- I dalis: Išpuoselėtoje Kazachstano sostinėje lietuvius išmetė iš viešbučio grasindami policija
- II dalis: Lietuvių nesėkmės Kazachstane – po diskusijų apie Ukrainą prarado „savų“ statusą
Pats matau, jog tris kartus pabrėžiau žodį mums. Na gerai, gal kiek ir perdramatizavau kalbėdamas už visus. Gal kai kam, o gal netgi daug kam patiktų futuristiniai miestai, tačiau aš iki to dar nepriaugau. Esu seno sukirpimo, tad tokiuose vietose jaučiuosi nesavas. Todėl po viešnagės Nursultane su džiaugsmu pristatau jums didžiausią ir, mano akimis, normaliausią Kazachstano miestą. Ponai ir ponios, pasitikite – Almata!
Nežinau kaip jūsų, bet mano aplinkoje dar kurį laiką iki pandemijos buvo išsikerojusi mada daug kalbėti apie maistą. Darbo kolegos nuolat detaliai aptardavo aplankytus restoranus bei kruopščiai rinkdavosi, į kurį gi dabar mesis pietauti. Net balsavimus rengdavo. Visi atrodydavo tokie susijaudinę, įkaitę, įsitraukę. Aš tarp jų jaučiausi balta varna ir pavydėdavau jiems to užsidegimo. Va, galvojau, kaip faina, žmonės sugalvoja sau pramogą ir ją patiria.
O balta varna jaučiausi, nes man būdavo tas pats kur pietauti, o ir apie maistą tingėdavau diskutuoti, nes nesu jam išrankus ir dažniausiai viską mėgstu. Išskyrus vieną dalyką – plovą. Dar nuo mokyklos Kėdainiuose laikų plovas man nepaeidavo, nes jis būdavo tiesiog sulipusių ryžių buiza, sumaišyta su per kieta ar kremzlėta mėsa ir pomidorų padažu. Plovą valgydavau tik tada, kai jau negalėjau nevalgyti. Galvojau, jog arba aš jam morališkai alergiškas, arba Lietuvoje tiesiog neegzistuoja skanus plovas.
Kad būtų gautas atsakymas į šią dilemą, likimas turėjo mane atvesti į Kazachstaną. Vieną vakarą Almatoje su „Pravalturo“ direktoriumi ieškojome kur pavalgyti, bet paieška nebuvo sėkminga, nes niekas nebedirbo. Galiausiai, vienoje užsidarančioje parduotuvėje radome sveriamo kazachiško plovo.
