Kamelijų kvapas
„Katarina line“ kompanijos jachta, pavadinta romantišku vardu „Fantazia“, dusliai supukši ir maldama bangas išsliuogia iš Adrijos Kvarnero įlankos. Toli pasilieka maseračiais bei ferariais nustatytas uostas ir tingiai kalnų papėdėje snūduriuojanti, kamelijų žieduose paskendusi Opatija. Šis augalas iš Filipinų miestelį pasiekė XIX a. pabaigoje. Čionykštė žemė jam taip patiko, kad tapo Opatijos simboliu. Dabar priekalnės kurorte auga daugiau kaip tūkstantis medelių. Kiekvieną pavasarį jie apsipila rožiniais žiedais ir skleidžia svaiginantį kvapą.
Mano lagamine guli suvenyras – Marinos Golub, kuri ūkininkauja už keliasdešimties kilometrų nuo miestelio, dovanota rakija su amalu ir lengvas apelsinų likeris. Ponia Marina juos ir dar daug kitų rūšių stipriųjų gėrimų gamina savo nedideliame ūkelyje ir, keliaudama po visą šalį, parduoda ekologiškų produktų turgeliuose. Suima juokas prisiminus dūsaujančią ūkininkę, kad valdžia ją apdeda didžiuliais mokesčiais. Jei būtų kitaip, oho, kokį verslą suktų!
Nedidelę kompaniją – keturis amerikiečius, tris pietų afrikietes, du norvegus, vokietę ir mane - denyje pasitinka laivo įgula bei „Katarina line“ savininkė Katarina Hauptfeld, kurią visi maloniai vadina Katica.
Dydžiu į Lietuvą panaši Kroatija turi tūkstantį salų, o bendras jų ir žemyninės dalies pakrančių ilgis siekia 1800 kilometrų. Tad nenuostabu, kad jūreivystė yra vienas populiariausių ir garbingiausių užsiėmimų. Kroatai net juokauja, kad salų ir pakrančių vyrai gimsta jūroje. Anksčiau vienas svarbiausių šios šalies verslų buvo žvejyba, dar anksčiau – piratavimas, o dabar vyrai plukdo turistus. Pajamos iš turizmo sudaro net 20 proc. šalies BVP.
Ponia Katica pasakoja, kad pirmieji kruiziniai laivai šiose pakrantėse pasirodė 1970 metais. O ji savo verslą pradėjo 1992-aisiais. Kroatija buvo ką tik paskelbusi nepriklausomybę. Šis aktas baigėsi baisiu net penkerius metus besitęsusiu karu su serbais. Žuvo arba dingo 13–16 tūkst. Kroatijos žmonių, apie 220 tūkst. neteko namų. Neegzistuojančios šalies pilietė laviruodama tarp bombų, kurios drebino jos gimtosios šalies miestus, ieškojo partnerių Vakaruose ir bandė juos įtikinti, kad Kroatijoje vis dėlto verta atostogauti, – juk kada nors bombos liausis kritę ir nustos kalenti kulkosvaidžiai. Jos žodžiais tuomet patikėjo tik slovakai, kurie žinojo, ką reiškia išsivaduoti iš po sovietų pado. Dabar K. Hauptfeld turi sutartis su net 60 laivų savininkais ir gali pasiūlyti paslaugas įvairiausio skonio klientams iš viso pasaulio.
Laivas lėtai slenka tarp dviejų didžiausių Kroatijos salų – Krk ir Kreso, kurių plotas kartu sudėjus – kaip du Vilniūs – 810 kv. km. Mūsų tikslas – nedidelė salelė Rabas, kurią nuo žemyne esančio įspūdingo Velebito nacionalinio parko skiria siaura jūros linija, dar vadinama Velebito kanalu.
Pakeliui į meilės salą
„Rabas vadinamas meilės sala“, – sako mūsų gidė Aida Cvjetkovič. Tokį pavadinimą sala gavo, nes čia dėl nuostabių smėlio paplūdimių ir puikaus oro, anksčiausiai Kroatijoje – iškarto po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo turizmo era. Nors Jugoslavija, kuriai tuomet priklausė Kroatija, buvo komunistinė šalis, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, durys Vakarų turistams visuomet buvo atviros. Taigi į šalį plūstelėję užsienio turistai atsivežė ir pomėgį degintis nuogi. Verslūs rabiečiai po dvejų metų jiems atidarė pirmąjį nudistų paplūdimį. Dabar nuogalių zonas galite rasti Kandaloros bei Barbato pliažuose.
Į tuometinę Jugoslaviją turistai atvežė ne tik nudizmo madą, bet ir pinigus. Jiems tai buvo neįprastai pigi šalis, o vietiniams – didžiuliai pinigai, kurie papildydavo tuštokas kišenes. „Viską tuomet turėjome – seksą, narkotikus ir rokenrolą“, – juokauja sutikta miestelio gyventoja. Bet 1991-aisiais prasidėjus karui, turizmo industrija žlugo. Iki šiol kroatai kantriai gaivina buvusią šlovę.
Į tuometinę Jugoslaviją turistai atvežė ne tik nudizmo madą, bet ir pinigus.
Aida visą gyvenimą dirbo valstybės tarnyboje. Ji atliko sociologinius tyrimus ir net išsiaiškino, kodėl žemyne gyvenantys kroatai vidutiniškai gyvena 80–90 metų, o salose – ilgiau kaip 100. Pasirodo, salėnai neaugina kiaulių, o valgo tik daržoves bei žuvį. Tačiau Aidos manymu, svarbiausia yra tai, kad jie nepatiria streso. „Kartą vienos mezgėjos paprašiau, kai man nunertų užuolaidėlės. Praėjo pusė metų, o jų vis nėra. Klausiu moters, kur mano užuolaidos, o ji atšauna: „Bus tos užuolaidos, ko spirgi kaip taukas ant keptuvės?!“, – juokiasi gidė.
Dabar moteris pensininkė, bet yra paklausiausia „Katarina line“ gidė, nes jos žinios apie Kroatiją – neišmatuojamos.
Pakeliui į meilės salą, kalba pasisuka apie meilę. Ponia Katica dūsauja, kad geriausias jos darbuotojas klientai išsiveža į artimas ir tolimas šalis. Viena nutekėjo net į Australiją. O Aida ima pasakoti liūdną istoriją.
Vieno laivo kapitonas, kuris šitokias pareigas išsitarnavo būdamas vos 21-erių, mat mokėjo uoste prišvartuoti laivą taip, kad tarp jo ir kito laivo nė adatos neprakištum, įsimylėjo kino režisierę. Ji atvyko į Kroatiją kurti dokumentinio filmo. Beje, vėliau už šį filmą ji net buvo apdovanota „Oskaru“. Kapitonas buvo jaunas, gerai išauklėtas ir nedrąsus, todėl patyliukais dūsavo dėl žavios užsienietės. Laivo įgula, pamačiusi jo kančias ir tai, kad viešnia neabejinga kapitonui, sugalvojo planą, kaip juos palikti dviese. Įsiplieskė didžiulė ir graži meilė. Tačiau kai jaunasis kapitonas prisipažino artimiesiems, kad norėtų vesti, motina griežtai pasipriešino – „mano šeimoje užsieniečių nebus!“ Poros širdys buvo sudaužytos.
„Jis juk ne vaikas! Kodėl pakluso? – negaliu patikėti savo ausimis. „Nežinai mūsų papročių“, – atšauna Aida.
O jų papročiai panašūs kaip Italijoje – šeimos viršininkas – mama. Jos žodis paskutinis. Dauguma kroatų iki šiol gyvena kartu – pirmajame aukšte tėvai, viršuje – vaikai, virš jų – vaikaičiai. Tad ar pritiktų toks gyvenimo būdas užsienietei?
Dievas sukūrė, o velnias pataisė
„Fantazia“ pūškuodama prisišvartuoja prie molo ir mes išbyrame iš laivo. „Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o septintąją nusprendė apdovanoti save, todėl sukūrė Rabo salą. Velnias apžiūrėjo kūrinį ir nusprendė, kad čia labai gerai, tačiau kažko trūksta! Tad surinko pačius blogiausius pasaulio žmones ir apgyvendino saloje. Dabar čia nėra jokių pavojingų gyvūnų, nes žmonės tokie blogi, kad gyvūnams nebelieka vietos, – pasakoja legendą vietinė gidė. – Kadangi esame blogi, Viduramžiais miestelyje buvo 17 bažnyčių, dabar liko – tik 10.“
Oho – po vieną 800 gyventojų!
Bažnyčios, matyt, iš tiesų daro didelę įtaką žmonėms, nes nusikaltimų čia nebūna – nė vieno! Nors man atrodo, kad paslaptis paprastesnė – iš salos pabėgti gana sunku, – kam daryti bloga, jei žinai, kad pagaus?
„Žmonės čia ne tokie blogi, kaip apie save pasakoja“, – antrina sutikta kavinės savininkė Petra ir ant staliuko padeda vazoną su gėlėmis.
Paskutinis balandžio šeštadienis – miestelio gyventojai ruošiasi didžiulei šventei – Križevo. Šeimininkės šluoja gatves prie namų, puošia langus gėlėmis, vyrai kabina vėliavas. Ryt visi pasipuoš ir didžiule eisena su parapijų vėliavomis giedodami pėdins siauromis vingiuotomis gatvelėmis iki žymiausio salos statinio – Šv. Andriejaus vienuolyno, kuriame yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas.
XV a. pabaigoje į Rabą atsikėlė benediktinė vienuolė Liučina de Dominis. Ji negalėjo vaikščioti. Tačiau kai vieną vakarą melsdamasi pasižiūrėjo į Marijos paveikslą, ją apšvietė iš jo pasklidusi šviesa. Vienuolė pajuto, kad vėl gali atsistoti ant kojų. Puolusi ant kelių pasižadėjo, kad kiekvienais metais paskutinį balandžio sekmadienį rengs procesijas tam, kad nė vienas žmogus nebemirtų nuo infekcinių ligų, – 1449-aisias prasidėjusi baisi maro epidemija per septynerius metus pražudė aštuonis dešimtadalius salos gyventojų.
Iki šiol į procesijas susirenka ne tik miestelio, bet ir visų aplinkinių kaimų gyventojai. Moterys, kaip ir anksčiau, puošiasi iš medvilnės pasiūtais tautiniais drabužiais – Rabe ji buvo auginama iki XX a. šeštojo dešimtmečio, ir gobiasi šilku siuvinėtomis skaromis. Kroatai turėjo savo šilko – buvo auginami šilkverpiai, kurie rijo net 950 tūkst. šilkmedžių lapus.
Bendras šventasis
Rabas turi ne tik šventą paveikslą, bet ir šventąjį. Tai – Kristoforas, tas pats – Vilniaus globėjas. Stovėdama prie jo paminklo pasijuntu lyg būčiau Vilniuje. Tik pas mus jis stovi nusiminęs, užspeistas Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme, o Rabe – gausiai turistų lankomoje vietoje ir žiūri į jūrą. Jis – svarbiausias šventasis Kroatijoje, užtat, kad globoja visus, kas jūroje, o jūroje – daug šios šalies vyrų.
Šv. Kristoforas gyveno III a. Panoręs tarnauti viešpačiui visur jo ieškojo. Galiausiai vienas atsiskyrėlis patarė, kad geriausiai Kristoforas pasitarnaus Kristui keldamas žmones per sraunią upę ir galbūt tada Jėzus jam pasirodys. Kristoforas taip ir padarė. Ilgus metus ant pečių jis nešdavo keliauninkus per vandenį. Vieną naktį jį pažadino mažas berniukas. Kristoforas pasisodino mažylį ant pečių ir ėmė bristi. Kilo audra, vaikas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis, jų vos nenunešė srovė. Galų gale suplukęs Kristoforas kitame krante pastatęs vaiką ant žemės paklausė, kas jis? Berniukas atsakė: Jėzus Kristus, nešąs visus pasaulio sunkumus!
251 m. Romos imperatorius Decijus pagavo Šv. Kristoforą ir nubaudė mirti kankinio mirtimi. Kristoforas buvo pririštas prie kryžiaus, ir į jį buvo paleistos 40 strėlių, tačiau Dievo rankai palytėjus, visos strėlės nepalietę kankinio grįžo pas lankininkus, o viena pervėrė Decijaus širdį. Tada Šv. Kristoforui buvo nukirsta galva.
Šv. Kristoforo relikvijų yra daugelyje pasaulio bažnyčių. Kroatijoje, Šibenike, saugoma jo ranka, o Rabo Šv. Justino bažnyčios, kurios smailūs bokštai matyti toli iš jūros, sakralinio meno muziejuje – galvos smegenys! Jas Rabo vyskupui 809-aisiais padovanojo Konstantinopolio patriarchas Niceforas. Relikvija patalpinta į brangiaisiais akmenimis puoštą sidabrinę dėžutę.
Kasmet liepos 25-ąją – Šv. Kristoforo dieną – Rabe prasideda didelė šventė. Prieš keliolika metų salos gyventojai atgaivino riterių varžybas, kurios čia buvo pradėtos rengti XIV a. viduryje. Prieš varžybas vyksta ceremonija, apie kurią praneša tratantys būgnai. Pasipuošę Viduramžių drabužiais Rabo varžytuvėms išrinktas princas su palyda atvyksta į miesto lodžiją Šv. Kristoforo aikštėje, kur jų laukia kovotojai su vėliavomis ir muzikantai. Pagal iš anksto nustatytą tvarką dvylika riterių varžosi leisdami strėles į taikinius. Laimėtojui princas įteikia prizą. Riterių žaidimai baigiasi muzikantų su vėliavomis eisena.
Dalmatijos traukinys
Rabe pasiklysti neįmanoma – miestelis turi tik tris pagrindines gatves – Žemutinę, Vidurinę ir Aukštutinę. Kur besuksite, išeisite į vieną iš jų. Kėblinu siauromis gatvelėmis – gelsvai pilkšvų mūrų antruosiuose aukštuose atverti gyvenamųjų patalpų langeliai, vėjyje plaikstosi nertos užuolaidėlės, vazonuose žydi pelargonijos, tarp jų markstosi tingios katės. Pirmuosiuose – svečius kviečia mažulyčiai restoranėliai, parduotuvės. Dairausi į jų virtinas – kaip visur: drabužiai, batai, suvenyrai, papuošalai, maistas ir... druska.
„Rabo gyventojai buvo turtingi, nes prekiavo druska. Kilogramas druskos Viduramžiais kainavo tiek, kiek kilogramas aukso. Nuo Romos imperijos laikų kareiviai gaudavo atlyginimą druska. Todėl net angliškas žodis „salary“ – atlyginimas yra kilęs nuo „salt“ – druska“, – pasakoja mane pastebėjęs užsižiopsojus į druską kumpių parduotuvės šeimininkas.
Druską iš jūros dažniausiai išgaudavo netoliese esančios Pago salos ir mažulyčio miestelio centrinėje Kroatijoje Nino gyventojai. Jie supildavo jūros vandenį į rezervuarus. Kai vanduo išgaruodavo, susidarydavo dideli druskos kristalai. Kroatijos vyrai asilais per kalnus juos gabendavo parduoti. Asilai buvo nepakeičiami nešikai – bekele jie kopdavo per uolas lyg ožkos. Druska visuomet gabenta kinkiniais, todėl jie buvo vadinami Dalmatijos traukiniais. Šokinėdami nuo akmens ant akmens, nuo uolos ant uolos asiliukai su kroviniu per dieną nucaksėdavo apie 60 kilometrų. Kelionė su tokiu kinkiniu berniukams tapdavo iniciacijos aktu, – pirmąkart nusileidę nuo kalnų jie būdavo paskelbiami tapę vyrais.
Ir šiandien aukščiausios kokybės tradicinis Dalmatijos kumpis sūdomas tik jūros druska. Procesas pradedamas gruodį, kai papučia šiaurės vėjas. Per kelias savaites mėsa įsisotina sūrimu ir pakabinama džiūti saulėje. Tad neklauskite pardavėjų, kodėl jis toks brangus.
Kvapnus simbolis
Leidžiasi saulė, Rabą apima palaiminga vėsa, tabaluoju kojas nukorusi nuo miesto sienos. Žemai apačioje į krantą plakasi žalios bangos. Netoliese įsikūręs baras, o prie jo prikaltas skelbimas: „Pradėję gerti romą iki 10 ryto, jūs tapsite ne alkoholikais, o piratais!“ Nenoriu tapti nei alkoholike, nei pirate. Žiū, vėluoju ragauti Rabo simbolio!
Siaurame Viduriniosios gatvės skersgatvyje pralendu pro arką ir randu atvertas žemas dureles. „Kuća rabske torte & Natura Croatica“ – skelbia iškaba. Viduje „Fantazios“ bendrakeleiviai kažką apstoję garsiai komentuoja. Prieinu arčiau – parduotuvėlės šeimininkė Vilma buria prie ilgo stalo – kyla debesys miltų, kvepia migdolais ir kažkuo nepažįstamu. Galiausiai Vilma pasiraitoja rankoves ir ima minkyti gelsvą tešlą. Prie jos prisidedu ir aš. Ėhė, darbas ne toks jau lengvas, kaip atrodo, – greitai išrasoja kakta.
Palačinka – sraigės formos pyragas, kepamas tik Rabe. Pirmą kartą jis buvo įteiktas popiežiui Aleksandrui III, kai jis palaimino Rabo salos katedrą, 1177 metais! Prisiminkime, – Vilnius Gedimino laiškuose pirmą kartą paminėtas po 146 metų!
Palačinkos receptas buvo didelė paslaptis – tik kelios moterys jį žinojo ir perduodavo paveldėtojams. Bet dabar ponia Vilma Rabo pyrago paslaptimi noriai dalijasi su visais svečiais.
Palačinka tikrai ypatinga – iš puskilogramio miltų suraitomam pyragui reikia net kilogramo maltų migdolų bei tiek pat cukraus, ir būtinai – maraschino! Tai tik Kroatijoje iš „Marasca“ rūšies vyšnių gaminamas likeris. Jis turi ypatingą, su niekuo nesupainiojamą skonį. Į pyragą turi būti įpilta 6,5 šaukštelio maraschino, antraip palačinka nebus palačinka.
Bus tęsinys
