„Išvykęs iš Lietuvos per visą šį laiką nesigailėjau nė akimirkos. Tikrai, – pabrėžė Augustinas Žemaitis, kelionę pradėjęs kovo 11 d. – Kažkodėl žmonės, išgirdę istorijas, panašias kaip mūsų, sako „užstrigo Azijoje“. Bet aš nesijaučiu užstrigęs – žvelgiant iš šitos pusės atrodo, kad tai daugelis europiečių yra užstrigę savo miestuose, šalyse.“ Kai rizika užsikrėsti daugelyje vietų tokia menka, jo nuomone, uždarymai daro daug daugiau žalos nei naudos.
Kelionėje atidžiai besisaugodami, sekdami naujausias žinias, jie per Lenkiją ir Katarą sėkmingai pasiekė pietryčių Aziją, bet ne kartą iki paskutinės minutės nežinojo, ar jiems išties pavyks įsėsti į lėktuvą. Pora savaičių praleidę Tailande, Indonezijoje ir jos saloje Balyje, mėnesio pabaigoje lietuviai spontaniškai nusprendė persikelti į Pietų Korėją – šalį, iš kurios, kaip suvaldyti koronavirusą, mokosi ir Lietuva.
Augustinas nuoseklų kelionės dienoraštį publikavo savo tinklaraštyje (Per pasaulį korona-apokalipsės metu), o interviu 15min jis, be kita ko, pasidalijo ir svarstymais, kokios traumos pasaulyje gali likti po pandemijos. Jas, anot Augustino, lemia ne pats koronavirusas kaip liga, o panika ir neapgalvota politikų reakcija į jį.
„Skaitmeninis klajoklis", užsienyje esančio lietuviško paveldo tyrinėtojas Augustinas kartu su žmona Aiste jau kelerius metus vykdo ekspedicijas po vietas, susijusias su Lietuva: kuria interaktyvų lietuviškų vietų Amerikoje žemėlapį www.tikslasamerika.lt bei lietuviško paveldo užsienyje enciklopedija www.gabaleliailietuvos.lt, o taip pat internetinius lietuviškus kelionių vadovus www.augustinas.net. Po pasaulį keliaujanti pora savo planų į Aziją neatsisakė ir dėl koronaviruso.
– Ar buvo minčių atšaukti, nukelti kelionę? Kodėl visgi nusprendėte jos neatsisakyti?
– Nebuvo. Visų pirma, kai kovo mėnesį išvykome, draudimų išvykti, sienų uždarymų, masinių karantinų dar nebuvo (išskyrus pavienes šalis, tokias kaip Šiaurės Korėja, kur uždarytos sienos, ar Kinija, kur įvestas karantinas). Tiesa, kad kelionė nevyks pagal planą, jau galėjau nuspėti.
Tačiau mano situacija skiriasi nuo daugelio žmonių: daugelį darbų darau internetu, mano klientai – daugiausiai ne iš Lietuvos. Taip yra visada, ne tik per pandemiją. O tai reiškia, kad galiu dirbti iš bet kurios pasaulio šalies. Šiaip ar taip nuo 2017 m. apie pusę metų praleidžiu užsienyje, esu taip vadinamas „skaitmeninis klajoklis“ (daugiau skaitykite čia: Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu). Ir ši išvyka turėjo trukti 2 mėnesius. Dabar jau aišku, kad užtruks ilgiau, bet dėl to nesigailiu, nelaikau savęs „įstrigusiu“.
Susigrąžinti pinigų už daugelį lėktuvų bilietų irgi būtų buvę neįmanoma.
Be to, puikiai žinau, kad įvairiausių kataklizmų atveju didžiausius nuostolius turistinės valstybės, tokios kaip Tailandas ar Indonezija, patiria ne dėl pačios tragedijos, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų. Juk tokiose šalyse didelė dalis žmonių gyvena iš turizmo, didelė dalis mokesčių surenkama iš turizmo. Ta pati Indonezija koronaviruso krizės pradžioje net samdė internetinius influencerius, kad tik skatintų turistus neatsisakyti planų atkeliauti į Indoneziją.
Laikausi tam tikros kelionių etikos (plačiau ją aprašęs čia: Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte) ir vienas jos pagrindų – neatsisakyti kelionių dėl nepagrįstų baimių.
Įvairiausių kataklizmų atveju didžiausius nuostolius turistinės valstybės, tokios kaip Tailandas ar Indonezija, patiria ne dėl pačios tragedijos, o dėl pabūgusių ir neatvykusių turistų.
Kiekvieną situaciją įvertinu pats, remdamasis statistika, mokslu, tikimybėmis, o ne emocijomis. Taip, būna pasaulyje realių pavojų, tokių kaip karai – paprastai tuo metu keliauti ne tik nesaugu, bet ir tiesiog beveik neįmanoma. Bet dauguma keliautojų baimių yra niekuo nepagrįstos.
Gali pasirodyti neįtikėtina, bet statistiškai tai tikra tiesa – kas kartą Lietuvoje sėsdamas už vairo, savo sveikata ir gyvybe rizikuoji labiau, nei keliaudamas į daugybę terorizmo, ligų ar žemės drebėjimų kamuojamų valstybių.
Prisiklausiau daug liūdnų istorijų iš įvairių šalių viešbučių, restoranų darbuotojų, gidų, kaip jų gyvenimus sugriovė „išsigandę turistai“. Štai pernai keliavau į Mauritaniją. Vietiniai liūdnai pasakojo, kaip visa turizmo pramonė ten žlugo po vieno vienintelio teroro išpuolio, kai nužudyti keli prancūzų turistai. Tas išpuolis įvyko prieš 14 metų, nieko panašus po to nebebuvo – bet dėl to ir Dakaro ralis iš Afrikos iškeltas, ir kai lietuviams pasakydavau, kad keliausiu į Mauritaniją, daug žmonių klausinėjo: „Kaip nebijai, ten karas vyksta, turistus žudo?“. O iš tikrųjų Mauritanija saugi šalis – tai matosi iš statistikos. Bet aš buvau vienas nedaugelio turistų ten.
Paanalizavęs tikimybes užsikrėsti koronavirusu Azijoje, galimas apsisaugojimo priemones, supratau, kad tai irgi gerokai perdėta baimė.
– Kaip sekėsi pasiekti pirmąjį oro uostą – Varšuvą? Lenkija jau buvo ėmusis veiksmų pasienyje.
– Lenkija buvo įvedusi pasienio kontrolę, bet dar ne draudimą atvykti. Kalvarijos/Budzisko pasienio punkte įšlamėjo vyras su pilnu apsauginiu kostiumu, matavo visų temperatūras. Gavęs ženklą „saugu“, pasienietis tikrino pasus.
Reikėjo užpildyti ir anketą su telefonu, adresu: jeigu kas nors iš to autobuso būtų susirgęs, tikriausiai su manimi būtų susisiekę ir testavę dėl viruso.
Paanalizavęs tikimybes užsikrėsti koronavirusu Azijoje, galimas apsisaugojimo priemones, supratau, kad tai irgi gerokai perdėta baimė.
– Kokių saugumo priemonių jūs patys ėmėtės keliaudami?
Jau Lietuvoje aptarėme, kaip saugosimės ir tų priemonių nuosekliai laikomės.
a) Veido kaukės. Jas nešiojame visada visose viešose erdvėse nuo pat išvykimo iš Europos. Tarkime, lėktuve ir miegojome su jomis. Aišku, dedamės kaukes pagal taisykles, laikydami iš išorės. Jeigu netyčia priliečiame iš vidaus ar kaukė nukrenta ant žemės – tai tokią kaukę išmetame.
b) Visuomet stengiamės palaikyti atstumą nuo kitų žmonių (eilėje, transporte, laukiant perėjoje). Kadangi dėl turizmo sumažėjimo daugybė vietų apytuštės ar tuščios, tai dažniausiai – nesudėtinga. Nuo bet ko, kas kosti, čiaudo, šnarpščia, greitai traukiamės kuo toliau, nelipame į tą patį liftą ir pan. Restoranuose sėdamės prie to staliuko, kuris toliausiai nuo artimiausių kitų klientų.
c) Kai kuriose šalyse, kur planavome keliauti viešuoju transportu, pasirinkome verčiau išsinuomoti automobilį (mažiau aplinkui žmonių, be to, viešąjį transportą gali apriboti).
d) Higiena: kai tik įmanoma, stabtelime nusiplauti ar dezinfekuoti rankų (pvz., praeiname tualetą ar dezinfekcinio skysčio aparatą). Be abejo, nusiplauname privalomai prieš valgį, akių pasitrynimą ar pan. Patys nuolat nešiojamės dezinfekcinį skystį.
e) Reguliariai dezinfekuojame telefonus, fotoaparatą (paviršius, kuriuos liečiame ir lauke nešvariomis rankomis).
f) Asmeninėse erdvėse (pvz. viešbučio kambaryje) persirengiame kitais rūbais, nei kad būname lauke, ir jau tikrai niekad neiname į savo kambarį ar butą su lauko batais.
g) Visokios smulkmenos. Jeigu, tarkime, įrankis restorane netyčia prisiliečia prie stalo paviršiaus – jį nešame į kriauklę perplauti.
Įdomu tai, kad daug skaitęs apie šią ligą pats ja susirgti visai nebijau. Tačiau kadangi kertu valstybių sienas, mano situacija ypatinga: nenorėčiau „vežti“ viruso per sienas, apkrėsti kokio vyresnio žmogaus, kuriam tai būtų pavojinga.
Be to, net ir ne koronavirusas, o elementariausias kvėpavimo takų uždegimas dabar gali sukelti biurokratinių problemų: kur nors neįleis, deportuos, izoliuos (su kitais ligoniais), karantinuos. Panašios apsisaugojimo priemonės padeda nuo visų ligų.
Daug skaitęs apie šią ligą pats ja susirgti visai nebijau. Tačiau nenorėčiau „vežti“ viruso per sienas, apkrėsti kokio vyresnio žmogaus, kuriam tai būtų pavojinga.
Todėl ir žiūriu taip rimtai. Išties, mano imunitetas šiaip nėra stiprus ir dažnai sergu „peršalimais“ (sloga, gerklės skausmas, kosulys). O per šią išvyką dar nesirgau niekuo – matyt, padėjo visos priemonės.
Suprantu, kad kai kurie metodai gal yra „perdėti“. Ieškau mokslinių straipsnių, mokslininkų komentarų, bandymų rezultatų, parodančių, kiek veikia kokie metodai (pvz. pagal testų, kiek virusas išlieka gyvybingas ant įvairių paviršių, rezultatus gali spręsti, kiek aktualu ką dezinfekuoti, plauti, skalbti).
Aišku, tokių straipsnių dar nedaug, ypač nedaug jų buvo kovą, todėl kai kur reikėjo paspėlioti ar vadovautis principu „atsarga gėdos nedaro“. Jei tvirtai išaiškinama, kad kažkoks metodas neveikia, tai jo atsisakau.
– Ar buvo akimirkų, kai galvojote, kad viskas – kelionė nutrūks? Arba gailėjotės išvykę, svarstėte apie grįžimą atgal į Lietuvą?
– Didžiausia baimė/rizika būdavo skrendant į naują šalį. Įleis, neįleis? Nes viskas keitėsi labai greitai, sienos užsidarinėjo.
Aišku, viską išanalizuodavau, ne vieną valandą išvakarėse praleisdavau skaitydamas įvairiausius tų šalių portalus – ar nepasirodė kokia žinutė, kad manęs pagal kokį nors kriterijų nepraleis. Jeigu ką – neskrisčiau, „geriau žvirblis rankoje“.
Bet juk ne viskas iš karto patenka į žiniasklaidą... Manau, kad visada buvo iki 10% tikimybė, kad neįleis, o tai daug, kai daug pastatyta ant kortos. Nes kas bus, jeigu neįleis? Deportuoti į Lietuvą nepavyks (nėra skrydžių), deportuoti į paskutinę šalį, iš kur atskridau, gali irgi nepavykti (ne kartą buvo, kad šalis, iš kurios išvykinėjome, tuo metu jau nebeįsileisdavo naujų užsieniečių).
Na, o išvykęs iš Lietuvos per visą šį laiką nesigailėjau nė akimirkos. Tikrai.
Kažkodėl žmonės, išgirdę istorijas, panašias kaip mūsų, sako „užstrigo Azijoje“. Bet aš nesijaučiu užstrigęs – žvelgiant iš šitos pusės atrodo, kad tai daugelis europiečių yra užstrigę savo miestuose, šalyse. Jei būčiau Lietuvoje, jausčiausi „užstrigęs Lietuvoje“ – ten situacija daug sudėtingesnė. Ne dėl viruso (Lietuva laikosi gerai), o dėl perdėtų reakcijų į jį, masinių uždarymų.
Labai džiaugiuosi, kad esu Pietų Korėjoje. Čia beveik viskas atidaryta ir niekada nebuvo masiškai uždaryta. Net tada, kai per vieną dieną koronavirusu užsikrėtė 1000 žmonių, valdžia nesupanikavo, o kryptingai švelniomis priemonėmis kovojo su virusu ir jį palaužė. Dabar jau Pietų Korėjoje kasdien teužsikrečia ~10 žmonių. Ir visą tą laiką veikė ne tik restoranai ar barai, bet ir pramogų parkai, kino teatrai ir kt.
– Ar kaip turistai susidūrėte su iššūkiais – galbūt neveikė viešbučiai, buvo atšauktos rezervacijos ir pan.? Ar daug laiko surydavo naujausios informacijos tikrinimas? Tikriausiai ir lankytinų objektų nepavyko visų pamatyti, ko norėjote.
– Prieš išvykdamas iš Lietuvos jau mačiau, kur krypsta situacija, todėl jokių viešbučių, autonuomų, ekskursijų ar dar ko iš anksto neužsakinėjau.
Tarkime, viešbutį Katare užsakiau tik būdamas Varšuvos oro uoste ir laukdamas skrydžio į Dohą; analogiškai butą Bankoke – oro uoste laukdamas skrydžio į Bankoką. Ir to nebūčiau daręs, tačiau pasieniečiai gali prašyti įrodymo, kad turi nakvynę (Pietų Korėjoje taip ir atsitiko).
Jei būčiau Lietuvoje, jausčiausi „užstrigęs Lietuvoje“ – ten situacija daug sudėtingesnė. Ne dėl viruso (Lietuva laikosi gerai), o dėl perdėtų reakcijų į jį, masinių uždarymų.
Vienintelis dalykas, ką buvau užsakęs gerokai iš anksto – patys skrydžiai. Juos užsakiau dar pernai: norėdamas sutaupyti, skrydžius turi užsakyti ne vieną mėnesį iš anksto, ir, savaime suprantama, pernai tokios situacijos, kokia ištiko pasaulį, niekas nė įsivaizduoti negalėjo.
Aišku, dalį skrydžių atšaukė, o dalimi pasidarė nebelogiška naudotis dėl situacijos pakeitus planus.
Dalis lankytinų objektų buvo uždaryti, į ne vieną nespėjome „vos vos“ (pvz. jei būtume atskridę į Katarą viena diena anksčiau, dar būtume nuėję į didžiausią pasaulyje islamiško meno muziejų). Tačiau visada radome alternatyvių įdomių vietų.
Niekur nepakliuvome ant tokio radikalaus karantino, koks mums išvykus įvestas Lietuvoje. Nors dalis objektų daugelyje šalių neveikė, žymi dalis turistinių vietų, visi restoranai, paslaugos, parduotuvės visur veikė.
O informacijos tikrinimas išties tapo „antru darbu“, kuris būtinas, kad neprarastum pinigų ir laiko, nevažiuoti į vietą, kuri uždaryta ir – gink Dieve – neišskristum į šalį, kuri tavęs neįsileis.
– Pietų Korėjos šios kelionės metu neplanavote aplankyti. Kaip atsidūrėte ten?
– Pirmąsias dvi savaites viskas vyko daugmaž pagal planą. Nors jau ir tai atrodė neįtikėtina: šalys užsidarinėjo viena po kitos. „Kilpa veržėsi“. Bet į Katarą atvykau penkios dienos iki jam uždarant sienas, į Tailandą – trys dienos prieš jam naikinant bevizį režimą, į Indoneziją (Balį) – likus penkioms valandoms.
Visada kirbėjo klausimas – ar tęsti planą, ar sustoti, pasilikti toje vietoje. Visus kartus nusprendžiau tęsti planą ir nepasigailėjau. Jau iš Indonezijos sekdamas Kataro, Tailando internetinę žiniasklaidą mačiau, kad ten situacija blogėjo daug sparčiau tiek užsikrėtusiųjų skaičiais (lyginant su gyventojų skaičiumi), tiek ir priemonių griežtumu. Tailandas išvis užsidarė, panašiai kaip ir Lietuva, Katare kurį laiką laisvės buvo daugiau, bet vis tiek smarkiau apribota. O Indonezijos prezidentas Joko Widodo aiškiai prieštaravo tokiam „masiniam karantinui“.
„Kilpa veržėsi“. Bet į Katarą atvykau 5 dienos iki jam uždarant sienas, į Tailandą – 3 dienos prieš jam naikinant bevizį režimą, į Indoneziją (Balį) – likus penkioms valandoms.
Tačiau kovo 29 d. turėjome lėktuvų bilietus tęsti kelionę toliau. Planavome iš Balio skristi į Javą (kitą Indonezijos salą), paskui – į Borneo, kur yra Birutės Galdikas išgarsintas Tanjung Puting nacionalinis parkas, garsėjantis orangutanais, tada – į Batamą. Iš ten planavome keltis keltu į Singapūrą, skristi į Tailandą, kur – Tailando Nauji metai, o tada atgal į Europą.
Bet Singapūras uždarė sienas, tapo akivaizdu, kad kelionės tęsti nepavyks. Tailando naujus metus atšaukė, Tailandas irgi uždarė sienas. Na o strigti tokiame Indonezijos užkampyje kaip Borneo miesteliai nesinorėjo (kad ir kaip Widodo žadėjo neįvesti karantino, šiais laikais nebežinai, kuo (pasi)tikėti).
Vienas variantas buvo pasilikti Balyje, tikėtina, keliems mėnesiams: Indonezija visiems užsieniečiams automatiškai pratęsė teisę būti šalyje. Bet pasvarstęs sugalvojau geresnę alternatyvą, kuri patiko vis labiau – persikelti į Pietų Korėją. Ši šalis su koronavirusu kovoja itin puikiai: susirgimų vis mažėjo, nors neįvestas joks masinis karantinas...
Buvo įdomu ir pamatyti tą sėkmingą ir demokratišką kovos su koronavirusu sistemą iš vidaus, kartu paremti teisingu keliu einančią Korėją. O ir pačiam daug didesnė tikimybė išlikti laisvam nuo visokių keistų ribojimų. Be to, man patinka Korėjos kultūra, ten jau lankiausi 2015 m. vienas ir vis žadėjau nukeliauti ir kartu su žmona. Pietų Korėja buvo ir viena paskutinių valstybių, neribojusių atvykimo lietuviams.
Taigi, spontaniškai nusipirkę bilietus Balis-Seulas, kovo 30 d. išskridome į Pietų Korėją.
– Minėjote, kad sunkiausia ir buvo patekti į Pietų Korėją. Kas laukė jūsų oro uoste?
– Du karantino postai – sveikatos ataskaitų pildymas, temperatūros tikrinimas, griežtas žiūrėjimas, ar neatvykstu iš Europos. Mat atvykusieji iš Europos buvo tikrinami nuo COVID-19 ir privalomai 14 d. karantinuojami, o atvykusieji iš Azijos – ne.
Nors aš Europos pilietis, daugiau nei 14 dienų buvau Azijoje – tai mane praleido be testų ir karantino.
Turėjau, kaip visi atvykėliai, instaliuotis savidiagnozės programėlę ir 14 dienų kasdien „raportuoti“, ar neatsirado tam tikri koronaviruso simptomai (temperatūra, gerklės skausmas, dusulys). Neatsirado.
O sunkiausia buvo imigracijos tarnyboje. Pasakiau, kad Korėjoje būsiu beveik 3 mėnesius. Lietuviams tai galima be vizos – bet tai sukėlė įtarimų, pakvietė ilgesniam pokalbiui. Nuo hipotezių, kad gal nelegaliai dirbsiu, atsigyniau vizitinėmis kortelėmis tiek iš savo darbų, tiek su savo www.augustinas.net tinklaraščiu: esu keliautojas, užsienio kultūras pristatau tinklaraštyje.
Nors aš Europos pilietis, daugiau nei 14 dienų buvau Azijoje – tai mane į Pietų Korėją praleido be testų ir karantino.
Bet šiais laikais tai sukelia jau kitokių įtarimų: jei keliautojas, gal vos atvykęs blaškysiuosi po visą šalį, taip keldamas pavojų, jei visgi sirgčiau koronavirusu. Bet, laimė, aš jau buvau suplanavęs apsistoti visą mėnesį Seule, rezervavau ten butą. „Keliausiu po šalį tik po to mėnesio, jei padėtis su virusu pagerės“ – pažadėjau pasieniečiams ir iš tiesų tą mėnesį buvau tik Seulo aglomeracijoje.
Visgi, visas procesas užtruko kelias valandas, pareigūnai skambino ir mūsų buto nuomotojui. Greta sėdėjusias tajes deportavo (matyt, įtarė, kad nelegaliai dirbs), bet mus galiausiai praleido.
– Skaitant jūsų istoriją atrodo, kad esate sėkmės kūdikiai. Kaip jūs patys vertinate dabartinę kelionę? Ar viskas pavyko?
– Manau, kad, šiomis aplinkybėmis, pavyko tikrai geriausiai, kaip tik galėjo pavykti. Nė karto neatsidūrėme „užsidariusioje“ valstybėje, kur niekas neveikia. Dabar užsidarė Lietuva, Lenkija, Kataras, Tailandas, iš dalies – Indonezija. Bet visi masiniai karantinai įvesti tik po to, kai mes išvykome.
„Nepasimovėme“ ir ant sienų uždarymo: į daug šalių įvažiavome likus kelioms dienoms ar net valandoms iki to, kai jau būtume buvę nepriimti ar priverstinai karantinuoti.
Tuo pačiu apsisaugojome ir nuo paties viruso, nesusirgome.
Taip, gal ir nepamačiau tiek turistinių vietų ar kultūrinių patirčių, kiek planavau, bet ši kelionė man davė daugiau, nei eilinė kelionė eiliniu metu. Daug peno pamąstymams apie šią krizę, žmoniją, poreikį nieko neatidėlioti, nes nežinia, kas bus rytoj.
Įdomu ir svarbu pamatyti, kaip skirtingos šalys, kultūros tvarkosi su tuo pačiu iššūkiu – stengiuosi tomis mintimis pasidalinti savo www.augustinas.net tinklaraštyje, gal kas nors pravers Lietuvoje.
– Pietų Korėja laikoma sėkmės istorija kovoje su viruso plitimu. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš jos?
– Pietų Korėja elgiasi išmintingai. Daro tai, ką reikia, ir ne daugiau. Pietų Korėja labai aktyviai tiria kiekvieną užsikrėtimą ir mato, kur jis kilo, ir tik tokias vietas, kokiose realiai užsikrečiama, uždaro. Tarkime, vienas didžiausių epidemijos židinių buvo bažnyčia (Pietų Korėjoje daug itin religingų žmonių, jaunimo), taigi, bažnyčių veikla apribota.
Pietų Korėja elgiasi išmintingai. Daro tai, ką reikia, ir ne daugiau.
Na o kitos vietos veikė ir veikia. Ir, pasirodo, laikantis atsargumo priemonių (pvz. atrakcionų parkuose dezinfekuojant laikymosi paviršius), tokiose vietose iš esmės niekas neužsikrečia. Nes koronavirusas neplinta taip jau paprastai: vienas žmogus teužkrečia 2-3 kitus, bet juk kiekvienas turi šeimos narius, su kuriais gyvena, artimus bendradarbius: dažniausiai tie 2-3 ir yra jie. Dar daug užsikrėtimų – ligoninėse, kurių vis tiek neuždarysi, taip pat įvežti iš užsienio (su tuo jau kovojama testuojant ir karantinuojant atvykėlius, o ne ribojant visų žmonių gyvenimus).
O užsikrėtimų, tarkime, restoranuose, pramogų parkuose, kino teatruose, parduotuvėse, kaip rodo Pietų Korėjos tyrimai, beveik nepasitaiko.
Šitaip nepasiduodama panikai Korėja išgelbėjo savo verslus, ekonomiką ir vis tiek įveikė virusą. O dabar daugybėje šalių jau matosi, kad ne virusas, bet paniška reakcija į jį, visa ko uždarinėjimas, sukelia daugiau nuostolių, dažnai net mirčių (nuo savižudybių ar smurto artimoje aplinkoje aukų iki Indijos tragedijų, kai, uždarius viešąjį transportą, milijonai neturėdami ko valgyti pėsti ėjo namo šimtus kilometrų, dalis krito negyvi pakeliui ar buvo partrenkti sunkvežimių).
Deja, Lietuvoje šia Pietų Korėjos patirtimi jau per vėlu naudotis: jau mėnesiui ir ilgiau uždarėme visokius verslus. Pamažu atidarome, bet to mėnesio jiems nesugrąžinsime: nebuvo pajamų, nesumokėti mokesčiai valstybei ir t.t. „Lygioje vietoje“ bus, tikriausiai, milijardiniai nuostoliai.
„Broliai“ latviai labiau sekė Pietų Korėja nei mes, irgi mažiau ką uždarė (Latvijoje visad veikė visos parduotuvės, restoranai, daugelis paslaugų). Ir latviams nuo to nieko blogo neatsitiko, priešingai – virusas ten plito dar lėčiau nei Lietuvoje. Kai rizika užsikrėsti daugelyje vietų tokia menka, uždarymai daro daug daugiau žalos nei naudos. Tai plačiau paanalizavau čia: Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?
Na, o pačią kovos su virusu sistemą Lietuva ir šiaip smarkiai kopijavo nuo Pietų Korėjos – pavyzdžiui, būtent Pietų Korėja išrado mobilius testavimo punktus. Tai padėjo Lietuvoje pažaboti virusą.
Kai rizika užsikrėsti daugelyje vietų tokia menka, uždarymai daro daug daugiau žalos nei naudos.
Tiesa, Lietuvoje nebuvo galimybės, kaip Korėjoje, ligonių turėtų kontaktų sekimui greitai panaudoti jų asmeninės informacijos, telefonų ar kredito kortelių duomenų: tam trukdė ir Europos Sąjungos teisės aktai, privatumo apsauga.
– Koks žmonių požiūris į virusą? Ar buvo juntama panika keliaujant?
– Priklauso nuo šalies. Šiais laikais kerti sieną – ir patenki į kitą pasaulį, tarsi keliautum laiku pirmyn-atgal. Ir tai lemia tikrai ne vien užsikrėtusiųjų dalis.
Tarkime, veido kaukės. Kai išvažiavau iš Lietuvos kovo 11 d., Lietuvoje jų iš esmės nebuvo, o mane, pamėginusį Vilniuje užsidėti, žmonės išjuokė. Lenkijoje kovo 12 d. kelias mačiau, bet kaip tokią egzotiką.
Katare kovo 12-16 d. apie 10-20% jas nešiojo – tiesa, tik arabai arba indai; nė vienas matytas europietis nenešiojo. Tailande kovo 16-19 d. nešiojo per 80% vietinių ir iki pusės turistų.
Indonezijoje, kovo 19-30 d. vos keli žmonės nešiojo kaukes ir nė vienas baltaodis; vėlgi iš manęs, kaukėto, ne vienas juokėsi (ir dažniau tokių reakcijų sulaukdavau iš kitų baltaodžių).
Pietų Korėjoje, kur atvykau kovo 30 d., kaukes nešiojo daugiau nei 90% žmonių (tiek vietinių, tiek ir baltaodžių). Na, ir kiti kovos metodai skiriasi.
– Ar pajutote, kad yra pasikeitęs požiūris į keliautojus? Tiek socialinėje erdvėje Lietuvoje, tiek Azijoje?
– Pats asmeniškai Azijoje to niekaip nepajutau – gal dėl to, kad stengiuosi prisitaikyti prie situacijos ir elgtis taip, kaip vietiniai.
Dažnai neigiamas požiūris būna ne į keliautojus, bet į tam tikrą jų elgesį. Pavyzdžiui, kai atvykau į Tailandą, vietiniame portale ažiotažą sukėlė Tailando sveikatos ministro nuomonė, kad „užsieniečius, kurie atsisako užsidėti veido kaukę, reikėtų deportuoti, o tajams verta nuo jų laikytis atokiau, nes jie nešvarūs“.
Anglakalbiai po tuo straipsniu rašė komentarus, neva čia pasireiškė kraštutinis tajų nacionalizmas. Galbūt, ministras atsiprašė. Bet situacija tokia: per 80% tajų jau tada, kovo 16 d., nešiojo veido kaukes. Jiems tai įprasčiau nei europiečiams. Tailando valdžia viename mieste dalino kaukes ir turistams, bet žymi dalis užsieniečių atsisakė jas užsidėti – todėl ministras ir supyko. Na o nenešiodamas veido kaukės juk keli pavojų kitiems – jeigu sirgtum.
Iš tikrųjų čia nieko naujo – visais laikais būdavo keliautojų, kurie svečiose šalyse elgiasi neatsakingai. Tarkime, padaugina alkoholio, vairuoja išgėrę, šlapinasi viešose vietose. Pietryčių Azijoje tokių visada daug, nes ten sulekia „pašėlti“ daug Europos jaunimo. Ir tokie „keliautojai“ niekad nežavėjo vietinių.
Tačiau problemas visad keldavo mažuma. Daugelis keliautojų yra labai naudingi šalims, į kurias keliauja, iš jų gyvena ištisi miestai. Jie stengiasi elgtis tinkamai, gerbia vietos kultūrą ir tradicijas ir todėl turizmo nauda daugelyje vietų smarkiai nusveria žalą.
Kas pasikeitė prie koronaviruso – kai kurie dalykai, kurie anksčiau būdavo normalūs, dabar kelia pavojų ar baimę aplinkiniams.
Kažkada Azijoje buvo įprasta, kad „baltaodžiai kaukių niekada nedėvi“, o jeigu koks „karštas italas“ šalyje, kur tai neįprasta, prisiliesdavo prie pašnekovo – tai būdavo tik kultūrinis nesusipratimas, kuris užsieniečiui atleidžiamas. Dabar toks elgesys gali sukelti kai kurių vietinių baimę ar pyktį.
Ne visi keliautojai prie to spėjo prisitaikyti, daug kas elgiasi „kaip seniau“, o tai dabar jau savaime nebepriimtina. Vietoje „probleminės mažumos“, staiga „probleminė“ pasidarė didelė dalis, ir šalys pradėjo reaguoti draudimais.
Geriausia kiekvienoje šalyje žiūrėti, ką daro aplinkiniai ir saugotis bent jau tiek, kiek jie, ar dar labiau. Net jeigu pats viruso nebijote. Čia tas pats, kas musulmonų krašte rengtis padoriai: pagarba vietiniams.
Aišku, mano patirtis yra tik iš Azijos. Iš, tarkime, Afrikos girdėjau liūdnesnių istorijų apie tikrą rasizmą prieš baltaodžius. Galiu tuo patikėti, nes to ten būna ir įprastu metu. Bet, kita vertus, šiais laikais negali kliautis vien tuo, ką išgirdai, tad apie kitus kraštus lai pasakoja patys tie žmonės, kurie ten dabar yra.
Kas pasikeitė prie koronaviruso – kai kurie dalykai, kurie anksčiau būdavo normalūs, dabar kelia pavojų ar baimę aplinkiniams.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Šiais laikais planuoti nelabai gali! Pietų Korėjoje turime teisę būti iki birželio 28 d. Pagyvenome mėnesį Seule. Akivaizdu, kad iš kitų šalių viruso tikrai neatvežėme, nes inkubacinis periodas trumpesnis. Ir Pietų Korėjoje situacija ženkliai pagerėjo: kai atvykome, užsikrėsdavo ~100 žmonių per dieną, dabar ~10 (o Pietų Korėjoje gyventojų – virš 50 milijonų). Pietų Korėja naikina ir tuos nedidelis ribojimus, kurie čia buvo: pavyzdžiui, jau atsidarė bažnyčios.
Taigi, ketiname aplankyti kitas Pietų Korėjos vietas – Pusaną, Čedžu salą. Iš lėto, derinant darbus su laisvalaikiu.
– Kaip, jūsų manymu, apskritai pasikeis visuomenė per šią krizę?
– Labai daug kas priklauso nuo pavienių įtakingų žmonių ir jų sprendimų.
Pats koronavirusas, kaip liga, manau visuomenės smarkiai nebūtų paveikęs ir nepaveiks, išskyrus nebent kai kuriuos regionus, kur pandemija smogė labiausiai.
Jau dabar moksliniai tyrimai rodo, kad jo mirtingumas yra 0,1%-0,36%, kas nėra kažkaip išskirtinai daug (dauguma atvejų nėra nustatomi). Taip, ši pandemija savo pasekmėmis gali būti kažkiek baisesnė nei dažna gripo epidemija, kita vertus, palyginus su daugybe kitų ligų, tokių kaip, tarkime, maliarija Afrikoje ar tuberkuliozė, kur ji paplitusi, koronavirusas tokios žalos nepadaro. Ką jau kalbėti apie vėžį, širdies ligas ar net autoavarijas.
Tačiau susidėję įvairūs veiksniai (plačiau analizuoju čia: Valstybių reakcija į koronavirusą: kaip skiriasi, kas geriausia?) lėmė, kad daug kur pasaulyje koronaviruso pandemija sukėlė paniką, kokios pasaulis nematė nuo pat Antrojo pasaulinio karo, neapgalvotus politikų sprendimus. Daugelį jų priėmė ne, tarkime, parlamentai, bet pavieniai politikai ir pareigūnai, dėl to skirtingų šalių elgesys ir yra toks skirtingas. Jei būtų buvęs kažkoks mokslininkų konsensusas ar net politikų konsensusas, viską mėnesį-kitą apmąsčius, tikiu, būtų kitaip. Bet tyrimams, platesnėms diskusijoms nebuvo laiko.
Va tos reakcijos, neabejotinai, kelia ir sukels visuomenėje didžiules traumas. Bet tos traumos skirtingose šalyse bus labai skirtingos.
Daug kur pasaulyje koronaviruso pandemija sukėlė paniką, kokios pasaulis nematė nuo pat Antrojo pasaulinio karo, neapgalvotus politikų sprendimus.
Vienokios jos bus Indijoje, kur kolektyvinėje visuomenės atmintyje atsirado alinami šimtakilometriniai žygiai pėsčiomis į savo kaimą pusbadžiu, baiminantis dėl savo gyvybės – čia jau beveik kaip kokios tremties ar genocido patirtis.
Kitokios traumos Kinijos Hubėjaus provincijoje, kur žmonės, netgi netyčia ten „atsidūrę ne vietoje ne laiku“, uždaryti ilgam savo namie be teisės išeiti (net maistą jiems atnešdavo). Kai kurie uždaryti su menkai pažįstamais giminaičiais mažuose butuose, be galimybės „pasitraukti“ nuo neišvengiamai aštrėjančių konfliktų ar net smurto.
Dar kitokios traumos Lietuvoje, kur padėtis kiek laisvesnė, bet prekyba ir paslaugos ilgam uždarytos, žlunga verslai, žmonės netenka darbo ir pajamų, kyla didžiulė ekonominė krizė. Be to, daugeliui žmonių pirmą kartą gyvenime teko verstis be dalykų, prie kurių jie pripratę kaip duotybės (pvz. be kirpyklų), ir tai irgi savaip traumuos.
Na, ir kur kas lengvesnės traumos bus Pietų Korėjoje, kur koronavirusas galbūt bus prisimenamas tik kaip „eilinė krizė“, kokių buvo daug. Ir epidemijų Pietų Korėjoje buvo daugiau, pvz. MERS, ir kaukes ten nešioti ir šiaip gana įprasta, o kompiuteriai, išmanieji telefonai naudojami plačiau, nei pas mus.
Nuo traumų lygio priklausys ir pasekmės. Pietų Korėjoje, manau, jų nebus daug, o tose šalyse, kur taikytos griežčiausios priemonės, visuomenės traumos bus didžiulės, pandemija įstrigs į žmonių atmintį kaip koks karas.
Tačiau kaip tiksliai tos traumos paveiks visuomenę, pasakyti sunku, nes tai priklauso ir nuo tolimesnių, dar nepriimtų sprendimų – kada bus panaikinti ribojimai, ar jie bus panaikinti visiškai.
Tose šalyse, kur taikytos griežčiausios priemonės, visuomenės traumos bus didžiulės, pandemija įstrigs į žmonių atmintį kaip koks karas.
Na, jeigu, tarkime, išliktų ribojimai kirsti sienas, arba privalomi karantinai tai padarius, natūraliai į tas šalis ar iš tų šalių išnyktų turizmas, išskyrus nebent ilgalaikį – tai būtų rimtas visuomenės pokytis.
Kita vertus, jei apribojimai būtų greitai panaikinti (ar daugmaž panaikinti), pati visuomenė, manau, didele dalimi grįžtų į buvusią padėtį, kaip ir grįžta po visų karų ar katastrofų. Galėtų būti taip paprastai nepastebimi giluminiai pokyčiai: pvz. dabar daugiau kas išbandė, tarkime, užsakyti prekes internetu, ir galbūt kai kuriems šitai patiks, jie ir toliau jas taip užsisakinės. O gal bus ir atvirkščiai – kiti žmonės po „prievartinio užsidarymo“ dar labiau norės gyvo bendravimo, gyvų pramogų, nei seniau, bent jau kurį laiką.
Pasekmės skirtingose šalyse gali labai skirtis.
Daugiau žinių – Augustino tinklaraštyje www.augustinas.net
