Senutėlėje medinėje baržoje sėdinėjantys darbininkai nerūpestingai šnekučiavosi, kartkartėmis atsistodami kiek pašluoti baržos denio arba perkelti virvių ritinių. „Keltas turėtų išplaukti kokią ketvirtą arba penktą valandą. Na, arba galbūt rytoj, jei nesusirinks pakankamai keleivių“, – šypsodamasis tarstelėjo žilaplaukis prieplaukos restoranėlio savininkas.
Vaikydamas muses, jis rūpestingai valė spalvingus plastikinius stalus, sustatytus iš palaikių lentų suręstoje ir drėbto molio asla išklotoje atviroje tavernoje. Iškart už restoranėlio stalų hamake palaimingai snūduriavo abuelita, šeimynos močiutė, o jaunesnės moterys sukosi paprastutėje virtuvėje, pešdamos viščiuką ir skrudindamos plantanus.
Jaudintis ar nerimauti nebuvo ko: palei Magdaleną laikas, tvarkaraščiai ir kelionės ritmas įgauna visai kitą prasmę. Galbūt barža išplauks netrukus. Galbūt – rytoj. Bet kuriuo atveju, atsidursime Mompose (oficialiai: Santa Cruz de Mompox), istoriniame Kolumbijos mieste, kur 1810 metais buvo paskelbta šalies nepriklausomybė nuo Ispanijos. Simono Bolivaro mieste. Nuo Kartagenos piratų slėpto aukso, muzikos ir Gabrielio Markeso svajų mieste.
Bolivaro šlovė
Galiausiai barža sugirgžda ir ima judėti. Per keletą valandų į ją susirinko keletas purvu apskretusių automobilių, pora sunkvežimių, nedidelių mopedų ir keleivių. Darbininkai atgyja: šūkalodami vienas kitam, jie suvynioja baržos lynus, atsistumia nuo kranto, ir senasis medinis keltas pašėlusiu greičiu pasileidžia Magdalenos upe žemyn. Stipri srovė skraidinte skraidina baržą žemupiu; nuo liūčių purvo patvinusi Magdalena nusidažiusi rudai, o nerimstančiuose jos vandenyse bejėgiškai plūduriuoja medžių šakos ir krūmai, potvynių pasmerkti amžinai kelionei vandeniu.
Ant kukurūzų maišų įsitaisęs vyriškis, pasidabinęs didžiule skrybėle, tingiai žvelgia į tolį. Neįtikėtinai žali Magdalenos krantai tarsi užmigę amžinu tropikų miegu: pelkių nendrynuose snaudžia kaimanai, o nedidelės baltos gervės, ilgomis kojomis klampodamos po pakrančių žolynus, abejingai tyrinėja tvankią medžių ir lianų sieną, besidriekiančią per visą Magdalenos Slėnį. Čia – neįžengiamų pelkių karalija, kur tvankus karštis trumpam prislopsta tik paryčiais.
Kadaise Magdalenos upe į Momposą keliavo pats Simonas Bolivaras, Pietų Amerikos laisvės kovų prieš ispanus generolas. Paskutinioji Bolivaro kelionė puikiai aprašyta G.G.Markeso knygoje „Generolas ir jo labirintas“, tačiau Momposas Bolivarui taip pat buvo svarbus revoliucijos pradžios miestas: ne kas kita, o momposiečiai paėjo Bolivarui atsikariauti Karakasą ir iškovoti nepriklausomybę Venesuelai. „Karakasui aš skolingas gyvybę, o Momposui – šlovę“, – yra pasakęs Bolivaras.
Ispanų auksakaliai
Prieš Kolumbiją supurtant nepriklausomybės vėjams, Momposas buvo turtingas ir įtakingas ispanų kolonistų miestas. Kadaise buvęs svarbiu uostu, jungiančiu Kolumbijos pakrantę su Andais, Momposas klestėjo: pinigingos kolonistų šeimos noriai kūrėsi šiame mieste – saloje, saugioje nuo Kartagenos piratų puolimų. Momposo auksas taip išgarsėjo, jog XVI-XVII amžiuje čia pradėjo keltis Europos aukso ir sidabro juvelyrai. Net ir šiandien miestas garsėja itin meistriška filigree stiliaus juvelyrika.
Prabangios Momposo vilos, vėsios ispaniškos galerijos, elegantiškos kolonijinio stiliaus bažnyčios, erdvios miesto aikštės ir išdailinta pakrantė vis dar mena senuosius ispanų laikus: net ir šiandien visas miestas tarsi sustingęs magiškame devynioliktojo amžiaus snaudulyje.
Tiesa, būtent devynioliktajame amžiuje prasidėjo ir Momposo nuopolis. Magdalenos upės dugnu seklėjant, didieji laivai buvo priversti Momposą aplenkti ir ieškoti kitų uostų. Kadangi Momposas įsikūręs saloje be tiltų, šį miestą pamažu pamiršo ne tik upių laivų kapitonai, bet ir visa Kolumbija, o galiausiai – pasaulis.
Sukilėlių, narkobaronų ir paramilitares karai bei Momposo džiazas
Dvidešimtajame amžiuje Magdalenos slėnis paniro į dešimtmečius trukusį teritorinį karą tarp FARC (Fuerzas Armadas de Revolucion Colombiana) sukilėlių, narkotikų kontrabandininkų bei paramilitares – ginkluotųjų dešinių pažiūrų grupuočių, siekusių sunaikinti FARC ir neretai sudarinėdavusių sandorius su narkotikų baronais.
Tačiau per paskutinįjį dešimtmetį tiek Mompos, tiek kiti Kolumbijos regionai pagaliau atsigauna. Nors Momposas ilgą laiką buvo tarsi atkirstas nuo pasaulio – dėl čia vykstančių neramumų, teroro ir vidinių konfliktų keliautojams buvo nerekomenduojama keliauti Magdalenos upe – dabar miestas išgyvena renesansą.
Nors infrastruktūros prasme Momposą pasiekti vis dar yra sąlyginai sudėtinga, čia kuriasi nauji turizmo verslai – prabangūs viešbučiai, madingos organiškos kavos kavinaitės, kelionių agentūros, siūlančios kanojų žygius upe.
Kiekvieną spalį Mompose pasigirsta džiazo melodijos: čia suplaukia džiazo atlikėjai ir daininkai iš visos Kolumbijos bei pasaulio. Jau septynetą metų Momposas kiekvieną rudenį atgyja džiazo ritmu: koncertai vyksta miesto aikštėse ir tiesiog gatvėse, ištisą savaitę verda įvairiausios maisto ir amatų mugės, teatro perfomansai, džiazo grafičių konkursai – kitaip tariant, iš mieguisto devynioliktojo amžiaus provincijų miestelio Momposas staiga virsta modernia kultūros sostine.
Vis dėlto tyliomis vasaros popietėmis Momposas vis dar labiau primena magiškąją Kolumbijos provinciją. Ant telefono stulpų laidų be baimės vaikštinėja beždžionės, o ant akmenų palei upę saulėje palaimingai šildosi iguanos. Skrybėlėti vyrai sėdinėja supamose kėdėse, gurkšnodami siestos alų arba snūduriuodami. Nedidelės kavinaitės siūlo itališko espresso puodelius, o iš namų kiemų ir galerijų sklinda Karibų muzikos garsai.
