Dr. Aurelijus Zykas – VDU Azijos studijų centro vadovas, politikos mokslų daktaras, Europos Japonijos studijų išteklių specialistų asociacijos (EAJRS) tarybos narys neseniai pristatė savo naują knygą „Raudonas ir žalias. TAIVANAS“. Ta proga leidykla pakalbino autorių, kviesdama pasidalyti mintimis apie šį paslaptingą ir lietuvių dar neatrastą kraštą.
– Esate ne vienos knygos autorius, žinomas japonologas, jūsų knyga apie Japoniją sulaukė net kelių leidimų. Tad visus nustebinote šįkart parašydamas apie kitą Azijos šalį – Taivaną. Kuo ši šalis krito į širdį?
– Mano meilės „romanas“ su Taivanu užsimezgė jau senokai, – prieš penkiolika metų, kuomet su dviem draugais, taivaniečiu ir čeke, studijų Japonijoje metu per atostogas išsiruošėme į kelionę po salą. Ta mūsų kelionė buvo tokia įsimintina, kad Taivanas tarsi pririšo mane, ir jau tuomet nė neabejojau, kad kada nors turėsiu parašyti apie jį knygą. Tuo metu buvome vargani studentai ir matėme viską iš tam tikros perspektyvos, o vėliau teko lankytis čia dar ne kartą, jau kitokiais statusais. Kaskart mano ryžtas parašyti knygą tik stiprėjo, o Taivano įvaizdžiai turtingėjo, sodrėjo, pynėsi tarpusavyje... Ir štai, – knyga nebe mentalinėje, o fizinėje formoje...
– Lietuviams šis kraštas mažai tyrinėtas ir neatrastas. Kuo jis įdomus?
– Iš tiesų, lietuviai net ne visi yra girdėję apie Taivaną. Neretai sumaišo su Tailandu, kuris tautiečiams gerokai labiau pažįstamas. Ir ne keista – Taivanas retokai patraukia mūsų žvilgsnį žemėlapyje, nes tai – maždaug perpus už Lietuvą mažesnė sala (tiesa, su 23 mln. gyventojų), esanti tarp Rytų ir Pietų Kinijos jūrų. Turizmas iš Lietuvos kol kas ten mažai vystomas, nors taivaniečiai Lietuvą atranda vis labiau.
Nepaisant mažumo, Taivanas pasižymi įvairiais kraštovaizdžiais: kalnuota centrinė krašto dalis, urbanizuota vakarinė, ir retai gyvenamos rytinės pakrantės bei salelės. Todėl čia gali pamatyti ir pribloškiančių gamtos vaizdų, ir urbanistinių miestovaizdžių, ir ryškiaspalvių tradicinių pastatų, ir apleistų jūros vėjo gairinamų gyvenviečių...
– Taivano kultūra ir istorija persmelkta tūkstantmetės Kinijos tradicijų. Ar šalyje yra tik taivaniečiams būdingos autentikos?
– Taivanas neabejotinai yra Kinijos civilizacijos dalis, tačiau kartu turinti ir daug vietinio išskirtinumo. Čia (kas yra būdinga salų istorijai) susisluoksniavo skirtingos kultūrinės įtakos. Senieji gyventojai aborigenai, kalbantys keliasdešimt skirtingų kalbų, nuo seno gyveno susiskaldę gentimis ir atskirti nuo pasaulio. Tik XVI a. „Barbarų sala“ buvo pamažu įtraukta į Rytų Azijos jūrinės prekybos tinklą, kuriame aktyviai veikė kinai, japonai ir korėjiečiai. Vis paklausesni tapo Taivano elnių kailiukai, kuriuos aborigenai mainydavo į atvežtines prekes.
Maždaug tuo metu Taivane pasirodė ir baltaveidžiai nuotykių ieškotojai, vagoję pasaulio jūras. Salą išvydę portugalai pavadino ją Formoza, t.y. „gražiąja“. Vėliau ispanai atplaukė iš rytų, tyrinėdami Ramųjį vandenyną, o olandai – iš pietų, naviguodami po Pietryčių Azijos salas. Nors visi jie bandė kolonizuoti Taivaną, galutinę pergalę šventė kinai, atnešę čia savo civilizacijos tradicijas ir apgyvendinę kraštą. Jie susimaišė su aborigenais (kurie saloje sudaro vos 2 proc. gyventojų), atnešė Fudziano kinų (minanių) kalbą ir kultūrą. O kur dar pusamžis Japonijos valdymo XX a. ...
Iš tiesų, Taivano kultūra yra daugiasluoksnis audinys, kur labai kūrybiškai persipina Kinijos, Japonijos ir Pietryčių Azijos įtakos su šiokia tokia vakarietiškų kultūrų priemaiša. Kiekvienas čia gali rasti kažką savo.
– Azijos šalys pasižymi maisto kultūra, papasakokite, kuo ji ypatinga Taivane?
– Taivanas tarp aplinkinių tautų yra žinomas kaip gurmanų rojus. Ir turbūt pagrįstai. Maistas jų kasdienybės kultūroje užima turbūt svarbiausią vietą, o valgymo vietos (ypač naktiniai turgūs, kuriuose laiką leidžia didelė gyventojų dalis) gali būti prilygintos šventykloms ar piligrimystės vietoms. Apsilankęs naktiniame turguje gali paragauti kokybiškų bei autentiškų Fudziano, kantonietiškos, Pekino, Šachajaus, japoniškos ir kitų Rytų Azijos virtuvių patiekalų, o kartu ir stebėti žmonių gyvenimą, bendravimą, elgesį.
O kur dar mums, šiauriečiams, taip imponuojanti vaisių įvairovė... Šiltas klimatas visus metus leidžia tarpti egzotinėms gėrybėms. Todėl keliautojai tikrai prisivalgo ir guavų, ir bananų, ir papajų, ananasų, duriano, duonmedžio, kokosų...
– Koks Taivano išsivystymo lygis, kokia ekonomika ir šiuolaikiniai pasiekimai?
– Taivanas yra viena pirmaujančių pasaulio ekonomikoje šalių. Pvz. 2017 m. jos BVP vienam gyventojui siekė 24 577 USD (palyginimui Lietuva tais pačiais metais turėjo 16 730 USD). Tai – vienas iš vadinamųjų „Keturių drakonų“. Šių keturių Rytų Azijos šalių, – t.y. Pietų Korėjos, Honkongo, Taivano ir Singapūro, – ekonominis kilimas prasidėjo septintame dešimtmetyje, o XX a. pabaigoje jos tapo pavyzdžiu daugumai pasaulio valstybių. Savo ekonomikoje Taivanas naudojo sparčios industrializacijos modelį, dėl kurio tapo vienu didžiausių elektronikos gamintojų. Globaliu mastu (ir Lietuvoje) žinomos Taivano kompanijos yra Asus, Acer, Garmin, HTC, Quanta Computers, ir pan.
Kartu šalis yra žinoma kaip viena demokratiškiausių Azijoje. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ištrūkęs iš diktatūros režimo, šiuo metu Taivanas pagal demokratijos indeksą atsiduria greta Prancūzijos, Estijos ir Belgijos, ir šiek tiek lenkia Lietuvą. Kai kuriais atvejais Taivanas stebina savo liberalumu. Pvz. čia šiuo metu valdo moteris prezidentė (retokas atvejis Azijoje), o 2017 m. Taivanas tapo pirmąja Azijos šalimi legalizavusia tos pačios lyties santuokas. Galutinis įteisinimas planuojamas 2019 m. Ši, t.y. Taivano homoseksualų, tema šiek tiek paliečiama ir knygoje per Rekso istoriją.
– Taivano gamta įspūdingo grožio. Kokios vietos jums labiausiai įsiminė ir kur norėtumėte dar sugrįžti?
– Taipėjus žavi savo urbanistiniais vaizdais, beveik japoniška švara ir tvarka. Tainane ar Danšujuje gali liesti šalies istoriją, Gaosionge – gėrėtis miesto ir jūros harmonija, o Hualiane – sėdėti ant aukštos uolų atbrailos nukoręs kojas į jūrą. O kur dar „debesų jūra“ kalnuose, spalvingos šventės, kokybiški muziejai...
Nors Taivane buvau ne kartą, labai dažnai dėl užimtos ar specializuotos dienotvarkės negalėdavau aplankyti visko, ko norėjau. Todėl, nepaisant salos mažumo, liko daug vietų, į kurias norėčiau nuvažiuoti, arba tiesiog mėgautis lėtu keliavimu. Norėčiau leistis į beveik piligriminę kelionę po kalnus, lankydamas nykstančius aborigenų kaimelius slėniuose. Arba nusikelti į atokias saleles, kur laikas sustingęs ir aplanko vienatvė. Arba prisėsti judraus penktadienio vakaro Simendingo chaose ir stebėti gyvenimo tėkmę.
– Tai valstybė, kurios nepripažįsta dauguma pasaulio šalių (tarp jų ir Lietuva), ji nėra užmezgusi diplomatinių santykių, negali kurti savo atstovybių. Ar sunku patekti į šalį? Ar taivaniečiai siekia nepriklausomybės?
– Na, Taivanui kaip ir nereikia siekti nepriklausomybės. Nes šalis yra de facto nepriklausoma. Tai – sala su visais įmanomais valstybės bruožais: prezidentu, parlamentu, vyriausybe, konstitucija, atskira valiuta, muitinėmis, sostine, armija... Paradoksalu, bet pagal šiuos bruožus Lietuva yra daug mažiau „nepriklausoma“, nei Taivanas.
Tiesiog Taivanas yra unikalus tuo, kad „nematomas“ kitų valstybių akimis. Jis nėra oficialiai pripažintas daugumos pasaulio šalių, – taip, ir Lietuvos. Tarptautinės politikos prasme jis beveik neegzistuoja.
Nepaisant to, su Lietuva su Taivanu turi bevizį režimą, kas leidžia mums be jokių papildomų procedūrų trims mėnesiams būti saloje. Patekti ten lėktuvu yra paprasta tiek iš Europos, tiek iš Azijos. Nors Taipėjus turi tiesioginius skrydžius su Amsterdamu ir Frankfurtu, lanksčiausiai planuojamos kelionės yra su skrydžiais per Honkongą, Šanchajų, Singapūrą...
– Kokią žinutę norėjote perduoti, rašydamas knygą apie Taivaną?
– Manau, kad dauguma skaitytojų knygoje pirmiausia pastebės smagią trijų labai skirtingų charakterių studentų, keliaujančių po šalį istoriją. Per šį 2003 m. vykusios kelionės pasakojimą ir susipažįstama su pačia sala, jos kultūra, gyventojais, kai kuriomis įžymiomis vietomis...
Kadangi nesu Taivano ekspertas, toli gražu nepretendavau į išsamų ir teisingą Taivano istorijos, kultūros ir visuomenės aprašymą. Tai – tiesiog vaisių salotos, kuomet greitosiomis susimaišai kelių rūšių vaisius, bet toli gražu nesuvoki ir neparagauji visos pasaulio vaisių įvairovės ir netampi vaisių ekspertu. Bet to mes ir nesiekiame... Šis požiūris yra būdingas ir kitai mano kelionių knygai, „Japonijos spalvos ir skoniai“, kurioje irgi remiuosi subjektyviais išgyvenimais, ir nesiekiu detaliai bei sistemingai išnagrinėti šalies. Palikime tai kito žanro knygoms.
Taivano knygos paraštėse slypi intermezzo. Fragmentai, kuriuos gal kažkas tiesiog praleis. Kai kas galbūt ir perskaitys. O juose susilieja kelios linijos: daoizmo filosofo Džuangdzi metaforos, IV a. Kinijos istorinės realijos ir to laikotarpio kaligrafo Vang Sidži bei „Orchidėjų paviljono“ istorija. Čia tiesiog leidau sau pažaisti. Nieko bendro su Taivanu, bet norintieji tam tikrų sąsajų tikrai atras...
– Ko palinkėtumėte norintiems geriau pažinti Taivaną?
– Keliaukite atvėrę ne tik akis, bet ir širdis. Ir kelionės metu pradės gimti jūsų knygos. Neabejotinai, jos bus pačios geriausios...
