Oras, žinoma, keitėsi, bet bėgdami nuo lietaus atsidūrėme ne ką blogesnėse vietose.
Šį kraštą pažįsta ir daug lietuvių, tačiau, pasirodo, ne visi. Grįžę išplatinome nuotraukas socialiniuose tinkluose ir sulaukėme didelio susidomėjimo bei daug klausimų. Dauguma klausia, kur tos vietos ir kaip ten nuvykti. Norintiems keliauti turiu keletą patarimų.
Patarimai keliaujantiems
Žinoma, lengviausia yra keliauti per kelionių agentūrą, bet manau, kad geriau yra būti savo laiko šeimininku. Šiuo atveju tu pats esi atsakingas už save ir savo atostogas.
Keliaujant į Norvegiją siūlyčiau nesusidėlioti gana tikslaus plano, o tik susidaryti dominančių objektų sąrašą. Viskas dėl oro – čia turi turėti atsarginį planą, nes kitaip atostogos gali virsti nebūtinai košmaru, bet niūriu prisiminimu. Kaip jau minėjau, mūsų maršrutas taip pat keitėsi, nes iš prognozuojamo saulėto oro gavome lietaus. Taip jau čia yra dėl Golfo srovės – orų prognozės būna tikslios kokias 2-3 dienas.
Kitas patarimas, susijęs taip pat su orais, – tai tinkama apranga. Ir liepos mėnesį orai gali būti permainingi – tinkami kalnų batai ir striukė nuo vėjo ir lietaus tikrai pravers.
Patarimas keliauti vasarą iš dalies taip pat susijęs su orais. Vasarą čia šviesu visą parą, pačioje šiaurėje Saulė išvis nenusileidžia. Tokiu metu galima pamatyti vidurnakčio saulę, kai ji visiškai nenusileidžia, o tik paliečia horizontą ir vėl pradeda kilti. Tokiu būdu vienu metu stebi ir saulėtekį, ir saulėlydį, kurie trunka labai ilgai. Nepratus prie to atrodo neįtikėtinai. Tikra svajonė fotografams – auksinė valanda trunka kelias valandas.
Kalbant apie kelionės biudžetą, turbūt jau visi žino, kad Norvegija yra brangi šalis. Tačiau lietuviai taupyti moka, kai kurie išleidžia ne tiek ir daug. Taupantiems rekomenduoju nakvynei rinktis kempingus, maistą ruošti patiems ir atidžiai planuoti maršrutą, nes kai kur keliai, tuneliai mokami, keltai brangūs.
Į salas galima papulti lėktuvu, keltu ir net kruiziniu laivu, bet, kad ir kaip benuvyktumėt, vis tiek automobilis bus reikalingas. Visą salyną galima tiesiog per dieną pravažiuoti automobiliu, o pačios populiariausios vietos išsidėsčiusios 150 kilometrų atkarpoje.
Tačiau norint pamatyti tikrąjį salų grožį, teks įšokti į kalnų batus. Visame salyne rasite apie 50 žygiams skirtų maršrutų ir kiekvieną jų įveikę būsite apdovanoti įspūdinga panorama. O tokių vaizdų tikrai niekur kitur nebūsite matę – tuo šis kraštas ir išskirtinis.
Kitas salų išskirtinumas yra balto smėlio paplūdimiai. Vieni pasiekiami lengvai automobiliu, o kiti laukiniai, iki kurių teks paeiti, perlipti nemažą kalniuką ar net plaukti su keleiviniu keltu. Tiesa, ne kiekvienas ryžtasi juose pliuškentis, o jei tai daro, tai tikrai ne tam, kad atsigaivintų. Vieni šoka į ledinį vandenį norėdami pasirodyti prieš kitus, kiti – pozuodami prieš kameras. Tiesa, čia pilna banglentininkų, kai kurie kempingai skirti jiems.
Be klajojimo po kalnus čia galima rasti ir daugiau aktyvaus laisvalaikio užsiėmimų: kaip jau minėjau, banglentės, taip pat irklentės (paddleboard), baidarės, dviračiai. O žvejyba yra turbūt pagrindinis užsiėmimas ir labiausiai išgarsinęs šias salas. Bet čia jau atskira tema ir ne mano sritis.
Norintiems sėslaus laisvalaikio, bus sunku surasti ką veikti. Nors iš kitos pusės, apsistojus vasaros namelyje, galima grožėtis puikia panorama, o esant audrai saugiai šildytis prie židinuko.
Maistas Norvegijoje manęs nežavi – galima paragauti kai kurių produktų, bet iki šiol nesu nei vieno iš jų pamėgęs. Nemėgsta jo ir patys vietiniai. Tai patvirtina faktas, kad norvegai suvartoja daugiausiai picų pasaulyje vienam gyventojui. Bet visgi atvykus į Norvegiją, ypač į Lofoteną, vertėtų paragauti žuvies patiekalų, bacalao, banginio steikų, vietinio sūrio bei avienos patiekalų.
Kainos čia aukštesnės nei žemyninėje Norvegijoje: už sriubą sumokėsite nuo 10 iki 20 eurų, pagrindinis patiekalas 20-30 eurų, desertas 12-15 eurų, alus – virš 10 eurų. Kalbant apie kainas toliau, nakvynė kempinge kainuoja nuo 20 iki 30 eurų, kempingo namuke virš 100 eurų, padoresniuose viešbučiuose nuo 200 eurų.
Kelionė į Lofoteno salas
O dabar šiek tiek apie mūsų kelionę. Kadangi nenorim visų savo atostoginių išleisti kelionėse po Norvegiją, renkamės ekonominį variantą. Imam palapines, šiltus miegmaišius ir kitą kempingo įrangą, susipakuojame į savo nedidukę mašiną ir judam į šiaurę.
Kelionės taškai jau susidėlioti, orai patikrinti, nakvynė nesuplanuota. Miegant kempinguose nakvynės planuotis nebūtina – tai vienas iš didžiausių privalumų. Kempingų tinklas Norvegijoje labai platus, o patys kempingai nenuvils. Dažniausiai jie įsikūrę gražiose vietose, visada rasite šiltą dušą, švarius tualetus, gal net virtuvėlę, skalbyklą, laužavietes. Kaina už palapinę ir mašiną – apie 20-30 eurų. Visgi kartais kempingus reikėtų užsisakyti, jei planuojate liepos mėnesį apsistoti labai populiarioje vietoje.
Mes surizikavome, neužsakinėjome, bet gavome vietą viename kempinge tik persikėlę į Lofotenus. Atsidūrėme tarsi kitoje šalyje –idiliškoje aplinkoje, kurią sunku aprašyti žmogui, neturinčiam poetiškos gyslelės.
Reine – pirmasis miestelis, kurį nusprendėme pamatyti. Ir geriausias būdas tai padaryti yra iš viršaus. Kelios valandos, ir mes jau viršuje – vietoje, kuri vadinasi Reinebringen. Tai populiariausias žygis Lofoteno salyne, bet ir pavojingiausias. Neilgai trukus po mūsų kelionės maršrutas iki Reinebringen buvo uždarytas, nes tiesiamas saugus kelias iki viršūnės.
Palipus į viršų sunku buvo patikėti savo akimis – jokios ankščiau matytos nuotraukos neperteikia tikro vaizdo. Tai buvo įspūdingiausias vaizdas, kokį esame matę. Tą patį girdėjome ir iš kitų užlipusių žmonių. Praleidome ten kokias 3 valandas ir grįžome į kempingą tik 2 valandą nakties.
Kodėl ši trasa laikoma viena pavojingiausių taip ir nesupratome, nes visur jos čia vienodai stačios. Kitą dieną reikėjo lengvesnio žygio, dėl to pasirinkome turbūt patį paprasčiausią, bet iš čia geriausia stebėti vidurnakčio saulę, mat vakaruose plačiai atsiveria Šiaurės jūra. Žygis vadinasi Yttersandheita.
Kitą dieną bėgome nuo lietaus dar labiau į šiaurę ir atsidūrėme saloje Andøya. Ši sala paliko labai didelį įspūdį. Gamtovaizdis čia skiriasi nuo kitų Norvegijos vietų – visur labai žalia, pakrantė nusėta balto smėlio paplūdimiais, kuriuose šeimininkauja avys, iškylantys statūs kalnai žaliuojančiais slėniais. Tai taip pat viena iš geriausių vietų stebėti vidurnakčio saulę. Taip vadinosi ir kempingas, kuriame apsistojome.
Vakaro atradimas – žygis į Måltinden. Jo nebuvome planavę, tai jis mums buvo tikras siurprizas. Labai norėjosi pabūti ilgiau šioj saloj, mat sala populiari banginių bei paukščių safariams. Beje, juos rezervuoti reikia mažiausiai prieš savaitę, kaina apie 100 eurų.
Lietus veja mus dar šiauriau, dėl to kitą dieną keliamės į Senja salą. Buvome nieko prieš, kad teko čia atsidurti, mat buvom pasižymėję vieną tašką žemėlapyje. Kalnas Segla pastaruoju metu sparčiai populiarėjantis tarp haikintojų, o socialiniuose tinkluose jo populiarumas nenusileidžia net Trolltunga.
Grįždami namo vėl užsukame pro Lofoteno salyną, kur dar dvi dienas praleidžiame laukiniuose pliažuose. Iki vieno iš jų teko keltis pėsčiųjų keltu ir dar keliauti pėsčiomis, kol pasiekėme paplūdimį be jokios civilizacijos, be telefono ryšio, dušo, be tualeto. Vieta labai įsimintina, vaikščiodami po pliažą radome net banginio stuburo slankstelių.
Po tokių mūsų atostogų norėjosi dar vienų – poilsinių, bet įspūdžiai išliks turbūt visam laikui. Be to, liko dar daug neaplankytų Lofoteno vietų, ir neabejoju, kad kažkada dar ten sugrįšim.
