Viena būtent tokių niekam negirdėtų šalių, į kurią su artimaisiais susiruošėme pernai, yra Rytų Timoras. Manau, daugelis tokios šalies nežino apskritai, kiti gal yra kažką girdėję, o apsilankiusių lietuvių Rytų Timore turbūt yra tik vienas – Danas Pankevičius. Bet jis visur yra apsilankęs, todėl jo neįtraukiu į bendrą vertinimo skalę.
Aš ir pats per daug nežinojau apie Rytų Timorą, nors laikau save pakankamai gerai tokius dalykus išmanančiu. Žinojau, kad tai yra viena naujausių pasaulio valstybių, savo valstybingumą gavusi tik 2002 m. Ir tai buvo bene vienintelės mano žinios apie ją. Šiais vartojimo laikais turbūt dauguma homo sapiens apskritai praleido tokios valstybės susikūrimo faktą, nes 2002 metų laikraštyje jis greičiausiai buvo nukištas į tamsiausią puslapio kampelį, o ir šiaip tas kraštas yra per toli nuo mūsų, kad mus nors kiek jaudintų.
Bet žemėlapis negailestingas. Nusipirkę lėktuvo bilietus į Indoneziją ir ketindami apkeliauti regioną, negalėjome nepastebėti mažo kitos spalvos taškelio, esančio pačiame Indonezijos gale. Tas taškelis ir buvo naujoji valstybė – Rytų Timoras. Ir kaip gali nusigrūdus tokią tolybę į pasaulio kraštą, ir esant taip arti šio keisto darinio, nenuvykti ir į jį?
Variantų, kaip nuvykti į Rytų Timorą, per daug nėra. Radau skrydį iš šiaurinės Australijos, dar vieną iš Singapūro ir iš Balio salos. Viskas. Būtent iš Balio mes vienomis iš Indonezijos avialinijų ir skridome į sostinę Dilį. Skrydžio kaina į abi puses buvo apie 150 eurų.
Primityviai žiūrint, Rytų Timoras atrodo tarsi viena Indonezijos provincijų, panorusių turėti savo valstybingumą, bet realiai niekuo nesiskirianti nuo valstybės, nuo kurios atsiskiria. Tai yra netiesa. Indonezija yra musulmoniška valstybė, o Rytų Timoras yra katalikiškas. Buvo nepaprastai nuostabu nusigrūdus ten, kur niekas nesigrūda, išskyrus D.Pankevičių, atrasti ramiai tarsi kokiame Alytaus rajone snaudžiančią mažą bažnytėlę. Be to, valstybinė Rytų Timoro kalba yra portugalų.
Ilgą laiką buvusi Portugalijos kolonija, šalis išsilaisvino aštuntajame dešimtmetyje. Mums teko reta laimė pabendrauti su išsilavinusiais anglakalbiais Rytų Timoro gyventojais, kas šioje šalyje yra malonus netikėtumas, nes ten niekas nekalba angliškai tiek, kad galėtų pakalbėti apie protingus dalykus. Jie apie savo šalį papasakojo daugiau, nei skelbia bet koks internetas.
Jų teigimu, Rytų Timoras ne išsivadavo iš portugalų gniaužtų, o pastarieji juos tiesiog pametė pritrūkę lėšų, kantrybės ar žmogiškųjų išteklių tvarkyti koloniją. Portugalai išėjo palikę timoriečius likimo, vardu Indonezija, valiai. Panašu, portugalai tada dar nežinojo, kad jūrose aplink Timorą galima rasti daug naftos. Užtat žino dabar ir stengiasi atgauti buvusią įtaką.
Vietinių teigimu, Rytų Timoras ne išsivadavo iš portugalų gniaužtų, o pastarieji juos tiesiog pametė pritrūkę lėšų, kantrybės ar žmogiškųjų išteklių tvarkyti koloniją
Be portugalų kalbos timoriečiai dar naudoja astroneziečių tetum kalbą, kuri sudaryta iš astroneziečių, portugalų, malajiečių ir indoneziečių kalbos žodžių. Dėl Indonezijos artumo kai kur vartojama ir indoneziečių kalba. Anot vietinių, net ir ta pati portugalų kalba nėra visiškai tokia, kokia kalbama Portugalijoje. Dažnu atveju šių abiejų tautų atstovai šnekėdami ta pačia kalba net nesupranta vienas kito.
Taigi, 1974 m. išėjus portugalams, ir timoriečiams nespėjus susigaudyti, ką čia daryti be mamos, už juos pagalvojo Indonezija, kuri greitai okupavo Rytų Timorą ir tapo nauja pamote be galimybės pasirinkti. Pamotė buvo pikta, timoriečius auklėjo griežtai – pagal įvairius šaltinius skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius Indonezijos valdymo Rytų Timoras neteko apie 10% populiacijos, t. y. iki 160 tūkstančių gyventojų.
Būnant okupuotiems vienos didžiausių pasaulyje musulmoniškų šalių, nėra lengva nepalūžti ir neatsisakyti savo religijos, kurią okupacinė valdžia intensyviai stengiasi išstumti. Timoriečiams tai pavyko, už ką reiškiu jiems didžiulę pagarbą, ir jų kietumas atsipirko – šalis, nors ir su gausybe aukų, galiausiai išsilaisvino iš okupacinio režimo. Per nepriklausomybės kovas šalį užplūdo tarptautinių organizacijų atstovai, įvairūs taikdariai, ir Indonezija atsitraukė. Nuo 2002 m. Rytų Timoras yra laisva ir nepriklausoma valstybė.
Turizmo žiniasklaidoje rašoma, kad Rytų Timoras traukia keliautojus švaria jūra, nardymo paslaugomis, nuostabiais kalnais, atokiais paplūdimiais ir kitu gėriu. Prisiskaitęs šios informacijos apsalau pamanęs, kad laukia įspūdinga kelionė po nerealaus grožio žemę. Vykau ten susijaudinęs, laukdamas susitikimo su linksma kurortine valstybe ir nekantraudamas būti tuo pirmuoju pranešusiu Lietuvai apie atrastą naują atostogų rojų.
Besidžiaugdamas laukiančiu rojumi pro akis praleidau informaciją, kad Rytų Timoras yra viena skurdžiausių valstybių pasaulyje. Kad 40% Rytų Timoro vaikų nelanko mokyklos ir yra neraštingi. Kad daugumai timoriečių net nėra pasiekiama normali medicininė pagalba. O jei ir būtų pasiekiama, medicinos paslaugų kokybė šioje šalyje yra labai prasta. Ta pačia proga stipriai parekomenduosiu nesusirgti viešint šioje šalyje.
Be to, Rytų Timore yra be galo didelė socialinė atskirtis, kuri matoma plika akimi. Didžioji dalis visuomenės, ypač už sostinės ribų, gyvena visiškame skurde. Pasidairius po kaimus, norisi daugiau nesidairyti. Paradoksalu, bet šalyje niekada nebuvo tiek daug milijonierių, kiek jų yra dabar. Jų galingi visureigiai braunasi per dulkėtas šiaudinių kaimų gatves ir atrodo labai kontroversiškai.
Nusileidus Dilio oro uoste kilo nedidelis įtarimas, kad informacija apie puikias aptarnavimo paslaugas, pilnas kavines, šurmuliuojančią sostinę gali būti netiksli. Oro uosto pastato vidus atrodė kaip didelė neiššluota daržinė, tualetas – kaip pas močiutę kaime su širdele ant durų, informacijos stendas ne elektroninis, o tarsi mokyklos lenta, ant kurios rašoma kreida, o vizų kioskas panašus į sovietmečio bilietų касса. Ir tai tik švelnūs palyginimai.
Žinoma, pirmas įspūdis oro uoste, nors ir yra svarbus, bet gali būti neteisingas, todėl tuokart ignoravau kylantį pojūtį, kad ši šalis kažkokia keista ne gerąja prasme. Maniau, kad gal man čia vaidenasi, kad tuoj bus viskas geriau.
Tačiau toliau geriau nebuvo, buvo daug blogiau, ir netrukus supratau, kad pirmą kartą regiu tokį baisų neatitikimą tarp šalies aprašymo ir jos realybės. Tas rašytojas, kuris taip pozityviai rašė, turbūt buvo apsvaigęs nuo neaiškios arba aiškios kilmės medžiagų. Jį reiktų priverstinai išblaivinti ir ištremti į Rytų Timorą neribotam laikui.
Taigi, o tada oro uoste beliko tik ilgesingai pažiūrėti į mus atgabenusį Indonezijos lėktuvą, kuris netrukus apsisuko ir išskrido į jau namais tapusį Balį, o mes pajudėjome pasienio posto link, stebimi už oro uosto tvoros stovinčios minios žmonių.
„Sveiki atvykę į Rytų Timorą“ skelbė užrašas oro uoste. Kol kas sveiki, pagalvojau, ir žengėme į šalį. Tolimesni nuotykiai šiame Dievo realiai užmirštame pasaulio kampelyje – kitoje pasakojimo dalyje.