Kartais milžiniški skelbimų skydai moko kubiečius apie Fidelio teisingumą bei nepajudinamą dorą („Fidelis – tai tėvynė“), kartais pompastiškai skelbia apie revoliucijos vertybes („Vienybė ir ištikimybė – tai tvirtovė, ant kurios laikosi Revoliucija“), o dar dažniau primena apie tai, koks svarbus Kubai socializmas („mūsų socializmas – neatšaukiamas“). Tačiau nors visa šalis barstyte nubarstyta Castro, Che Guevaros ir Cienfuegos veidais ir skulptūromis, o skelbimai ir reklaminiai skydai skelbia apie meilę socializmui ir revoliucijai, patys kubiečiai toli gražu nesižavi nei vienu, nei kitu.
Kubietiškų „chruščiovkių“ peizažai
Visai kaip kadaise buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kubos didmiesčių ir mažesnių miestelių pakraščius sėte nusėję pilki, aptrupėję blokiniai namai. Šių namų balkonuose džiūsta visai tokie pat skalbiniai, stovėjimo aikštelėse glaudžiasi visai tokie patys „Moskvičiai“, vaikų žaidimų aikštelėse rūdija visai tokios pat geležinės sūpynės, kaip kadaise 1980-ųjų Justiniškėse, o tarpduriuose su alaus buteliais ir pigiomis cigaretėmis stovinėja visai tokie pat viltį pametę vyrai.
Parduotuvės ir gatvės Kuboje pustuštės; tam tikrų produktų būna tik kas antrą savaitę, o buto ar automobilio reikia laukti eilėje. Kuboje nėra nedarbo, mat už nedarbą čia gali atsidurti už grotų arba gauti viešųjų darbų; didžiausia Kubos kalėjimų populiacija – politiniai kaliniai, žurnalistai ir aktyvistai. Visos Kuboje veikiančios žiniasklaidos priemonės priklauso valdžiai, o vienintelė partija čia – Kubos komunistinė partija: opozicijos nėra, nes opozicija paprasčiausiai uždrausta.
Nors Fidelis Castro pasimirė 2016-aisiais, o jo broils Raulis pagaliau pasitraukė iš šalies vadovo posto, dabartinis Kubos prezidentas Diaz-Canelis – senas brolių Castro bendražygis ir vienintelis kandidatas į prezidentus, be to, išrinktas ne Kubos piliečių, o Centrinio partijos komiteto.
„Čia vis dar gali sėsti į kalėjimą už „degeneraciją“ arba „antikomunizmą“, – jei drįsti kvestionuoti Castro režimą. Ne vienas tinklaraštininkas arba žurnalistas yra atsidūręs už grotų vien už valdžios kritiką. O ir nuosprendžiai čia tokie, jog retas kas rizikuoja... Vien už „neteisingos“ muzikos klausymą, jei tave įskųs, gali gauti penketą metų“, – pasakoja Trinidade jau šešetą metų gyvenanti ir už vietinio kubiečio ištekėjusi britė Suzana. „Taigi nenuostabu, jog viešose vietose kubiečiai dedasi šloviną Fidelį, revoliuciją ir socializmą. Atvirai reikšti nepasitenkinimą yra paprasčiausiai rizikinga“, – priduria ji.
„Havanoje gyvena du milijonai žmonių, ir milijonas jų – policija“, – Suzanai antrino Havanoje sutiktas gatvės muzikantas. „Čia visi stebi visus.“
Ryšiai su Rusija
„Vy gavarite po ruskie?“ – išgirdęs, jog esu iš Lietuvos, klausia augalotas juodaodis ananasų pardavėjas Havanos priemiestyje. „O, buvusi Sovietų Sąjunga, žinoma! Aš Rygoje mokiausi aviacijos“, – džiugiai prasitaria Santiago de Cuba restorane gitara grojantis senukas. „Mano vyras – bulgaras! Mes septynetą metų gyvenome Sofijoje“, – šypsosi Havanos centro knygyne dirbanti moteriškė.
Havanoje gyvena du milijonai žmonių, ir milijonas jų – policija. Čia visi stebi visus
Ne vienas kubietis tarp 1960–1980-ųjų turėjo vienokį ar kitokį ryšį su buvusia SSRS: sovietai mielai talkino socializmą ir komunizmą šlovinančiam Fideliui Castro ir Ernesto Che Guevarai (pastarasis atvirai reiškė susižavėjimą sovietine KGB ir kurį laiką mokėsi KGB metodų Maskvoje), tad Kubos piliečiai galėjo laisvai keliauti, mokytis ir dirbti visoje Sovietų Sąjungoje. Vyresni kubiečiai iki šiol puikiai kalba rusiškai ir su nostalgija kalba apie Baltijos universitetus, čekiškus motociklus bei bulgariškus kurortus, o jų namuose bei garažuose – rusiški televizoriai, „Lados“ ir „Uralai“.
Tiesa, Sovietų Sąjungai pradėjus griūti 1989-aisiais, Kubai atėjo sunkūs laikai. Fidelis Castro neturėjo plano B, tad, ekonominei pagalbai iš Rusijos nutrūkus, Kuboje stojo badmetis. Kubiečiai stokojo ne tik būtiniausių prekių, bet ir maisto: apimti nevilties, žmonės ėmė vogti Havanos zoologijos sodo gyvūnus – nuo puodo neišsisuko nei egzotiškos antilopės, nei povai.
„Mano žmona viską skalbdavo ir perskalbdavo vandenyje keletą kartų, nes neturėjome net muilo. Nebuvo absoliučiai nieko… O, tai buvo patys sunkiausi, patys baisiausi laikai“, – devintąjį dešimtmetį su siaubu prisimena senjoras Amado, nedidelių Trinidado svečių namų savininkas.
Privačios nuosavybės stebuklai
Tačiau baisusis nepritekliaus metas tapo postūmiu link šiek tiek demokratiškesnės ir kapitalizmo taip nebesikratančios Kubos: nors čia 90% verslo ir įmonių vis dar priklauso valstybei, žmonės pagaliau turi teisę į privačią nuosavybę bei nedidelius šeimos verslus.
„Po 1990-ųjų krizės net Fidelis pagaliau pamatė, jog viena, nuo pasaulio atsiskyrusi Kuba paprasčiausiai neišgyvens. Žinoma, jis nė neketino atnaujinti ryšių su taip nekenčiama JAV, tačiau Castro neliko nieko kito, kaip atverti sienas turizmui. Juk reikėjo kažkaip trūks plyš prasimanyti pajamų“, – pasakoja Amado.
„Taigi tam, kad aptarnautumėm turistus, po 2000-ųjų mes, kubiečiai, pagaliau galime turėti privačios nuosavybės – žmonės laiko nedidelius svečių namus, kavines, restoranus... O, visas šitas privataus turto reikalas yra puiku! Įsivaizduok, juk ne tik galime patys užsidirbti pragyvenimui, bet didesni restoranai ir svečių namai dar ir samdo žmones – padavėjus, virėjus, valytojus, taip kurdami darbo vietas“, – entuziazmo neslėpė senjoras Amado, tarsi privatus verslas būtų didelė ir nuostabi naujiena.
Tiesa, nors Castro režimu Kuboje nesidžiaugia niekas, meilės Amerikai čia taip pat nedaug. „Kodėl jie šitaip mus baudžia? Juk dėl JAV ekonominės blokados mes negalime keliauti ar importuoti nieko ne tik iš Amerikos, bet ir daugumos Vakarų Europos šalių, mat visi vakariečiai veikiau nusisuks nuo Kubos nei Amerikos. Žinai, kur gali keliauti be vizos, jei esi kubietis? Į Rusiją, Burundį, Ugandą, Angolą, Venesuelą ir keletą Centrinės Amerikos šalių. Ak, su žmona taip norėjome pagaliau aplankyti Niujorką ir Paryžių, bet Trumpui ir vėl uždarius ambasadą Kuboje... et, neverta net šnekėti“, – nusivylimo neslepia Amado.
„Facebook“ Kuboje
Vis dėlto jaunesni kubiečiai nė neketina mokytis rusų kalbos ar planuoti studijų Maskvoje. „Aš mokykloje mokausi anglų kalbos. Mano tėvai kurį laiką gyveno Maskvoje, tačiau aš kur kas mieliau kelčiausi į Majamį!“ – laužyta anglų kalba beria šešiolikmetis vaikinukas, Havanos centre telefonu naršantis „Facebook“.
Nors internetas Kuboje – vis dar be galo brangi ir reta privilegija (valanda prisijungimo kainuoja pasakiškus pinigus – vieną dolerį, o prisijungimo „taškų“ yra tik didžiausiuose miestuose), jaunimas juo naudojasi kiekviena pasitaikiusia proga. Kuboje blokuojamas priėjimas prie daugelio amerikietiškų finansinių paslaugų, tokių kaip „Paypal“, tačiau dauguma socialinių tinklų ir naujienų puslapių prieinami visiškai laisvai. „Youtube“ mums – tikrų tikriausi vartai į pasaulį. Keliame ten savo muzikos klipus, ir jau sulaukėme kvietimų koncertuoti Ispanijoje!“ – džiaugėsi Dayronas, havanietis salsos muzikantas.
Tiesa, kai kurie puslapiai vis dar cenzūruojami arba blokuojami: dėl interneto kainos būti nepriklausomu tinklaraštininku Kuboje beveik neįmanoma, tačiau didelė kubiečių diaspora Majamyje jau kurį laiką leidžia įvairius dienraščius bei tinklaraščius, kuriuose kritikuojamas Castro režimas, kubietiškas komunizmas bei žmogaus teisių pažeidimai. Žinoma, pačioje Kuboje priėjimas prie šių puslapių blokuojamas.
„Tačiau tų, kurie aktyviai ieško tokių naujienų portalų ar tinklaraščių, nesustabdysi. Cenzūruoti internetą – tai kaip mėginti užtvenkti upę sauja smėlio. Nė neabejoju, jog būtent laisvai prieinama informacija ir komunikacijos galimybės internetu pagaliau pakeis Kubą“, – teigia Suzana.
