Norėdami pažinti tokią Kubą, kurios nepamato turistai, leidomės nedideliais fermų ir tabakų plantacijų keliais: dideli, tačiau bekelei paruošti mūsų motociklai nesibaidė nei smėlio, nei klampynių. Vis dėlto tądien, palengva keliaudami iš Varadero į Trinidadą, susidūrėme su sunkesne užduotimi: didžiulių uolų ir riedulių priversta upė net darbiniams mūsų arkliukams buvo neįveikiama.
Pailsėję palmių šešėlyje – mūsų navigacijos priemonių termometrai rodė 38 laipsnius karščio – šokome į balnus ir pasileidome nedideliu taku. Iš pradžių vedęs per pievą takas galiausiai nuvingiavo paupiu, o tuomet tiesiog pradingo šabakštynuose.
„Et, akligatvis“, – atsiduso Paulas, mėgindamas rasti naują maršrutą.
Ir tik tuomet abu susivokėme, jog iš po medžių šešėlio mus jau kurį laiką stebi tamsios akys.
Moliūgų lauko navigacija
„Pasiklydote, hm?“, – linksmai prabilo akių savininkas – žvaliai nusiteikęs vietinis seniokas ant žirgo. „Tiltas per upę sugriuvęs jau senai, oi, be galo senai, o upė uolinga, tad mes net karvėms ir arkliams paprastai randame brastą kitur“, – paaiškino šaunusis kabaljeras. „Parodysiu jums kitą tiltą, tik žiūrėkit, sekit tiesiai paskui mano žirgą, kitaip išminsite man moliūgus“, – pridūrė mūsų gelbėtojas ir paragino arklį pirmyn.
Sekdami paskui raitąjį vedlį, negalėjome sulaikyti šypsenų. Kur jau kur, o moliūgų lysvėje atsidurti tikrai nesitikėjome – tačiau kubietiškas svetingumas mūsų nestebino: kaip ir visoje Centrinėje Amerikoje bei Karibuose, dosnumas ir pagalba vieni kitiems Kuboje buvo savaime suprantama kasdienybė.
„Bet kam jūs malatės tokiais kaimų keliūkščiais? Juk į Trinidadą veda kuo puikiausia autostrada“, – išvedęs mus į kelią, pasiteiravo moliūgų lauko savininkas.
Mėginome paaiškinti jam, jog norime pamatyti visą Kubą, ne vien Havanos senamiestį ar Varadero kurortus, tačiau staiga pasijutome truputėlį absurdiškai. Vilkėdami savo astronautų apdarus primenančią techninę aprangą, Robokopo stiliaus šalmų komunikacijas, raiti ant Kuboje taip aukštai vertinamų motociklų ir bandydami postringauti apie bekelės azartą šiam šauniam seniokui, visą gyvenimą dirbusiam sunkiau, nei bet kas kitas Vakarų pasaulyje ir nesuprantančiam, kam reikia visiškai gerus ir jo akimis pasakiškai brangius motociklus tąsyti po klampynes, patys sau pasirodėme kiek juokingi.
„Ką gi, vaikydamiesi savo bekelių, atsidūrėte tikrai bjauriame Kubos užkampyje“, – šyptelėjo mūsų vedlys.
„Užtat kokie fantastiški čia žmonės!”, – spausdama jam ranką, atsakiau aš.
Motociklai iš Kinijos ir rusiški džinsai
Kiek pailsėję Trinidade, paragavę skaniausio visoje Kuboje ropa vieja (isp. „seni skudurai“) patiekalo ir apsipratę su pajūrio kaitra, patraukėme Camaguey ir Baracoa link. Pamažu riedėdami cukranendrių plantacijomis ir stabčiodami nusipirkti šviežių ananasų bei kokosų nedidukuose bevardžiuose Kubos vidurio kaimeliuose, netrukome apsiprasti, jog mūsų motociklai visur kėlė didžiulę nuostabą: Kuboje tik policija turi 250-450 kubinių centrimetrų tūrio motociklų; civiliams kubiečiams prieinami vien nedidukai „Minsk“, „Jawa“ ir „Suzuki“ motocikliukai bei kinietiški ir vietnamietiški mopedai. Bet net ir tuomet retas kuris išgali įsigyti du ratus.
„Net Suzuki 125 Kuboje kainuoja per 6,000 JAV dolerių. O vidutinis mūsų atlyginimas – 30-40 dolerių per mėnesį, paskolų niekas neduoda, taigi nusipirkti net nediduką motociklą yra be galo sunku. O kur dar jo priežiūra – juk dėl ekonominės blokados beveik negalime įsigyti dalių. Kartais žmonės naujų padangų arba karbiuratoriaus laukia du, tris metus“, – pasakojo nedidelėje Camaguey degalinėje sutiktas muzikos mokytojas Alejandro.
„Kinietiškas elektra varomas mopedas pigesnis, apie 2,000 JAV dolerių, tačiau jų akumuliatoriai labai prasti ir laiko metus-du, o tuomet reikia vėl pirkti naujus, kurie atsieina 6-800 dolerių... Beviltiška“, – atsiduso jis.
„Ak, kur tau, viskas pas mus – deficitas. Dieve, net šampūno retai gali nusipirkti. Vaisius, ir tuos perkame iš po stalo ar šiaip iš žmonių... Net jei turi pinigų, nieko negali nusipirkti, nes parduotuvės tuščios“, – neslėpdama nusivylimo, jam antrino mūsų svečių namų Camaguey šeimininkė Marta. „Kas gali keliauti, dažnai skraido į Rusiją – tai viena iš nedaugelio šalių, kur mums, kubiečiams, nereikia vizų ir kur mus noriai įsileidžia – prisiperka džinsų, sportinių batelių ir tuomet pardavinėja čia, Kuboje, už žvėriškas kainas. O mes nieko negalime padaryti“, – karčiai pridūrė ji.
Sustingęs laikas
Tačiau ne visi kubiečiai nuleidę rankas: nors komunistinis Fidelio Castro režimas nė neketina atleisti gniaužtų net po diktatoriaus mirties, turistai bei internetas pamažu, tačiau neabejotinai keičia ir Kubą.
Mažučiame Guardalavaca kaimelyje gyvenanti tetulė Omaida, nuomojanti savo trobelės kambarius keliautojams, įsitikinusi, jog Kubos pagaliau laukia geresni laikai. „Aš kambarius nuomoju jau ketvertą metų, ir žinai? Turistų kasmet vis daugiau. Mano sūnus dirba gelbėtoju dideliame viešbutyje, o anūkė supranta viską apie internetinius puslapius, kas jie bebūtų... Internetas brangus, vienas doleris už valandą, bet anūkė sako, jog taip gali naršyti po visą pasaulį!”, – entuziastingai pasakoja Omaida, tarsi internetas būtų dar visai nesenai atrastas stebuklas.
„Įsivaizduok, net kambarius turistai dabar užsisako tuo internetu. Anūkė man viską pasako, kas atvyks ir kada... O, ji jau tikrų tikriausiai gyvens kitokioje Kuboje“, – neabejoja Omaida.
Žinoma, kol kas internetas pernelyg brangus, o prisijungimo taškai pernelyg reti, kad juo Kuboje naudotųsi visi. Mums keliaujant nedideliais mieguistais kaimeliais, išsibarsčiusiais pietų Kubos pajūriu, ir taip retas „Ladas“, „Minskus“ ir „Jawas“ ir vėl keitė žirgai bei arklių ir jaučių traukiami vežimai, o link Bayamo vedančiame džiunglių take per visą dieną tesutikome keletą vienišų raitelių: buvo nesunku patikėti, jog Kuba tiesiog sustingusi laike kažkur ties 1960-aisiais.
„Pasaulis nestovi vietoje, o mes vis dar gyvename dvidešimto amžiaus viduryje“, – atsiduso Tortuguilla gyvenvietėje sutiktas kardžuvių žvejys.