- Pirmoji pasakojimo dalis: Paimtas pasas ir apsimetėliai restorano lankytojai
- Antroji: Traktoriai su užmaskuotais ginklais ir raketos vaikų darželyje
- Trečioji: Pabėgimas nuo gidų ir slapti aukštai 6* viešbutyje
Naujas rytas sostinėje Pchenjane. Pusryčiams buvo siūloma tradicinė saldi šunienos sriuba – Bosintan. Kadangi šunienos išvis nebuvau ragavęs, tai sutikau. Vietname teko tik fotografuoti šuns filė, galvą ir kitas dalis. Šiaurės Korėjoje į sriubą susipili prieskonius ir pakeptus šuns spirgučius. Skonis labai geras, mėsa vizualiai kaip jautiena, bet labai minkšta. Vienintelis minusas – tai kartu prie stalo sėdinčiųjų žvilgsniai ir pasišlykštėjimas. Ir, žinoma, pusdienį trukęs ignoravimas ir nekalbėjimas su manimi. Bet pabandyti vis tiek verta, ar ne?
Vykstame į tradicinį senovinį Š.Korėjos miestą, kurio per karą iki galo nesugriovė. Pakeliui sustojame UNESCO saugomą Kaesong istorinę vietovę, kurioje išlikę X amžiaus Koryo dinastijos istoriniai griuvėsiai.
Atvykus į Kaeson miestą gidės nenorom, bet leido paeiti gatve. Automobilių čia beveik nėra, dauguma važinėja dviračiais. Pagaliau galima pasižiūrėti į vietinius natūralioje aplinkoje, ne per langą. Viena gidė prie manęs prilipusi, neleidžia fotografuoti. Befilmuodamas nuėjau apie 500 metrų iki uždaros viešbučio teritorijos. Įdomu buvo pažiūrėti, kaip vietiniai įbridę į upelį formuoja jo vagą. Upė taip pat turi tekėti pagal taisykles. Paskui mane uždarė ir vartus.
Tradicinė vakarienė su kanklių muzika. Su virėjos padėjėju mušiau ryžius mediniu kūju tol, kol padarėme tešlą. Iš jų virėja suformavo pyragėlius. Skanesni jie buvo kitą dieną, kuomet juos pakepino ir pasaldino. Šventėme gimtadienį – į padarytą pyragėlį reikėjo įsmeigti 4 žvakutes, nes buvo keturiasdešimtmetis, tačiau gidės neleido. 4 – Korėjoje nesėkmingas skaičius, todėl smeigėme tris. Patenkinta buvo ir atjaunėjusi jubiliatė. Miegojau sename namuke ant grindų.
Kitą rytą užsikėlėme ant kalno apžiūrėti miesto. Visur žolės ravėtojai ir skabytojai. Tiek dienų juos matau, bet dar vis negaliu atitraukti akių.
Vykstame į Demarkacinę zoną. Vykstant pro užtvarus ir kitus karinius taškus griežtai draudžiama fotografuoti. Į autobusą įlipa kareivis, tad priežiūra dar sustiprėja, bet tai nebus didelė kliūtis. Prie vienų karinių vartų išlipus kareiviui, kelionės vadovas Danas išsitraukė savo didelį fotoaparatą ir padarė klaidą - neišjungė blykstės. Pykšt nuotrauką! Blykstė apšvietė ne tik visą autobuso vidų, bet ir kareivius lauke. Gavo velnių, nuotraukas liepė ištrinti, ir prie jo atsisėdo dar vienas kareivis.
Zonoje taip pat gyvena šeimos, žemės užsodintos ryžiais, kukurūzais. Apžiūrėjome kambarį, kuriame prie stalo vyko abiejų pusių susitarimas. Prie stalo ir aš atsiprašiau bei susitaikiau su savo gide. Prie linijos stovi Š.Korėjos kareiviai, kurie vienas kitą prižiūri, kad nesugalvotų žengti žingsnelio į laisvę. Kitoje pusėje stovi Pietų Korėjos kareiviai. Po karo gimę šiaurės korėjiečiai yra 5 centimetrais žemesni nei pietų korėjiečiai (dėl prastos mitybos), tačiau čia stovintys šiauriečiai atrinkti dar aukštesni už pietiečius.
Grįžtame į sostinę ir apsilankome mokykloje. Stadione vyksta masiniai šokiai - šoka ir mergaitės, ir berniukai, bet tik su savo lytimi. Juk Šiaurės Korėjoje iki vestuvių viskas draudžiama. Gidė mane už skverno nusitempia šokti, nes bandžiau pabėgti į šoną pafilmuoti. Pavyksta visai neblogai, lenkiu kai kuriuos moksleivius.
Vėliau aktų salėje mokinės mums surengia pasirodymą. Įspūdinga ir apranga, ir šokiai, ir dainavimas – tikrai gabūs mokiniai. Žinoma, ir aš ištempiamas šokti. Po pasirodymo apsilankome klasėje, pakalbiname mokinius. Prajuokinau klasę paklausdamas, ar jiems labiau patinka mergaitės, ar pamokos. Gera, laisva atmosfera. Šokiai lauke baigėsi, tačiau vyksta futbolo treniruotė pagal muziką. Kamuolį spardo sinchroniškai, šokių žingsneliais ir treneris švilpteli tam, kuris nepataiko į taktą.
Vykstame į labai lauktą vietą – Saulės rūmus. Tai mauzoliejus, kuriame palaidoti abu vadai. Turistų čia beveik neįleidžia. Kelionės organizatorius rašė prašymus, kad labai norime atiduoti pagarbą mirusiems vadams, dėl to sutiko mus įsileisti. Iš vakaro gidė perspėjo, kad yra griežtas aprangos kodas. Jokių užrašų ant rūbų, basučių, šortų ar marškinėlių. Rekomenduojamas kaklaraištis. Neatitikus aprangos kodo – neįleis. Mano apranga buvo žalsvai rusvos spalvos turistinės kelnės ir marškiniai. Atrodžiau panašiai kaip vietinis, vilkintis standartinius darbininko drabužius, tik mano buvo susilamdę.
Dar neįėjus į rūmus gidės mus jau rikiavo į eiles. Aiškino, kiek ir kur reikės nusilenkti. Mauzoliejus atrodo įspūdingai. Po mirties vadai gavo turbūt gražesnius rūmus nei būdami gyvi. Visur didelės salės, kolonos, blizgantis marmuras. Koridoriuose įmontuoti horizontalūs eskalatoriai. Ant sienų iškabinti paveikslai, vaizduojantys vadų gyvenimą. Lėtai judantis eskalatorius suteikia galimybę peržiūrėti ir įsigilinti į visus paveikslus. Fone groja liūdna korėjietiška muzika. Gidės pataiso visų eiles, visi lygiuoja. Įeinam į salę.
Kambarys prietemoje, stovi daug sargybinių. Po stikliniu gaubtu guli pats Kim Il‑Sungas (senelis). Atsistojame gale kojų ir lenkiamės po keturis kuo žemiau ir ilgiau. Tada seka nusilenkimai iš vienos jo pusės, ir dar kartą iš kitos pusės. Daug čia vietiniai ašarų išlieję. Vėliau vėl einame koja kojon koridoriais ir kylame į kitą aukštą. Čia ilsisi didis Kim Jong-Ilas (neseniai miręs tėvas). Atliekame ta pačią lankstymosi procedūrą. Prieš porą dienų lenktis prie statulų atrodė kvaila, bet čia iš tikro labai įdomu. Jauti tokią atmosferą, dvasią. Norisi atiduoti pagarbą. Nesvarbu, ką jis ten darė - gero ar blogo. Didis žmogus – vietiniams įdiegta meilė jam už viską.
Mauzoliejuje taip pat yra eksponuojami vadų apdovanojimai. Radau dar vieną lietuvišką dovaną. Molinį Šilalės miesto herbą ant virvutės. Vargšeliai nesupranta, kad lietuviai šaiposi savo dovanomis. Muziejuje galima rasti ir vado jachtą bei automobilius. Tikrai įspūdingas objektas. Į lauką išėjau liūdnas, jaučiau stresą. Visa atmosfera mauzoliejuje perteikė liūdesį: muzika, lankstymasis prie vadų, nuotraukos, žygiavimas. Buvo labai įdomu ir įsimintina.
Paskutinis objektas kelionėje – prekybos centras. Tik šiame centre galima išsikeisti eurus į vietinę valiutą vonas ir ja atsiskaityti perkant prekes. Arba galima neoficialiai jų valiutą pasilikti sau ir parsivežti namo. Dar viena keistenybė, kurios nesu niekur pasaulyje matęs - cirkuliacijoje daug dviejų dolerių kupiūrų. Čia nors kastuvu semk.
Prekybos centras skurdokas, tačiau parduodama daug įvairių jūros gėrybių. Nupirkau 60 laipsnių gyvatės užpiltinę dovanų. Vienas geresnių vaizdų prekybos centre – labai svarbi darbuotoja, kuris vaikšto ir gaudo muses. Turi musgaudį ir laikraštį, susuktą į kaušelį, į kurį ir krauna pritrėkštas muses. Matyt, ne pirmus metus dirba, nes nukerta iš pirmo smūgio. Gaila, nepavyko nufilmuoti, nes prekybcentryje draudžiama.
Kitą rytą vykstant į oro uostą atgaunu savo pasą! Apsikabinau su gidėmis, padovanojau joms dovanėlių. Atsiprašiau už tai, kad nedaviau joms ramybės. Juk praktiškai visą kelionę viena gidė prižiūrėjo tik mane, o kita - likusią grupę. Jos pakvietė grįžti net mane! Ir atsivežti savo draugus. Einu per muitinę šiek tiek jaudindamasis, nes prisikišau kuprinėn pluoštą jų valiutos, kurią draudžiama išvežti iš šalies. Susukau į ritinį, kad atrodytų, kaip tualetinis popierius.
Padėjau šalia kitos lauktuvės – vėmalų maišelio, kurį prieš tai pasiėmiau Korėjos avialinijų lėktuve. Viskas gerai, pareigūnui ekrane niekas neužkliuvo. Kai pagalvoji, įdomu, kas sukasi jo mintyse, kai mato vakarietį, vežantį iš jo šalies tokias lauktuves. Skrydis namo su tomis pačiomis stiuardesėmis. Sėdėdamas paskęstu savo mintyse – pilna galva įspūdžių.
Po kelionės galiu pasakyti, kad tokios šalies turbūt daugiau niekur nėra. Aš stengiausi užfiksuoti sovietinį palikimą, priespaudą. Vizualizuoti savo perskaitytas žiaurias knygas apie Š.Korėjos gyvenimą, badą. Gidės kiek įmanydamos stengėsi parodyti geriausią šalies veidą. Vežioti po įspūdingiausius objektus, apgyvendinti geriausiose vietose, pamaitinti skaniausiais patiekalais. Tai iš tikrųjų veikia.
Kartais pamiršdavau vietinių skurdą, ypač kai nepajėgdavau atsistoti nuo stalo su pilnu pilvu. Jei norėdavau eiti pafilmuoti, tuoj pat atsirasdavo alkoholio butelis ant stalo. Buvau tarsi užhipnotizuotas. Jaučiau tą dirbtinumą, kuris yra unikalus, dėl ko aš čia ir atvykau. Pamačiau ir gerų, ir blogų dalykų. Tikrą - ne televizinę Š.Korėją, pajaučiau ją tik būdamas čia. Kadangi šalis patenkina bazinius poreikius, žmonės čia linksminasi, šoka, yra santykinai laisvi savo viduje. Taisyklės išorėje griežtos, bet jaučiasi jų vidinė laisvė. Su laiku žmonės prisitaikė ir rado savyje gerų emocijų. Gal šalis ir primityvi, ekonomiškai silpna, neturi kompiuterių ar telefonų.
Į šį klausimą turbūt atsakykite kiekvienas sau individualiai: kas yra laimingesnis – turintis automobilį ir stovintis spūstyje, ar einantis ir besišnekučiuojantis į darbą kartu su savo draugu. Ar po pamokų mokiniui geriau sėdėti panirus į išmanųjį telefoną, ar lakstyti su draugais stadione.
Buvau čia savaitę, ir man užteko – pradėjau jausti stresą. Daugiau būti nesinori, nes visą laiką esi kontroliuojamas. Š. Korėjoje yra tikrai daug nesąmonių ir stipri priespauda, bet šalis jau dabar pradėjo keistis, ir jei norite pamatyti kažką unikalaus, tai skubėkite. Už penkerių metų ji jau bus kitokia.
Naujausius autoriaus įrašus ir filmus rasite kelionių tinklaraštyje Journey.lt. „Facebook“ autorių galite sekti ČIA.
