I – indėnai. Ir kas iš tiesų toji Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kolumbo. Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai. Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas – derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos. Teko vargšeliams žvėriškai sunkus darbas cukranendrių plantacijose. Vėliau prasidėjo išsivaduojamieji judėjimai. Generolo Fulgencio Batistos „amerikoniškasis“ Kubos valdymo periodas, kai sala tapo neoficialia JAV nuosavybe.
„Liepos 26-osios“ pogrindinės grupuotės veikla. Fidelio Castro ir jo atstovaujamo partizaninio judėjimo pergalė. Kubos „kapitalizmo“ griūtis. Pirmieji pabėgėliai į JAV. JAV embargas prieš Kubą (nuo 1962 m.), kai buvo leidžiama tik humanitarinė pagalba maistu ir vaistais. Komunistinė draugystė su Maskva. Netikėta SSRS griūtis. Dėl to vėliau ėjęs ekonominis Kubos nuosmukis ir paprastų žmonių skurdas. Fidelio, tapusio Kubos diktatoriumi, klaidos...
Raúlio Castro ekonominės reformos, įteisinusios privataus verslo atsiradimą. Naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo griežta užsienio politika Kubos atžvilgiu. Įdomu, kas laukia didžiausios Karibų salos prie naujojo prezidento, kuriuo pirmąsyk po 1959 m. revoliucijos tapo ne Castro klano narys?!
Y – ypatingieji. Kubos „ypatingųjų“ kategorijon sutartinai įrašom... senuosius žaviuosius automobilius (apie juos šiek tiek vėliau) ir riestuosius kubiečių moterų užpakaliukus. Kaip beveik trisdešimt metų besivadinanti Rožinskiene, galėčiau vetuoti šį vyro pastebėjimą, bet... negaliu. Krikščioniška sąžinė neleidžia. Išties Kubos moterų sėdynės neeilinio grožio, putlumo ir riestumo. „Gal šioms ypač seksualioms užpakalinėms kūno formoms yra kokie specialūs treniruokliai? Ar maisto dietos? Salsos, merengės repeticijos, kurios tobulai išdailina šias kūno linijas?“ – mąstau. O šoka kubiečiai, matyt, nuo pat kūdikystės, vos baigę supuojamąjį periodą nacionaline Kubos mamyčių vertybe mano pakrikštytame supamajame krėsle. Ooo... Kad taip tokių į Lietuvą... Kaipmat padidėtų skurdus gimstamumas visu šimtu procentų!
Prie „Kubos ypatingųjų“ dar pridėčiau ypatingai seksualų šokį – salsą! Apsistoję Vinjaleso miestelyje matėme ne vieną skelbimą, kviečiantį lankyti šio Lotynų Amerikos klubų kraipymo meno treniruotes. Pagailėjome laiko... Nors su pavydu žiūrėjome, kaip už rankyčių po du susikibę šokėjai mokosi pagrindinių salsos žingsnelių.
J – jaunikis. Kol mes su dukromis šlifuojame Varadero (puikus kurortas, būtinai aplankykite) suvenyrų alėją, vyras perka geriamąjį vandenį (Kuboje iš čiaupo gerti nerekomenduojama) ir kaipmat gauna gundantį pasiūlymą. Ką??? Iš man į dukras tinkančios vietinės pardavėjos! Tiksliau, jos draugės, sumaniusios pasvočiauti. O gal išdegs „nukabinti“ užsienietį jaunikį ir su juo išmauti į viliojančio kapitalizmo tolius?! Mano sutuoktinis kuo ramiausiai parsineša drąsuolės adresą, vardą, telefono numerį. Raštas tikrai gražus... Ką daugiau galiu pasakyti? „SOS! – rėkiu viduje taip garsiai, kad net vidurio amžiaus krizės – tfū tfū tfū – tikiuosi, dar nepaliestas mano vyras galėtų išgirsti. – BŪK ATSARGUS!!!“
K – kortelės maistui. Kuboje praktikuojama „taloninio“ aprūpinimo būtiniausiomis maisto prekėmis sistema. Čia visi dirbantieji pagrindiniams maisto produktams gauna korteles (talonus) ir prekes nusiperka, palyginti, labai pigiai. Už maždaug dešimties dolerių algą šeima sugeba išgyventi. Tiesa, produktų už talonus kiekis ribotas. Pasibaigė ryžiai, miltai – eik į valiutinę parduotuvę ar turgų, pirk prekes už kukus.
Jei pamatysi ilgas eiles prie tamsuojančių parduotuvių kiaurymių – tai anaiptol ne „dolerinės“! Tai „Maximos“ vietiniams, perkantiems mėsą, ryžius, duoną, cukrų, aliejų ir pan. už nacionalinius pesus. Pasiėmę į laikraštį susuktos mėsos gabalą (plastikiniai maišeliai tik „dolerinėse“!), sukeverzoja parašą specialioje maisto prekių knygelėje ir laukia kito mėnesio davinio.
L – laimingi valandų neskaičiuoja. Yra toks posakis. Bet... noriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti, kad už mus jas suskaičiavo Aukščiausiasis mūsų gyvenimo būdo vadybininkas. Ar galite patikėti, kad mes... PRAŽIOPSOJOME SAVO SKRYDĮ NAMO iš Havanos! (Kad jį pražiopsotų Jonaitis, Petraitis ar dar koks nors geras mūsų pažįstamas Vardenis Pavardenis – tai būtų visai suprantama. Patrūkčiotume pečiais, lietuviškai pakrenkšėtume į kumštį, na, gal dar pasukiotume pirštu apie smilkinį, vargšeliai... Bet MES??? MUMS tiesiog negalėjo taip nutikti.)
Didžiausias blogumas buvo tame, kad grįžus iš Kubos jau kitą dieną turėjome dalyvauti dukros diplomų įteikimo šventėje Aberdyne, Škotijoje. Taigi, užtrukti negalėjome... (Šioje vietoje paliksiu intrigą, kurią smalsiausieji galės patenkinti įsigiję „Žalio turisto užrašus. Kuba. Kelionė per save“ – o kaip kitaip debiutuojančiai rašytojai prisivilioti skaitytojų?..)
M – mašinos. Vykstame į netoli Havanos esantį botanikos sodą žydruoju „amerikonu“. Mūsų taksi vairuotojas už jį sakosi paklojęs apie 15 000 JAV dolerių (įdomu, iš kur juos traukė, jei valdiška alga saloje labai nedidelė – nuo 5 iki 30 dolerių). Gyvenimu Kuboje jis nesiskundžia. Juokauja, kad socializme visi žmonės yra lygūs. Tik valdininkai lygesni už kitus, ypač tie, kurie stovi „socializmo sargyboj“.
Paprastam kubiečiui nusipirkti automobilį sunku. Parduoti ir pirkti galima tik tas lengvąsias, kurios pagamintos iki 1959 m. Kol rusai Kubą šelpė, dar atsiųsdavo žigulių ar moskvičių, jie būdavo išdalijami socialistinio lenktyniavimo didvyriams. Dabar valdžia automobilius perka tik savo reikmėms, o paprasti žmogeliai važinėja 6-ojo arba 7-ojo dešimtmečio amerikietiškomis mašinomis, senučiais žiguliais.
Laužyta anglų kalba vairuotojas pasakoja, kad prispyrus reikalui pats ją pasiremontuoja, „patiuninguoja“ (štai neseniai mersedeso automatinius langus „senutei“ įtaisė). Vis dėlto kojas į ją norisi statyti labai atsargiai – grindys tokios surūdijusios, kad, rodos, bet kurią akimirką kelionę į botanikos sodą galime pabaigti kaip Flinstounai – bėgtute!
N – nuotaka. Važiuodami į Santo Domingo kalnų miestelį pralenkėme iškilmingą vestuvių kortežą. Keletą spalvingais kaspinais išpuoštų aukštaračių karietų. Į akis krito jaunikis, apsiavęs išeiginiais „Adidas“ kedukais (turbūt iš black market‘o). „Panašu į pasiturinčių kubiečių atžalų vestuves?..“ – šmėsteli mintis. Taigi, gražuolė nuotaka gal net turės skalbimo mašiną, kurios kaina vietinėse „dolerinėse“ – apie 600 dolerių!
Tik kur jaunavedžiai gyvens po vestuvių? Iš visų sutiktų pašnekovų girdėjau, kad jaunai šeimai turėti nuosavą būstą – didelė prabanga. Bankai teikia paskolas, bet su itin didelėmis palūkanomis. Todėl dažniausiai jaunos poros gyvena pas tėvus, kurie, savo ruožtu, jau nuo seno gyvena pas savo tėvus ir t.t. Didelės gražios šeimos, kurių nariai, atrodo, labai gerbia ir myli vienas kitą. Pasak mūsų gido, Santo Domingo kaimelyje, kur gyvena jis su žmona, nėra jokių popamokinių būrelių vaikams. Kaip šokti, dainuoti, plaukti, rūpintis gyvūnais, tvarkytis namuose mažo miestelio vaikai išmoksta iš savo gausios šeimos narių: tetų, dėdžių, senelių, pusseserių, pusbrolių.
O – oras (net ir lietingiausio sezono metu) kuo puikiausias. Termometro stulpelis įdienojus pašoka iki 36–40 laipsnių karščio. Todėl nori nenori dairaisi artimiausio paplūdimio ar kokio netoliese esančio gamtos kampelio su ežeriuku ar kriokliuku. Taip, viešėdami Sjenfuegose, mes atrandame vietinių gyventojų itin pamėgtą Rančo Lunos paplūdimį, į kurį riedame vietiniu autobusu. (Kuboje ne tik parduotuvės, bet ir autobusų stotys yra dvejopos – vietiniams ir turistams.)
Tai kažkas panašaus į sunkvežimio ir šaldytuvo hibridą. Sumokėję akivaizdžiai per daug – net 4 dolerius – gauname pirmąsias sėdimas vietas pačiame autobuso priekyje, o tada viskas tik prasideda! Žmonės lipa ir rėkia, rėkia ir lipa, o, kai nebėra kur sėstis, taupiai užpildo visus įmanomus autobuso-šaldytuvo plyšelius. Lėktuve jau seniai būtų iškritusios deguonies kaukės, – dar bandau juokauti, išlipdama Rančo Lunos stotelėje. O ten – vajeee... Tikra „Palanga močiučių“, kaip toje „Žas“ dainoje. Šeimomis, giminėmis, dinastijomis... Su romu, alumi, kepsniais ant grotelių, lagamino dydžio magėm, plyšaujančiom „Despacito“. Žodžiu, tūsų tūsas.
Jaučiamės kaip vokiečių turistai pensininkai, mašinaliai žingsniuojantys į priekį, kur, mūsų žiniomis, turėtų būti kažkokio viešbučio teritorija ir, galbūt, RAMYBĖ. Vakare iškyla klausimas, kaip parsitarabanyti namo. Pėdiname link autobusų stotelės. Vaizdelis, kurį netrukus išvystame – žudo. Atvirame sunkvežimio kėbule matome žmones, susigrūdusius kaip silkes statinėje. Laimingi, kad pateko į „Ivasi silkių mašiną“, jie važiuoja namo.
P – parduotuvės. Norint papasakoti apie Kubos parduotuves, pirmiausia reikia pradėti nuo vietinių pinigų. Didžiausioje Karibų saloje cirkuliuoja dvi valiutos: vietiniams – nacionaliniai pesai, ir turistams – konvertuojami pesai (kukai). Natūralu, kad dėl to ir parduotuvės yra dvejopos, – „lemonams“ ir „danieliams“, vietiniams ir turistams. Jei eidamas ankstyvą rytą apytamsėje durų skylėje prie aptriušusio prekystalio pamatysi šurmuliuojančią vietinių eilutę – viskas aišku...
Prekyba už talonus. Ribotas kiekis miltų, ryžių, pieno, cukraus, vištienos visai šeimai mėnesiui. („Beje, karvės pienas skiriamas tik kūdikiams ir ligoniams, tik pristačius gydytojo receptą“, – užtikrino mūsų taksistas Chosė.) Išnaudojai mėnesio davinį – tavo problemos. Iš kito vietinio teko girdėti, kad pritrūkus pesų ir talonų gelbsti geri draugai, dirbantys maisto fabrikuose. Paprašyti jie mielai nugvelbia saujelę ryžių, juodųjų pupelių ar dar šio to. Ir sumokėti išsyk neprašo...
Visai kitaip atrodo turistams skirtos parduotuvės, vadinamosios „dolerinės“. Jas atskirsi iš lauke besibūriuojančios eilės, nes... į smarkiai kondicionuojamą patalpą įleidžiama tik po keletą pirkėjų. Vakarietį, pripratusį prie lūžtančių lentynų, švelniai tariant, ištinka kultūrinis šokas (jei tik jis nėra iš buvusios SSRS). Bandau ant pirštų suskaičiuoti prekių rūšis: aliejus, majonezas, konservuotos pupelės, sultys, sausainiai, ledai, romas, kava, makaronai. Kainos čia Vakarų Europos lygio ar dar aukštesnės.
Laukite tęsinio...
Kovo 21 d. 18 val. Centriniame Kauno knygyne, Laisvės al. 81, vyks Rasos Rožinskienės knygos „Žalio turisto užrašai. KUBA. Kelionė per save“ pristatymas.
