Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Laoso gyvenimai: 1. Bombų sužeistas ir su turizmu bandantis apsiprasti peizažas

Akmeniniai budų parko personažai, Teravados vienuoliai, įsisupę į oranžinius apdarus, kurie idealiai tinka prie auksinio saulėlydžio, ir vešlūs atogrąžų miškai. Tai ryškiausios Laoso įvaizdžio sudedamosios dalys. Vis dėlto, kuo labiau artėju prie šios šalies ir jos istorinių dramų, tuo daugiau atsiveria skaudulių, neįtrauktų į sąrašus priežasčių, kodėl ją verta aplankyti.
Laoso kaimas
Laoso kaimas / G.Juocevičiūtės nuotr.

Mane į Laosą patraukė būtent tai, kad jis pasaulio akyse nustelbtas visų kaimynių: Kinijos, Tailando, Vietnamo, Mianmaro ir Kambodžos. Vedė išankstinis įspūdis: turizmo katalogai dar neskuba pateikti visų sugromuluotų atsakymų apie tą šalį. Avykėlis kol kas pats turi mėginti išsiaiškinti jos savitumą.

Man regis, būtent būtasis laikas meta ant Laoso keistus šešėlius. Dėl jų šis Pietryčių Azijos organizmas virtęs kraštovaizdžiu, kur pakaitomis dosni, turtinga gamta ir senosios kultūros astralai dangsto patirtas skriaudas, o neužgijusios žaizdos – įgimtą to Žemės lopinėlio grožį.

Po žeme – tiksinčios tragedijos

Dabartinę Laoso būklę suprasti padeda šie raktažodžiai: kolonija, karai, bombos, komunizmas. Prancūzų valdymas išstūmė prisiminimus apie „dešimties tūkstančių dramblių“ (kai kur verčiama kaip „milijono dramblių“) Lansango karalystę, klestėjusią nuo XIV iki XVIII amžiaus.

Jei būtų atimtas laiko suvokimas, sakyčiau, kad Laosas vis dar yra kolonija. Pavieniai turistai iš kitų tolimojo užsienio šalių beveik nepastebimi tarp atvykėlių iš Prancūzijos. 

Dalis jos atskilo tuo metu sustiprėjusiam Siamui, dalis – kolonistams. Pastarieji džiunglių ir kalnų išvagotoje šalyje šeimininkavo iki 1949 m.

Jei būtų atimtas laiko suvokimas, sakyčiau, kad Laosas vis dar yra kolonija. Pavieniai turistai iš kitų tolimojo užsienio šalių beveik nepastebimi tarp atvykėlių iš Prancūzijos.

Prancūzakalbiai čia jaučiasi kaip namie. Daug kur buvusiose jų valdose ir Azijoje, ir Afrikoje toks pojūtis, vis dėlto Laose jis – dar aštresnis. Šio reiškinio sostinė – Luang Prabangas, kuriam skirsiu atskirą pasakojimą.

Tačiau tamsiausias nelaimių ir netekčių periodas sekė, kai karų beprotybės pažymėtas XX amžius persivertė į antrąją pusę. Laosas nyko per 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusį pilietinį karą. Jį iš skirtingų pusių draskė JAV, Prancūzija, Kinija ir Vietnamas.

Laose JAV numetė 270 mln. bombų, o tai – net 210 mln. bombų daugiau, nei jų paleista Irake 1991, 1998 ir 2006 m. kartu sudėjus.

Rekordines pražūtis atnešė JAV. Pasaulio gelbėtoja 1964–1973 m. Laose vykdė vadinamąjį „slaptąjį karą“. Bandymus su bombomis inicijavusios Jungtinės Valstijos prisidengė kova prieš komunistus, ėmusius Indokiniją graužti iš vidaus.

Ginklų magnatės JAV „misijos“ gelbstint Pietryčių Azijos regioną nuo komunistinių parazitų nuogas rezultatas – buvusi įspūdingo dramblių skaičiaus karalystė tapo viena labiausiai subombarduotų šalių planetoje.

Visus tuos devynerius metus bombos krito ant Laoso paviršiaus kas 8 minutes. Apibendrinant tiktų toks prieš žmoniją ir gamtą įvykdytų nusikaltimų palyginimas: Laose JAV numetė 270 mln. bombų, o tai – net 210 mln. bombų daugiau, nei jų paleista Irake 1991, 1998 ir 2006 m. kartu sudėjus.

Taigi, net jei skaičiai su paklaida, vis tiek matyti, kad dabar iš entuziastingiausios planetos bombarduotojos pusės jaučiama pažanga ir ji taiko daugiau nuolaidų svetimiems kraštams, į kuriuos braunasi.

Laose nuo „slaptojo karo“ laikų nesprogusios liko apie trečdalis bombų. Sprogstamųjų sviedinių, granatų ir minų išvarpytas žalias kraštas po žeme slepia tiksinčias tragedijas. Žmonėms patariama nekelti kojos į nepramintas miškingas vietoves, nes kyla realus pavojus tos kojos netekti.

Bet tai – dar ne viskas. Amerikiečiai Laosą taip užteršė herbicidais, skirtais naikinti džiungles, ir kitomis kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, kad užnuodijo milžiniškus dirbamos žemės plotus ir gėlo vandens telkinius ilgiems metams. Tai žemdirbių šalį ypač nuskurdino.

G.Juocevičiūtės nuotr./Laoso kaimas
G.Juocevičiūtės nuotr./Laoso kaimas

Ant žemės – laukinė gamta ir laukinis kapitalizmas

Galiausiai nuožmius karus Laose laimėjo radikalusis „Pathet Lao“ judėjimas. Komunistai toną šalyje sušvelnino tik po Sovietų Sąjungos griūties, kai raudonoji įtaka visur pasaulyje ėmė silpnėti. Tad pastaruosius porą dešimtmečių Laosas dėsningai išgyvena permainas ir pereina prie laukinio kapitalizmo.

Susprogdintos ir paraudonavusios nuo komunistų praeities fone tarp to, kas išliko brangiausia, yra gamta. Su džiunglėmis šiaurėje, Mekongu vakaruose ir autentiškų Wat Phu šventyklų griuvenomis laukiniuose pietuose.

Kuang Si krioklio vandenys – žydresni už Plitvicos telkinius, žydrumo beveik kaip Maldyvai, kur jūra atspindi dangų, o dangus – jūrą. Tik ne tokie skaidrūs. 

Iš amatininkų kaimų atsargiai minami takai iki šiuolaikinės civilizacijos neužkliudytos kūrinijos. Jos tikrumo ir sodrių spalvų nė nereikia ryškinti nei su „Photoshop“, nei keisti su instagramu.

Pavyzdžiui, Kuang Si krioklio vandenys – žydresni už Plitvicos telkinius, žydrumo beveik kaip Maldyvai, kur jūra atspindi dangų, o dangus – jūrą. Tik ne tokie skaidrūs.

Maloni atgaiva niurktelėti į šaltą vandenį, bet reikia plaukioti atsargiai, nes dugnas nusėtas kampuotų akmenų, kurių maudantis nesimato.

Turizmo industrija čia taip nesuįžūlėjusi, kad tarp turistų populiarėjančios vietos būtų apkaišytos perspėjimais ir rodyklėmis, įrėmintos turėklais, apstatytos informacijos punktais.

Tačiau turizmas ir čia netrukus pasieks neišvengiamą etapą. Antai dardant saulės nukepintais žvyrkeliais, kur nors šone išsikiša nuorodos į ekologinį kaimą (angl. eco-village). Va, prašom – šiaudinė troba miškų apsupty.

Viena italė, pamačiusi, kaip nevalingai susiraukiu nuo skelbimo apie ekokaimą, man pritariamai linkčiojo ir skundėsi, kad tokių užrašų prieš devynerius metus, kai čia lankėsi pirmą kartą, dar nebuvo.

Na, infantilūs terminai „ekologiškas kaimas“ ir „ekoturas“ – apskritai dar jaunikliai. Bet Laosas iš tikrųjų – tai didelis kaimas, suskirstytas į mažesnius kaimelius.

Žoliapūčių, Azijos virtuvės ir robustos mėgėjų trikampis

Karų siaubas pamažu nuo paviršiaus slenka giliau į nuoskaudų tarpeklius. Jei istorijos baubai nedomina, tai čia lankantis jie jūsų ir nepersekios. Dabartinė karta tiesiog gyvena savo ramų, kuklų gyvenimą ir svetimšaliams mielai leidžia jį stebėti. O hipiškus žoliapūčius ir ypatingai pamalonina.

Štai tokiame idiliškame Vang Viengo miestelyje, specialiai puoselėjamame nelengvoje, serpantinų išraižytoje pusiaukelėje tarp Luang Prabango ir Ventiano, esti valgiaraščių, kur atvirai siūloma paragauti laimingųjų picų, vadinamų „happy pizza“, su haliucinogeniniais grybukais ir užpūsti kanapių, kurios čia vadinamos „ganja“.

Žinoma, tai nelegalu. Vienpartinė liaudies valdžia skelbia su šia problema kovojanti. Esti sutvarkytų kaimų, į kuriuos atvežtiems turistams gidai pasakoja, kaip vietiniai gyventojai, tautinių mažumų atstovai, buvo jau visai degradavę, bet valstybė juos išgelbėjo: atpratino nuo narkotikų ir įdarbino, gyvenvietėse įvedė elektrą.

Vang Viengo miestelyje yra valgiaraščių, kur atvirai siūloma paragauti laimingųjų picų su haliucinogeniniais grybukais ir užpūsti kanapių, kurios čia vadinamos „ganja“.

Jei remtumėmės oficialiais duomenimis, prekyba narkotikais pastaruoju metu Laose slūgstelėjusi.

Tačiau lėtinė aguonų plantacijų ir kvaišalų kontrabandos problema išlieka. Juolab, kad ji nėra lokalaus pobūdžio, o išsiplėtusi į kaimyninį Tailandą bei Mianmarą.

Šios trys besiliečiančios šalys sudaro „auksinį trikampį“. Jų pasieniai, kaip ribinėms vietovėms būdinga, įdomūs dėl etninių grupių ir kraštovaizdžio įvairovės. Taip pat – dėl tos viešos paslapties apie opijų.

Tai pajutau dar šiaurės Tailande, pakeliui į Laosą. Čiangrai oro uoste užkalbino ir pasiūlė kartu užsisakyti taksi daili moteris – Linda iš Australijos. Kol važiavome, ji išklojo savo istoriją.

Pasirodo, čia gyvena keturis mėnesius – gydosi dvasingame priklausomybės ligų centre, kurio vienas iš įkūrėjų yra jos širdies draugas. Linda pasigyrė, kad per tą atsipaipaliojimo metą tapo budiste.

Kai paklausiau, kurios krypties ar sektos, pašnekovė tik linktelėjo: „Tiesiog budistė“. Kokiomis budistinėmis praktikomis ji užsiima, bendrakeleivė tiksliai atsakyti negalėjo. Tad teko keisti pokalbio temą į jai labiau pažįstamą.

Domėjausi, ar žmonės po reabilitacijos pagyja. Neišgirdau nei „taip“, nei „ne“. Atsakymas: „Visi čia grįžta“. Juk diena terapijos su maitinimu kainuoja tik 1000 batų – kaip padoraus viešbučio kaina, tik į paslaugų paketą dar įeina pašnekesiai ir joga.

Žodžiu, jei turite pinigų, tai gimtuosiuose Vakaruose dalį metų piktnaudžiaujate ir stresuojate, o į narkotikais garsėjantį „auksinį trikampį“ grįžtate atsigauti. Įdomi priklausomybės nuo narkotikų atsikratymo vieta – pačiame jų klestėjimo centre.

Bet, jei uždrausti svaigalai jums nerūpi ir į Pietryčių Azijos pakraščius vykstate dėl kitų potyrių, tai kelionės metu tų kvaišalų ir nepastebėsite, tarsi jų nė nebūtų. Tik nepraleiskite maisto temos!

G.Juocevičiūtės nuotr./Saikingai aštri, soti laosietiška sriuba
G.Juocevičiūtės nuotr./Saikingai aštri, soti laosietiška sriuba

Po Tailando Laosas lepina didesne patiekalų įvairove ir gausa. Saulės atokaitoje išguldyti lipnieji ryžiai (angl. „sticky rice“), kad sukietėtų (jie bus valgomi rankomis), toli gražu neatskleidžia visos virtuvės.

Ji sugeria didžiųjų kaimynių – Kinijos bei Tailando skonius. Įprasta restorano valgiaraštyje rasti tradicinių kiniškų, grynai tailandietiškų, tipiškų laosietiškų patiekalų ir tik čia, vietoje, gaminamo jų „mikso“.

Tiesa, europietiškai ruošiamos kavos mėgėjai kofeino stygių jausti vis dar gali, tačiau kuo labiau į šalies gilumą, tuo dažniau galima aptikti anglų kalbos žodį „coffee“ ar prancūzišką „cafe“. Pačios kavos, kurią į regioną auginimui atvežė kolonistai, taip pat.

Tik reikia turėti omeny, kad laosietiška kava – angl. „Lao coffee“ – ruošiama iš robustos pupelių ir su kondensuotu pienu. Populiari ir karstelėjusi liberika. O švelnioji arabika daugiausia skirta eksportui.

Laosietiški manevrai

Laose prisismaguriauti dar pigiau nei Tailande. Vienam žmogui pietūs iš kelių patiekalų Azijos virtuvės restorane, kurį pamėgę ir vietiniai, kainuoja tiek pat, kiek nakvynė tvarkinguose svečių namuose – apie 2 eurus. Valgio ir gėrimų kainos gali būti didesnės, bet tuomet maisto ir gausite daugiau.

Tad metas panagrinėti pinigus. Išsikeitę užsienio valiutą į vietinius kipus porai dienų, tapsite bent penkių nulių savininkais. Nakvynė viešbuty je dviviečiame kambaryje (gali būti su vaizdu pro palmių lapus į Mekongą) – 100 000 kipų, t.y. apie 10 eurų. Vakarienė – 20 000 kipų, o pasinaudoti viešuoju tualetu atsieis 5 000 vietos pinigų.

Tuktukas, prikimštas keliautojų, prie Laoso sienos
Tuktukas, prikimštas keliautojų, prie Laoso sienos

Tūkstantis šen ar ten, vienu nuliu daugiau ar mažiau. Net jei kupiūrų dar gerai neskiriate, kiekvieną kartą negaišite laiko paranojiškai skaičiuodami. Bet tuomet ir nesistebėkite, jei neatseksite, kur ir kada vieną kitą dešimtinę tūkstančių palikote. Galbūt užkandinėje, turguje, o gal valiutos keitykloje koks nors banknotas ištirpo tarp miklių vietinio pirštų.

Tokia keliautojų patirtis skatina iš laosiečių savybių sąrašo išbraukti romantišką punktą apie tai, kad jie atvykėlių mulkinti dar nepratę. Taip nėra ir negali būti, kad Azijoje niekas nenorės jūsų bent švelniai apsukti.

Tas permokėjimas ar smulki netektis jums gali būti nė nejuntama, tačiau faktas, kad į jus žiūri kaip į atsipūtusius užsieniečius iš turtingo Vakarų pasaulio ir atpildo už patirtas skriaudas aukas.

Lengvas sukčiavimas ištrina perėjas tarp apgaulės ir paties nuskriaustojo aplaidumo. Kinams ir indams jokie kaimynai neprilygs mago, užkalbėtojo ir čigono triukų mišinio energija, bet ji cirkuliuoja ir bet kur kitur Rytuose. Tokia rytietiško mentaliteto gija nutįsusi iš kartos į kartą, per visą regioną.

Nusipirkusios bilietus specialiai dar kartą paklausėme, per kiek laiko nusigausime iki sostinės. Šįkart vyruko atsakymas buvo – per 8-9 val. Iš tikrųjų Ventianą pasiekėme per 11 val.

Sykį su drauge domėjomės kelionės iš Luang Prabango į Ventianą būdais. Kreipėmės į bilietų perpardavinėtojus, nes taip patogiau: nereikia dėl informacijos specialiai vykti į stotį, be to, agentūra pasirūpina keleivius paimti tiesiai iš viešbučio.

Tad už tarpininkavimą prisidėję papildomi keli eurai prie bilieto kainos mūsų nebaugino.

Pirmiausia pasiteiravome, kiek laiko reikės kratytis Laoso keliais. Konsultantas užtikrino, kad standartiniu autobusu teks važiuoti 12 valandų, o mikroautobusu – tik 6. Kai kitą dieną atėjome pirkti bilietų, vadybininkas jau nebe taip užtikrintai pranešė, kad mikroautobusu belsimės apie 7-8 valandas.

Nusipirkusios bilietus šelmiškai prisimerkėme ir jau specialiai dar kartą paklausėme, per kiek laiko nusigausime iki sostinės. Šįkart vyruko atsakymas buvo – per 8-9 valandas. Iš tikrųjų Ventianą pasiekėme per 11 valandų.

Tiems, kas yra jautrūs zigzagams ir gresia bėdos dėl skrandžio, patariu dar kartą pasvarstyti: ar susimokėti 27 eurus ir maždaug penkias valandas pašvęsti pykinančių posūkių svaiguliui, o po to – antratiek jau lygesniame kelyje, ar kelionę iki sostinės dalinti perpus ir leisti sau padaryti pertrauką hipiškame Vang Vienge, ar susimokėti 78 eurus už skrydį ir atsirasti Ventiane per porą valandų.

G.Juocevičiūtės nuotr./Kuang Si krioklys
G.Juocevičiūtės nuotr./Kuang Si krioklys

Grūdinimosi pamokos

Tad ir vėl ima stiprėti vietinių panašumo su kaimynais kinais pojūtis. Juolab, kad laosiečių protėviai siejami su tajais, khmerais ir kildinami dabartinės Kinijos Junanio provincijos. Be to, nuo XIX amžiaus didėja migrantų iš drakoninės kaimynės srautai.

Taigi, jei tailandiečiai, kurie istoriškai irgi yra tampriai susiję su kinais, man pasirodė kaip kinų giminaičiai, tai Laoso gyventojai – kinų kopijos. Santykio su aplinkiniu pasauliu, bendravimo su svetimšaliais ypatumus atskleidžia ne tik pastangos atvykėlį tyrai apsukti, bet ir kalbos barjeras, taip pat poreikis išlaikyti veidą šypsantis pro sukąstus dantis, kai šypsena yra viso labo kažkokia klastotė.

Buvusios Prancūzijos kolonijos gyventojai už kaimyninio Tailando žmones angliškai kalba prasčiau. Arba visai nemoka. Prancūzų kalba irgi nelabai rūpi. Tuomet susišnekėti su jais gali padėti telepatija. Na, gerai, patikslinsiu – patirtis ir žinios, kai reikia nuspėti būsimus manevrus.

G.Juocevičiūtės nuotr./Vietiniai gyventojai
G.Juocevičiūtės nuotr./Vietiniai gyventojai

Taip pat praverčia gestai ir užsienio kalbų žodžių plakiniai. Kai kada kalbėti ir visai nereikia. Tačiau pasitaiko situacijų, kai kalbėti tiesiog būtina. Kartą tai patyrėme ir mes su bendrakeleive nuoširdžiame Chueisai kaime.

Tai buvo pirmas sustojimo taškas ilgesniam laikui pervažiavus sieną. Iš ten toliau turėjome nusigauti iki garsiojo Luang Prabango. Internete informacijos beveik neradome. Ėmėme ieškoti turizmo informacijos centro. Biurą su jame žiovaujančia mergina aptikome nesunkiai, nes kaime svarbi gatvė – vienintelė.

Su džiaugsmu ir viltimi angliškai pasisveikinome ir paprašėme maršrutų ir transporto tvarkaraščių. Tačiau užsienio turistų konsultantė tik pagūžčiojo pečiais ir kikendama prisipažino, kad anglų kalbos nemoka, gal tik truputį supranta. Tuomet paprašėme, kad pakviestų ką nors, kas mums galėtų pavertėjauti.

Darbuotoja išbėgo į gatvę ir po kelių minučių atsivedė vaikiną. Paaiškėjo, kad jis iš tikrųjų kalba angliškai ir buvo pasirengęs mums padėti. Tačiau tik teoriškai. Vyrukas negalėjo patarti, kur ieškoti informacijos apie tarpmiestinius autobusus ir laivus.

Galiausiai lapą su tvarkaraščiais atsitiktinai atradome tame pačiame biure. Jį vietoje ir išsinagrinėjame, tik niekas mums negalėjo patikslinti, ar pakomentuoti plačiau. Tarkime, pagrindinė problema iš dalies išspręsta.

Bet jauno vyro dar neskubėjome paleisti. Domėjomės, ką gražaus ir svarbaus spėtume aplankyti apinkiniuose kaimuose per likusią dienos dalį. O šis: „Aš nežinau, ką galima pamatyti toliau už šio kaimo“. Garsiai stebėjomės, kodėl nežino.

Pašnekovas paaiškino be užuolankų: „Juk aš gimiau ir augau čia. Aš nebuvau išvykęs iš Chueisai“.

Šis atvejis buvo dar viena iš daugybės grūdinimosi pamokų, kurios leido suprasti, kad keliaujant savarankiškai Azijoje tenka daugiau padirbėti ir įdėti pastangų bei išmonės – niekas už jus daugiau neatras ir geriau neišsiaiškins, nei jūs patys.

Mekongas
G.Juocevičiūtės nuotr./Mekongas

Barjeras – ne tik kalba

Klausimų mielam vertėjui nebeturėjome. Pasilikome prie idėjos apylinkes bei maršrutus išsinagrinėti pačios, pasitelkusios vien internetą. Tai padaryti nusprendėme užsukusios į restoraną, įsikūrusį pirmame viešbučio aukšte.

Čia reklamuojamas nemokamas wi-fi ryšys ir gardūs, sveiki patiekalai. Iš tikrųjų su dideliu malonumu papietavome. Grįžome pasmaguriauti čia dar ne kartą, nes porcijos didelės, o kantonietiški vieno kąsnio užkandžiai „dim sum“ – patys skaniausi.

Mėginome prisijungti prie wi-fi su slaptažodžiu, kurį nurodė restorano darbuotoja. Vis nepavyko. Paprašėme šios moters, kad padėtų. Ir ji bergždžiai pirštus vedžiojo ant išmaniojo ekrano. Susirūpinome: „Tai internetas neveikia?“. Moteris išsišiepė iki ausų ir sukniaukė: „Neveikia...“.

Iš kitų kelionių po Aziją turėjau patirties: jei nepavyksta vietinio pralaužti per kelis bandymus, verčiau daugiau neeikvoti jėgų ir laiko mėginant jį spausti, nes įgrimsi į nesusipratimų ir bergždžių kalbų klampynę dar giliau.

Padėtį pataisė kitoje gatvės pusėje aptiktas aptriušęs kompiuterinių žaidimų kambarys. Internetas jame veikė, ir kitą dieną kelionę po Laosą galėjome tęsti.

Jei nepavyksta vietinio pralaužti per kelis bandymus, verčiau daugiau neeikvoti jėgų ir laiko mėginant jį spausti.

Kitas atvejis – vienas iš tų, kurie kelia ir juoką, ir nerimą, kad visas pasaulis pamažu eina tokiu keliu. Jam apibūdinti žodis „bukumas“ būtų pernelyg aštrus. Galbūt tai tiesiog nuovokos trūkumas arba nelankstumas.

Dieną prieš naują kelionės etapą nusprendėme pasinaudoti Luang Prabango skalbėjų paslaugomis. Jų ten – daugybė. Apsiblaususį, drėgną nuo rūko rytą randame artimiausią skalbyklą ir vadybininkui atiduodame krūvą drabužių. Tačiau šis pataria ateiti „galbūt rytoj ar poryt“.

Įdomu, kad tokio paties atsakymo sulaukiame ir kitoje skalbykloje. Svarstome: gal laikinai dingusi elektra, mat tai įprasta Laoso gyvenviečių problema. Bet norime tiksliai išsiaiškinti ir vis tiek pasidomime, kodėl rūbų neišeina išskalbti šiandien.

Mergina rodo pirštu į dangų ir nerišliai paaiškina, kad apsiniaukę. Mums sukirba problemos esmė: padžiauti lauke skalbiniai be saulės gali per dieną neišdžiūti!

Sakome: nieko tokio, kad ir neišdžiūs, galėsite atiduoti ir drėgnus, svarbiausia – kad būtų švarūs. Vadybininkai kurį laiką tarėsi, dvejojo, bet galiausiai sutiko skalbinius priimti. Aišku, vakare juos atsiėmėme visiškai sausus, nes praėjus kelioms minutėms po mūsų pokalbio, dangus prasiblaivė ir užspigino kaitri saulė.

Kaip tarti „sawadee“

O dabar visus įvykius atsukime iki pradžios – kaip atsiradome Laose. Primenu, kad kelionė prasidėjo Bankoke. Čia atskridau su turkų avialinijomis iš Vilniaus per Stambulą.

Iš Bankoko patogu skristi bet kur kitur į Aziją – didelis pigių skrydžių su vietinėmis oro kompanijomis ir krypčių pasirinkimas. Tačiau norėjau pažinti ir Tailandą. Šiaurės link judėjome po truputį. Ten – daug istorijos ir gamtos bei mažiau turistų, palyginti su rytine ir pietine dalimi.

Laoso Chueisai kaimą iš Tailando Čiangrai miesto pasiekėme per tris valandas su keliais persėdimais. Grandis buvo tokia: autobusas, tuktukas, autobusas ir vėl – tuktukas. Sistemą atkalę velomobilių vairuotojai naujų keliautojų partijos išsitempę ima laukti anksčiau, nei jie atvyksta.

Laoso viza kainuoja 35 JAV dolerius. Būtent dolerius. Bet jei jų neturite, valiutą iš tailandietiškų batų bus pasiūlyta išsikeisti pasienio punkte. Perėjimas – sklandus, nevarginantis.

Taigi, „sawadee“... Sveikintis reikia dainuojamai ir su užtęsta galūne. Įsivaizduokite, kad po žodžio eina daugtaškis. Jį dedu ir aš, nes Laosas dar tik atsiveria.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?