvos piliečiams vizos nereikalingos.

Ką apie Kiniją žinote jūs?

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Tikriausiai kiekvienas paklaustas galės pasakyti, kad ne tik žino, kur ta Kinija, bet ir turės nuomonę apie ją. Tą nuomonę labai dažnai suformuoja stereotipai ar filmai. Dažnai ji bus tokia: Kinija – besivystanti Azijos valstybė, kurios gatvėse klesti šiukšlės ir chaosas, o kaime ryžius sodinantys valstiečiai dėvi trikampes šiaudines skrybėles. Įdomu, kad būtent tokią Kiniją rasti sunkiausia.

Dauguma žmonių, atvykę į Kiniją nustemba – Pekinas, Šanchajus ir kiti didieji Kinijos miestai žėri naujausios architektūros šedevrais. Dangų remiantys stikliniai pastatai tamsoje žavi įspūdingu apšvietimu. Gatvėse švaru – dviračių ir motorolerių beveik nematyti, tačiau naujų prabangių automobilių – bentlių, ferarių, lambordžinių – apstu.

Centrinėse miestų gatvėse – milžiniškos daugiaaukštės prabangos prekių parduotuvės, viliojančios įsigyti „Guchi“, „Chanel“ ir kitų garsių vardų prekių. Kainos gerokai didesnės negu Europoje, o pirkėjų netrūksta. Taip, čia apsipirkti sau gali leisti nedidelė Kinijos gyventojų dalis, tačiau tie keli procentai nuo pusantro milijardo gyventojų šiandien sudaro didžiausią prabangos prekių vartotojų dalį visame pasaulyje.

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Žengę vos porą žingsnių į šalį ir įsispraudę į vieną kurią nors siaurą gatvelę, kurioje vis dar gyvas bendruomeninis gyvenimas, rasite gatvėje sėdinčius senolius, lošiančius kiniškais šachmatais, mažas kavinukes, čia pat gatvelėje ant anglių kepančias ir pardavinėjančias mėsos vėrinukus, vėjyje pakabintus džiūti apatinius ir tvarką prižiūrinčius „draugovininkus“ raudonais raiščiais ant rankų. Šis kontrastas labiausiai ir žavi, tačiau norint atrasti nuosekliai nykstančius senosios Kinijos likučius – reikia pasistengti.

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Kalbant apie istoriją, dažnam šalis siejasi su Šaolino vienuolynu, budizmo dvasios persmelkta kovos menų šventove. Nemažai mūsų įsivaizduojame Šaoliną, kaip ramią šventą budistinę vietą, kurioje vienuoliai meldžiasi Budai ir mokosi kovos menų. Taip galbūt ir buvo kažkada... labai seniai, tačiau šiandien Šaolinas – komercializuotas kovos menų pramogų parkas, orientuotas net ne į turistus iš užsienio, o į vietinį turizmą, kuris Kinijoje generuoja daugiausia pelno. Čia gausu komercinių kovos menų mokyklų, kurie su vienuolynu, o tuo labiau budizmu seniai nebeturi nieko bendro. Šiandieniame Šaoline ruošiami aktoriai koviniams filmams ir gastroliuojančioms po pasaulį Šaolino kovos menų trupėms.

Labai ieškantys turi praleisti ne vieną dieną, klaidžiodami nuošaliomis gatvelėmis, kol sutiks bent vieną senosios kartos atstovą, saugantį tikrosios Šaolino išminties likučius. Jų yra, tačiau, keliaudamas su turistų grupe, tikrai nepamatysi. Dvasingumo čia neliko nė kvapo, veikiau tai kovos menų turgus, kuriame gali rasti, ko tik geidžia tavo širdis.

Kiekvienas keliautojas trokšta pamatyti Kinijos gamtos stebuklus. Čia jų tikrai gausu, tačiau dažnai juos lankantiems tenka nusivilti. Kodėl? Mes, lietuviai – esame maža tauta ir nepratę prie tokių žmonių masių, kokias sutinkame Kinijoje.

Avataro kalnai – Džangdziadzijė – viena tų vietų, kurioje kartą apsilankius daugiau nebesinori. Taip, išties, nepaprastai įspūdingi uolų pirštai, kurių bambukais apaugusios viršūnės skęsta debesyse, tačiau čia besilankančių kinų turistų minios irgi įspūdingos.

Kai 5 valandas prastovi eilėse prie keltuvų, o pakilęs pasijauti tarsi piko metu prigrūstame miesto autobuse, tas grožis nublanksta, ypač kai per iškeltų rankų mišką nieko net nufotografuoti negali. Tai irgi patirtis, bet ar verta dėl jos tiek toli skristi ir pirkti brangius parko bilietus? Žinoma, net ir tokiose vietos yra takų, kuriais niekas neina – keliaudamas vienas ir turėdamas laiko gali leistis tokių ieškoti, tačiau, ar verta? Gal geriau rinktis ne tokią žinomą, tačiau tikrai ne mažiau įspūdingą vietovę, kurioje turistų bus ne tiek daug, o mes galėsime ramiai mėgautis nenusakomu gamtos grožiu.

Ar lengva keliauti Kinijoje?

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Kinija yra iš tų šalių, kuriose keliauti savarankiškai įmanoma, tačiau tikrai nėra lengva. Tai gali tapti tikrai smagia avantiūra, tačiau lygiai taip pat gali ir varginti. Kinijoje labai mažai žmonių, kalbančių anglų, rusų ar kitomis mums suprantamomis kalbomis, ir jeigu bent minimaliai nešnekate kiniškai, nusiteikite nuotykiams. Kinijoje visiškai kitokia rašto sistema, todėl mums įprasti lietuviški ar angliški lotynų rašmenimis užrašyti miestų pavadinimai dažniausiai kinams nieko nesakys.

Keliaujant būtina turėti kelionės vadovą, kuriame lankomų objektų ir miestų pavadinimai bus užrašyti kiniškai.

Geriau nė nemėginkite laužyti liežuvio, o iškart rodykite reikiamus hieroglifus, nes kinų kalboje labai daug vienodai skambančių žodžių, kurių prasmė skiriasi, priklausomai nuo to, kokia intonacija juos ištarsite, ir, neišmanydami teisingo tarimo, galite vietoje, pavyzdžiui, sakinio „man reikia ambasados“ pasakyti „man reikia didelio reikalo“. Savarankiškus keliautojus gali trikdyti ir kultūriniai skirtumai, skirtingas požiūris į keliavimą, pagarbą vieni kitiems ir stovėjimą eilėse. Supraskime, kad Kinijoje žmonių daugiau nei milijardas ir čia žmonės, ypač atvykę iš gūdžios provincijos, įpratę, kad kelią reikia skintis alkūnėmis, o ne kantriai stovint eilėse.

Maistas

Ievos Rutės nuotr./Kinija
Ievos Rutės nuotr./Kinija

Kinija yra rojus gurmanams. Milžiniškoje jos teritorijoje begalės skirtingų regioninių virtuvių, kartais net nepanašių viena į kitą. Nors kartais galvojame, kad Kinijoje visi valgo vien ryžius, labai nustebsime pamatę, kokią makaronų įvairovę siūlo šiaurinės ir vakarinės Kinijos restoranai. Ryžiai populiarūs Pietų Kinijoje, kurioje atrasite mums nežinomą ryžių įvairovę: balti, rausvi, juodi, birūs, lipnūs, pailgi, apvalūs – tokie, kokių nė neįsivaizdavote esant. Skoniai Kinijoje irgi skiriasi: šiaurėje maistas švelnesnis, Šanchajuje – saldenis, Čongčinge ir Sičuane – aštriausias visoje Kinijoje.

Guandonge, sakoma, valgo viską, kas šliaužia, išskyrus traukinius, viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus, ir viską, kas turi 4 kojas, išskyrus stalus.

Norėdami gardžiai pavalgyti, venkite turistinių restoranų, kuriuose lankosi didelės keliautojų grupės, jie retai kada būna geri. Rinkitės tokias vietas, kuriose gausiu vietinių gyventojų. Jeigu nežinote, ką užsisakyti, stebėkite kaimynus ir tiesiog pirštu parodykite, ko norėtumėte. Atkreipkite dėmesį, kad net kai restoranas turi anglišką valgiaraštį, nesusipratimų gali nutikti.

Esu mačiusi valgiaraštį, kuriame anglų kalba pateikti patiekalų aprašymai neturėjo nieko bendro su kiniškais. Geriausia rinktis tokius restoranus, kur valgaraščio paveikslėliuose galite matyti tai, ką užsakote. Nebijokite mažų restoranų, ir jeigu keliaujate su vietiniu gidu, paprašykite jo parodyti jums populiariausius, garsiausius vietinius restoranus ir padėti užsisakyti maistą.

Turėkite omenyje, kad kinai yra vieni seniausių rinkodaros specialistų pasaulyje. Dažnai vietiniai vertins restoraną už tai, kad jis turi gilias tradicijas, gamina pagal senovinius receptus ar tiesiog yra gerai išreklamuotas. Tokiuose restoranuose mūsų neišlavintas skonis vargu ar pajus taip garbinamus skonio niuansus, o piniginė gerokai palengvės. Todėl nebijokite paprastesnių tradicinių restoranų tinklų, kuriuose maistas bus tikrai neblogas, o kainos kišenės nedraskys.

Būtinai pasidomėkite, kokiais kulinariniais šedevrais garsėja vienas ar kitas jūsų lankomas miestas ar regionas, ir pasistenkite jų paragauti. Pekine būtina paragauti Pekino anties, Siane būtinai reikia pasimėgauti koldūnų puota, Ujišano kalnai garsėja patiekalais iš gyvačių, Junanyje galima pasimėgauti skirtingų tautinių mažumų virtuvėmis.

Jeigu mėgstate mėsą, išmėginkite musulmonų restoranus, kurių gausu visoje Kinijoje. Ten galėsite paskanauti ant anglių keptos avienos ir jautienos bei kitokių mėsiškų gardumynų, tik turėkite omenyje, kad ten maistas greičiausiai bus gana aštrus. Vegetarus nudžiugins budistiniai restoranai, kuriuose patiekiami tradicinės kinų virtuvės skonių patiekalai su mėsos pakaitalais. Čia galite rasti net vištų sparnelius, susuktus iš sojos – ir skanu, ir įdomu.

Galima išgirsti įvairiausių nuomonių ir gąsdinimų apie Kinijos gatvės maistą. Aš pati nebijau jo valgyti, nors ir čia reikia labai atidžiai stebėti aplinką, kurioje jis gaminamas. Venkite gatvės maisto, parduodamo šalia traukinių ir autobusų stočių, šie prekeiviai nesirūpina, kad pirkėjas grįžtų, jie tikisi, kad skubantis į kelionę pirkėjas nespės pasiskųsti, nes tiesiog čia nebegrįš, todėl ne visuomet rūpinasi savo gaminamo maisto kokybe. Tačiau naktiniai maisto turgeliai – populiarūs visoje Kinijoje ir kuriuose gausu vietinių valgytojų – paprastai būna gana saugūs.

Pagrindinis keliaujančių kinų maistas yra mūsų studentams puikiai pažįstami greito paruošimo makaronai, kuriuos pakanka užpilti verdančiu vandeniu ir, kelias minutes palaukus, jau galite mėgautis karštu patiekalu.

Gal tai ir nėra sveika, gal nelabai mums priimtina, tačiau kinams šie makaronai – kiekvienos kelionės palydovas.

Keliautojų džiaugsmui, visose stotyse ir oro uostuose rasite aparatus, nemokamai pilstančius karštą geriamąjį vandenį. Aparatai gali būti labai modernūs (oro uostuose) ir labai paprasti, kur užteks pasukti kranelį ir beveik verdantis vanduo pradės čiurlenti į jūsų makaronų indą, termosą ar arbatos puodelį.

Kitame straipsnyje – apie tai, ką verta pamatyti tokioje didžiulėje šalyje, kaip Kinija. Jo 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ieškokite šeštadienį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis