Dar žinant, kad turkmėnams iš esmės nelabai leidžiama išvykti, o turistams atvykti – štai ir turime loginį tuštumos paaiškinimą. Sunku tik paaiškinti, kodėl turkmėnams reikėjo tokio didelio oro uosto. Nors ką aš čia bandau apgauti – Gurbangulis Berdymuhamedovas savo Turkmėnistane nori visko, kas didžiausia. Taip pat turbūt ir didžiausios tuštumos.
Taigi tuštuma mus ir toliau lydėjo Ašchabade. Atvykus paryčiais, žinoma, tai pasirodė normalu, tačiau niekas nesikeitė ir vėliau.
Kitos dienos popietę išvažiavus į Ašchabado gatves, važinėjomės po naują, baltą, plačių gatvių miestą. Baltą, nes Gurbangulis nurodė turkmėnams šią spalvą pasirinkti kaip mėgstamiausią. Prisiminiau tuščią, be automobilių Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną, tačiau jo gatvėmis bent jau slankiojo tylūs, pilki, išsigandę, bet gyvi žmonės. O čia – nieko.
Paklaustas apie tai, gidas pasakė, kad dabar lietingas sekmadienis, todėl žmonės tiesiog ilsisi namuose. Lietus greitai baigėsi, kita diena buvo pirmadienis, tačiau žmonių nepadaugėjo. Ir ne tik jų. Nesimatė tame naujame mieste nei parduotuvių, nei barų, nei bet kokių traukos centrų. Tik didžiuliai, švarūs, balti, be gyvybės namai, šaligatviai ir paminklai. Atrodė, kad tai tiesiog parodinis miestas, kuriame visi šie statiniai naudojami tik pasižiūrėjimui.
Tokie vaizdai greitai ėmė slėgti, įnešė nerimą ir sukėlė prisiminimus apie matytus filmus apie įvairias pasaulio pabaigos formas, kai žemės paviršiaus miestai suvaiduoklėja, o likę žmonės persikelia gyventi į požemius. Šiandieninis Ašchabadas man į tokį ir pasirodė panašus. Negi čia visur taip, galvojau. Juk Turkmėnistanas, kaip ir Lietuva, dar ne taip seniai buvo sovietinė respublika.
Negi turkmėnų tėvas, kurdamas naują miestą, visus sovietinius pastatus nugriovė, neramiai galvojau. Nebeištvėręs pasakiau gidui, kad tam kartui šio ateities miesto gana, ir paprašiau mums parodyti senesnį Ašchabadą. Gidas kiek pamykė ir liepė vairuotojui sukti vairą į sovietmetį, kuris visgi egzistavo.
Toks jo nuokrypis nuo plano buvo žymus skirtumas nuo Šiaurės Korėjos, kurioje toks dalykas yra visiškai neįsivaizduojamas. Turkmėnistane yra paprasčiau. Negana to, kol pietavome viename iš Ašchabado prekybos centrų, gidas pats paliko mus ramybėje ir dingo savo reikaliukų tvarkyti. Taip pat jis patikino, kad po dienos programos esame laisvi iš viešbučio eiti į visas keturias puses.
Kita vertus, suteikdamas mums laisvę jis per daug nerizikavo, nes žinojo, kad toli vis tiek nenueisime. Ir šiaip nuolat apytuštis miestas vakarais ištuštėja visiškai, ir jame tiesiog nėra kur eiti. O jei ir išeisi, tai kol nestandartiniame plačių erdvių mieste nuo atokiau esančio viešbučio nusigausi iki artimiausios gatvės, kol ją pereisi, jau imsi norėti namo, prigulti.
Senoji miesto dalis yra chruščiovinio stiliaus architektūros. Tai lėmė du dalykai. Vienas jų – 1948 m. įvykęs stiprus žemės drebėjimas, kuris sugriovė didelę dalį senojo miesto. O antrasis – tai, kad net ir prieš žemės drebėjimą to senojo miesto nebuvo labai daug, nes iki antro karo Ašchabadas apskritai buvo viduramžių kišlakų lygio gyvenvietė, kuriuos tas žemės drebėjimas ir nugriovė. Sovietinis laikotarpis Ašchabadą pavertė realiu miestu ir davė mokslo, medicinos ir architektūros pažangą.
Na, o dabar naudodamasis neribotais gamtos ištekliais Ašchabadas sėkmingai toliau vystosi ir pats. Tik keista, kad jau milijoną gyventojų pasiekusiame mieste tų gyventojų niekur nesimato.
Senoji miesto dalis yra mažesnė už naująją. Nenuostabu, nes dar prieš pirmą karą miesto gyventojų skaičius siekė vos 45 tūkstančius. Realiai augti jis vėlgi pradėjo tik sovietmečiu, tačiau bumą pasiekė dar vėlesniais metais. Pompastikos čia gerokai mažiau nei naujajame mieste. Senajame mieste irgi gana tvarkinga, daugiau žalesnių plotų, siauresnės gatvės, juose kiek daugiau automobilių bei žmonių, ir dėl to labiau jautiesi kaip mūsų pasaulyje. Ne visiškai taip pat, bet arčiau to. Čia jau galima rasti ir išdaužytų šaligatvių, ir netgi turgų su saulėgrąžomis ir „barankomis“.
Tačiau vėlgi, tas didesnis šurmulys yra nežymus, ir net senojoje miesto dalyje Ašchabadas netampa triukšmingu vidurinės Azijos miestu. Sovietinių blokinių daugiabučių, kokių yra pilna Lietuva, Ašchabade yra vos vienas kitas, taigi pasijusti visiškai kaip namie nepavyks. Tą pavyko padaryti tik mūsų gidui, nes jis užsisvajojęs ėmė pasakoti, kaip senajame Ašchabade prabėgo jo laimingos jaunystės dienos su pirmaisiais pasimatymais ir kitais jaunais pasilakstymais.
Šiek tiek daugiau žmonių Ašchabade pamatėme, kai buvome nuvesti į populiariausią miesto prekybos centrą papietauti. Tai buvo tik kažkiek daugiau žmonių nei gatvėje, nes visas prekybos centras buvo pustuštis, o jo restoranuose darbuotojų buvo daugiau nei valgytojų. Gal taip buvo dėl to, kad tai prabangus prekybos centras su aukštomis kainomis. Pietų, į kuriuos įėjo sriuba ir antras patiekalas, kaina buvo apie 15 eurų. Žinant, kad šalyje, nepaisant visų jos turimų naftos ir dujų atsargų, vidutinis atlyginimas yra 400 JAV dolerių per mėnesį, 15 eurų už pietus atrodė didelė kaina. Kita vertus, matėsi, kad į šį prekybos centrą paprasti žmonės tikrai neina.
Iš kur sužinojau vidutinę algą, kai visokios pasaulio statistikos gali tik spėlioti apie ją, nes Turkmėnistanas ne tik neteikia duomenų apie save pasauliui, bet neįleidžia ir skaičiuotojų? Gidas pasakė. Nežinau, ar tai tiesa, niekas to patikrinti negali. Kitos kainos, pavyzdžiui, alaus, nustebino dar labiau. Pagal pageidavimą buvome nuvesti į specialią alkoholio parduotuvę. Turkiško alaus buteliukas čia kainavo devynis eurus. Rusiško – 6–7 eurus. Vietinio alaus apskritai nebuvo, todėl panašu, kad alaus mėgėjams Turkmėnistane būtų sausros periodas ir proga nuslopinti arba pamiršti savo pomėgį.
Juokingiausia, kad turkmėniškos degtinės butelis kainavo apie 6 eurus, taigi daug pigiau nei turkiško alaus buteliukas. Degtinės, skirtingai nei alaus, mėgėjams Ašchabadas bus santykinai palankus. Kita vertus, situacija su kainomis Turkmėnistane gali būti apgaulinga, nes skaičiau, kad oficialus manato kursas yra visiškai neadekvatus jo realiam kursui. Čia panašiai kaip sovietmečiu buvo su rubliu, kai oficialiai jis buvo prilyginamas doleriui, tačiau reali jo vertė rinkoje dardėjo žemyn.
Skaičiau, kad Turkmėnistane juodojoje rinkoje euras ir doleris kainuoja gerokai daugiau nei jo oficialiose keityklose. Kadangi toje rinkoje sudalyvauti nespėjome, teko viską skaičiuoti oficialiu kursu, dėl ko kainos šalyje atrodė neadekvačios paprastų turkmėnų gaunamoms pajamoms, o ir mums ganėtinai nemažos. Beje, Turkmėnistane turėkite grynųjų pinigų, nes bankomatai gali būti nepatikimas reikalas. Teoriškai jų yra, bet išsiimti pinigų gali ir nepavykti. Mes tą padaryti bandėme keliose vietose, bet bankomatai vis išmesdavo korteles lauk, nurodydami bandyti dar kartą. Keityklų mieste irgi ne per daugiausia, todėl geriausia keistis pinigus oro uoste. Tai tikrai ne turizmui pritaikytas miestas.
Bet Turkmėnistanas nėra vien tik Ašchabadas. Apie keliones po šalies provinciją papasakosiu kitoje dalyje.
