Jau vasaros paskutinis mėnuo, o aš dar niekur nebuvau išlėkęs, dar savo senstančių akių į jokį naują vaizdą nebuvau įklijavęs. O tas akių ryškumas su metais vis silpnėja, vis labiau ir labiau tuos vaizdus švelnina. Ačiū Dievui ir žmonijai, kad įgrūdę stiklus į rėmus sugalvojo akinius. Tad kraunu visą mantą ant balto žirgo ir pirmyn į pasaulį prancūziškos princesės ieškoti.
Kas pamenate mane nuo pernai, dabar paklausite, o kodėl ant balto žirgo? Pernai tai ne baltas buvo? Nusiraminame, šis baltas žirgas neturi nieko bendro su suvartotu ugninio vandens kiekiu, visiškai nieko. Tad susikaupkite ir leiskite man sugrįžti šiek tiek atgal. Papasakosiu vieną kartą ir daugiau prie šios temos nebegrįšiu.
Žiema, tai metas, kai mes, motožmonės, savo užpakalius grūdiname ant krosnies ar prie kompiuterių ekranų. Ieškome kelių kelelių ir visokių neužmatytų vietelių, kurias norėtume aplankyti, kai skaisčioji glostys mūsų žirgus ir vėjas kedens mūsų plaukus. Na, taip, plaukai po šalmais, bet taip gražiau skamba.
Taip betrūnydamas interneto platybėse užmačiau, kad vasarą „Ducati“ į ganyklas paleis naują žirgą. Dievulėliau brangus, o gražumo! Va čia man ir sukirbo mintys mintelės. Viskas nusidažė debesų spalvomis ir supratau, kad tai mano naujos kelionės transportui būtų pats tinkamiausias ir net nepakeičiamiausias dalykas. Tikiu ir jums taip būna, kai užsimanote naujų batų ar piniginės. Tiesiog žinai, kad čia tas daiktas, kuris visu 180 laipsnių kampu tikrai pakeis tavo gyvenimą. Tai va, lygiai taip, kaip ir man.
Tiesa, smegenyse ta mintis dar vartėsi, kaip kokia kiaulė tvarte, visą žiemą ir visą pavasarį. Kriuksėjo ten, nedavė ramybės. Pavasariui išspardžius sniegą į pakeles vis išsitraukdavau savo „Multistradą“, pralėkdavau seniai bevažinėtais keliukais, be abejo, dar ir palapinė antrais namais vis patapdavo. Tačiau mintis, kad noriu lįsti ten, kur keliai asfaltais nenukloti, kur takai gali gatves atstoti, vis nedavė ramybės. Vis stūmė plaukus iš šaknų, o tie, kaip kokios žiurkės iš skęstančio laivo vandenin, žemėn nuo galvos šokinėjo.
Noriu lįsti ten, kur keliai asfaltais nenukloti, kur takai gali gatves atstoti.
Nežinau, gal su tuo reikalu ir amžius mano kokį tai ryšį turi, bet nutariau stabdyti tą procesą ir, paėmęs ragelį, surinkau numerį. Aišku, protingas vyras būtų sukęs – tiesiai psichiatrinėn ir išdėstęs savo ligos simptomus. Būtų paaiškinęs, kad turi seną motociklą, kuriam dar nė metų nesuėjo ir nori naujesnio. Būtų gavęs teisingą diagnozę ir būt ramus. Tačiau čia – ne apie mane.
Numeris buvo surinktas tiesiai „Ducati“ atstovybėn, kuri nuo manęs dar ir už šviesmečio, ir buvo sutarta, kad mano senasis bus išmainytas į jų naująjį. Bėda tik viena – anie dar nepagaminti ir, vaikeli, iškeisti galiu tik į pažadą, kad iki kelionės jis jau bus po mano užpakaliu, o ne Italijos inžinierių galvose. Va čia ir prasidėjo laukimas...
Dienos bėgo lėtai, o žinių taip mažai. Jau pradėjau mąstyti, ar tik ne su velniu būsiu sandorį sudaręs? Ar neteks į naujus vaizdus tik „YouTube“ bežiūrėti? Iki kelionės pradžios beliko 10 dienelių ir nemiga jau beldžiasi į lovą, kaip paštininkas į duris... Bet ir įkyrumas. Tačiau vienas rytas netikėtai atneša skambutį ir žinios pasaulį nuspalvina pačiomis ryškiausiomis spalvomis – ATVYKO! Aišku, ne pas mane, bet į atstovybę. Jau ketvirtadienis, o jį dar lyg kokį tai Lego ir surinkti reikia, dar užregistruoti ir atiduoti...
Aš su darbu dar kitame pasaulio krašte, o mano bosas net nenumano, kad aš nusiteikęs arkliamainyste užsiimti.
Va čia pasaulis ir apsiverčia aukštyn kojomis, lyg anas jas turėtų. Aš su darbu dar kitame pasaulio krašte, o mano bosas net nenumano, kad aš nusiteikęs arkliamainyste užsiimti. Tad drebančiomis rankomis griebiu telefoną ir nerišlia kalba aiškinu savo piniginės gerovės prievaizdui, koks man šis gyvenimo įvykis brangus ir kaip arti mirties bei gyvybės šis klausimas stovi. O anas vyras geras, supranta, kad aš jam pusvelčiui nugarą lenkiu, tai iš geros valios parbogina mane iki šeštadienio Bergenan, kur aš savo skudurus numetęs laikau.
Kad jau namie, tai reikia susiruošti ir mocą prekybinėn išvaizdon pastatyti.
Suskamba neramus skambutis. Keliu ragelį ir išgirstu lietuvišką balsą: – ką tu, ką vakare? Ogi lietuviai keliautojai pro šoną barška ir pasilabinti visai norėtų. Va šito tai niekada neatsisakau. Traukiu laukan mėsą, kuriu elektrinę skylę ir laukiu. Įbirbia kieman kažkoks juodai oranžinis neDucatis, na, nes yra „Ducati“ motociklai, ir yra ne „Ducati“.
Tai va, pasirodo šie vyrukai, mano nubraižytais takais jau savaitę po Norvegijos lietus braido ir dabar nutarė pažiūrėti, kas tuos kelius nubraižė. Varo dvisėda: Martynas ir Dardas. Tėvas su sūnumi. Tik tiek, kad kuris kuriam ten tėvas tai jau jūs aiškinkitės. Man ten jie abu dar kaip vaikai atrodo, bet tai gal čia jau ir mano amžiaus, ne jų kaltė. Taip vakaras ir užmerkia akis apie tuos norvegiškus keliavimo ypatumus kalbas beridinėjant.
Rytas, mano „Multistrada“ pakrauta taip, kad, ką pasiimsiu, vėliau galėčiau ant „DesertX“ uždėti ir į namus parlėkti. Nors startavus planas buvo ir gal kartu su naujaisiais bičiuliais lėkti, tačiau pasibaigė, kad kairėn ir dešinėn pasukom atskirais keliais – man reikėjo beveik 700 km nulėkti, o čia jau turizmo tiek, kiek lenktynėse. Vaizdai yra, bet jų beveik nematai. Tad spaudžiam dešines ir vieni kitiems palinkim gero kelio. Jiems dar daug vingiuotų vaizdų, o man kilometrų kreivai tiesių.
Taip ir šluoju kelią kilometras po kilometro ir nors važiuoju pačiu pagrindiniu Norvegijos keliu, tačiau jausmas, kad iš Marijampolės į Kalvariją, per Klausučius minčiau: ir avių, ir karvių, ir vištų, visko ten vos į glėbį neprisirenku. Dūzgiu sau kalnais kalneliais, o per kūną – toks drebuliukas. Atrodo, kad planas išdega ir dabar su geriausiu pasaulyje kelioniniu motociklu važiuoju pasiimti kito geriausio. Širdis plaka į pačios geriausios lietuviškos polkos ritmą, lūpos atvipusios į kraštus, tarsi vaiko, kuris pamatė šokoladą, o akyse kaupiasi palaimos ašaros.
Širdis plaka į pačios geriausios lietuviškos polkos ritmą.
Galų gale nusipurtau ir pabandau save grąžinti į realybę – tos ašaros, tai visai ne ašaros, o lietaus lašai pagaliau suradę mane šiuose kalnuose, o tas palaimingas šiurpuliukas visai atspindi termometro parodymus, kurie labai įtartinai tik 4 berodo. Va tau ir romantika... Įsilyja. Kaip mano viena bičiulė sako: – Neverk, čia Dievulis tave bučiuoja. Tikrai? Ją visą, kas prie plius 4, iki pat apatinių gumytės pabučiuotų. Bent šilumą tuomet lai įjungia.
Mano planas prilėkti kuo arčiau to Trondheimo miesto žlunga artėjant tamsai. Ieškau kokio kalnų viešbutėlio, kur galėčiau padžiauti savo „išbučiuotas“ drapanas. Ačiū tau, „Google“, už pagalbą. Griebiu traškučių, bananą, amerikietiško limonado ir lendu savo būdelėn. Šilumos atsukau tiek, kad naktį vos nepradėjau eketės ieškoti – kaip pirtyje.
O jums tekę kada lėtai mirksėti? Tai va, taip lėtai užmerki akis ir lėtai atmerki. Maždaug tiek ir truko mano miegas. Na, gal kiek trumpiau, bet 7 val. ryto jau burzgiau į šaltą, labai gaivinančiai šaltą rytą, kuris teišspaudė vos 7 laipsnius virš nulio.
Tokia keista euforija, gal dėl to, kad važiavau link svajonės, gal todėl, kad motociklu, o gal todėl, kad sugebėjau atsikelti 6 val. ryto ir išjudėti link tikslo. Tiek užsisvajojau, kad net ausų kamštelius pamiršau įsidėti. Švilpiantis vėjas privertė sustoti, traukti laukan raktelius iš kišenės (ten prikabinta ausų kamštelių dėtuvė, o mocas su berakte sistema, tai rakteliai gyvena kišenėje), mautis šalmą nuo galvos ir susigrąžinti tylą.
Birbiu taip per kalnus, „Multistrada“ dainuoja, bet jaučiu, kad darosi baisiai šalta. Ogi vėl vos 4 laipsniai lauke (tai tik liepos pabaiga), o važiuojant motociklu gi prieš vėją nepapūsi. Darau nuotrauką ir žiūriu į keistą reiškinį – motociklas užkurtas, o raktelio, rašo, kad nėra. Griebiu už kišenės, griebiu už kitos, už penkioliktos...
Dievulėliau tu brangiausias, nebėra... Na, nebėra ir viskas. Kišenė, kur jie turi savo vietą, atsegta ir jų tikrai nėra. Ką gi, sukam arklius atgal, ten, kur ausis saugoti pradėjau. Bandau važiuoti lėtai, bet mintys gimdo mintis ir... Na, gerai, aš jų gi nenumečiau tiesiog ten. Be to, aš jau ir kokius 70 km nulėkęs, jie kažkur išsprūdo, kažkur nukrito, tuomet dar čiuožė, kažkur nuslydo. Ką tu ten dar rasi? Su ta mintimi apsisukau ir atgal į tikslo pusę patraukiau.
Dabar jau turime kitą problemą – iki benzino pabaigos liko 9 km. Ups. Stop. „Google“, kur kolonėlė? Artimiausia – už 16 km. Labas rytas. Taip ir įriedėjau į kolonėlę užpakaliu į sėdynę įsikandęs. Raktelių nėra, benzino nėra, bakas užrakintas... Opa, gi tiksliai, bakas tai užrakintas. Gerai, kad aš tinginys ir kai užsakinėjau motociklą su berakte užvedimo sistema, kartu užsakiau ir beraktį bako dangtelį... Viskas valdoma su PIN kodu. Va čia ir atsipirko mano investicija.
Toliau jau be nuotykių pasiekiau „Ducati“ atstovybę, kur nunėręs akis užklausiau pardavėjo: – Ar dažnai žmonės pameta raktelius? Išgirdus atsakymą, kad tikrai dažnai, mano ego ir savigarba grįžo į padorumo ribas, o tai jau sprandą buvo įskaudę nuo nukabintos nosies nešiojimo.
Pasakysiu tik tiek. Man labai patinka mano „Multistrada“, bet tai yra kelių karalienė, kurią į bekelę įvesi tik labai gerai pasvėręs visus už ir prieš. Pasversi kilogramais, paskaičiuosi galimus piniginius nuostolius ir dar apie savo įgūdžius pagalvosi. Tad, kai atsisėdau ant „Desertx“, aš supratau, kad pagaliau. Pagaliau jau artėju link to, kas mane nuveš ten, kur svajojau. Tai yra geras jausmas. Kaip skyrybos, tik kitaip.
Skyrybos, tai kaip ir žinai, kad į gerą, bet vis vien slogu kažkaip, o čia tos „slogu“ dalies nelieka. Nors ir suprantu, kad šis motociklas tikrai netempia visų „Multistrados“ privalumų ir techninių stebuklų, bet kartu ir žinau, kad tai mano draugas, kuris nuneš mane ten, kur su „Multistrada“ net pagalvoti neišdrįsčiau.
Visas atvažiuotas kelias dabar laukia vėl, tik į priešingą pusę. Šįkart renkuosi kelią arčiau pakrančių, kad nereikėtų per kalnus dantų barškinti.
„DesertX“ murma tarsi katinas, tačiau vis norėdamas parodyti nagučius. Už nugaros po truputėlį leidžiasi saulė ir keistai žalias vanduo neša kruizinius laivus, tarsi mano plaukiančias mintis.
Už savaitės – į Alpes, į Prancūzijos Didįjį Alpių kelią.
Taip, aš palikau savo 170 arklių pasiimdamas vos 110. Tačiau kokius 110! Nors ir jaučiau, kad kažkurioje vietoje, kažkur čia čigonas mane apmovė, bet jis nežinojo, kad man tai visai nė motais. Už savaitės – į Alpes, į Prancūzijos Didįjį Alpių kelią. Ko nepasiekiau pernai per tą koroną – pasieksiu šiemet pasiėmęs naują „Ducati“ ponį. O gal pasieksime kartu? Tad iki kitos dalies.
Nerijaus keliones galite sekti:
YouTube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA;
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/.
