Ir čia reikės praleisti savaitę??
Šį prisiminimą greit išblaško milžiniškos eilės, pasitinkančios oro uoste, – teks praeiti pasų patikrą ir užpildyti imigracijos formą. Klausimai standartiniai – vardas, pavardė, gimimo vieta ir data, profesija, iš kur važiuoji, vizito tikslas ir kur apsistosi Maroke. Būtent pastarasis punktas formoje tikrinamas atidžiai ir suvedamas į kompiuterį, todėl adresas Kupranugario g. 88-7 netiks, reikia žinoti konkrečią nakvynės vietą.
Praėjus 2 valandoms nuo išsilaipinimo mes jau linksmai traukiame keliu oro uosto stovėjimo aikštelės link – visuose krūmuose svirpliai varžosi kuris garsesnis. Šiame garsų fone mus pasitinka „Rentalcar“ automobilių nuomos atstovai – palydi iki mašinų – „Peugeot 301“ ir „Ford Fiesta“. Abi naujos, švarios, nesudaužytos. Tiesa, mašinos yra iš Marakešo, todėl papildomai už atvežimą iki Agadyro oro uosto sumokame 45 EUR. Automobilio kaina už parą – 23 EUR, dar 6 EUR už parą jeigu nenori palikti užstato – 500 EUR. Būtent užstatas daugeliu atveju buvo kliūtis renkantis nuomotą automobilį, didžiosios nuomos įmonės prašo 1200-1500 EUR užstato.
Kai dviejų juostų kelyje žmonės važiuoja išsidėstę trimis ar keturiomis juostomis, galvoje sukasi mintys – mes čia praleisime savaitę?
Dažnai teko skaityti atvejų, kuomet nuo užstato nuskaičiuojamos nemenkos sumos už jau prieš tai buvusius automobilio apgadinimus – įbrėžimus, įlenkimus, salono valymą ir panašiai. Todėl visus automobilių „trūkumus“ kruopščiai nufotografuojame ir parodome jų savininkams. Tiesa, vietiniai kalba prancūzų arba arabų kalbomis, todėl anglakalbiai turės pasitelkti ne tik „Google Translate“ programėlę, bet ir rankų gestus.
Galų gale važiuojame miesto link... Kai šalia pralekia vežimas su asilu, 4 motoroleriai važiuoja kažkuo, primenančiu šaligatvį, žmonės skersai vaikšto gatvę su kūdikiais ant rankų, prašo išmaldos, parduoda spalvotas korteles, niekučius, vairuotojai pypsi ne tik pranešdami savo vietą, bet ir norėdami, kad juos praleistų, dviejų juostų kelyje žmonės važiuoja išsidėstę trimis ar keturiomis juostomis, galvoje sukasi mintys – mes čia praleisime savaitę? Pradeda džiūti burna...
Agadyras
Atvykus į miestą reikia susirasti užsakytą nakvynės vietą. Žemėlapyje ji nurodyta, realybėje – stovim prieš krūmus. Darosi šalta... Slenku į kitoje gatvės pusėje esančią vietinių kavinę ir bandau rodyti užsakytos vietos pavadinimą, adresą, telefono numerį, kuriuo visi iš eilės bando skambinti. Niekas nekelia. Galiausiai palinki sėkmės ir pasako – kažkur gi turi būti. Atsisuku į draugus – viltingai žiūri mano pusėn. Supratau užuominą – be lovų negrįžk.
Per visą svečiavimosi laiką stebino du dalykai – pigi ir kokybiška nuoma, ir kaip netiksliai ji būna nurodyta žemėlapyje.
Eidamas toliau randu kelis vyrus, geriančius maroko viskį (mėtų arbatą su gausyyyybe cukraus). Jie iš trečio karto prisiskambina nuomininkui. Valio! Esame nukreipiami reikiama kryptimi „truputį paėjėti“. Praėjus 1 kilometrą sunerimstam, bet galiausiai pasiekiam nupasakotą tikslą ir palaukus dar apie 10 minučių mus pasitinka šeimininkas. Sėdime 3 kambarių bute su 5 lovom, dviem tualetais, vonia ir virtuve. Nei daug, nei mažai – 30 EUR už naktį. Visas nakvynes suradome per Booking.com ir Airbnb.com svetaines. Tiesa, Booking.com apmokėjimo iš anksto neprašo, o kaip mokėti – EUR ar MAD galima pasirinkti pačiam.
„Kampuotai, draugai, kampuotai mes čia kažkaip pradedam, ne europietiškai, sakyčiau“, – tarteliu. Draugai kinkuoja galvom – visai ne europietiškai.
Per visą svečiavimosi laiką stebino du dalykai – pigi ir kokybiška nuoma, ir kaip netiksliai ji būna nurodyta žemėlapyje. Todėl labai rekomenduojama vos atvykus įsigyti SIM kortelę (Lietuvos operatorių tarifai Afrikoje – šveicariški). Bus galima derintis atvykimo laiką ir vietą pačiam. Mes ėmėme „Maroc telecom“, kuri kainuoja 30 MAD (~3 EUR) ir yra iš anksto papildyta 1 GB interneto, 1 val. pokalbių ir 100 SMS žinučių. Viskas galioja savaitę. Tiesa, perkant kortelę, reikia rodyti ir pasą. Aktyvuoti geriausia paprašyti pardavėjo, nes pačiam gali būti keblu susigaudyti.
Paradise Valley
Pačiame Agadyre neužsibuvome, per daug miestiškas miestas pasirodė, todėl iškart vykome į Paradise Valley, esantį maždaug 30 km. už Agadyro. Įėjimas į parką gana nežymus – tenka sekti žemėlapį ir primena žemyn besileidžiančią stovėjimo aikštelę, kurion sustoti moja vietiniai.
Praėjus 2 valandoms nuo išvažiavimo iš miesto, mes jau einame slėnio link. Tiksliau, mus veda vietinis gidas, kuriam, žinome, kelionės gale reikės duoti dirhamų (buvom šešiese, tad nusprendėm duoti 120 MAD). Bet senukas geranoriškas, be to, kalba angliškai, pasakoja istorijas, todėl neprieštaraujame.
Visas slėnis tęsiasi galbūt 3 kilometrus, bet ne sezono metu nusekus upės vagai, ja galima eiti kaip keliu. Todėl pasiekiame ne tik turistines vietas, kur nuo uolų vasarą žmonės šokinėja į natūralius vandens baseinus, bet ir pačias upės ištakas.
Pakeliui užkandame čia pat augančių datulių, mus lydi draugiški šunys, pora baikščių katinų, prakulniuoja asilas su varovu, aplink auga palmės, daug mažyčių restoranėlių, kurie per 30 min. siūlosi pagaminti šviežius tadžinus. O pačiame slėnio gale atrandame ant uolų gyvenantį hipį ir skardžio apačioje įsikūrusį apelsinų sulčių pardavėją. Stiklinės kaina? 15 MAD. Deramės. Nuleidžia iki 10 MAD. Tokioje vietoje tinka. Geriam. Saldžios. Lietuvoje tokių negausi.
Kelionė atgal buvo įdomesnė, nes nusprendėm, kad atgal kalnų šlaitais eiti nebenorim. Juos jau matėme – geriau eiti upės skardžiu. Nusileidę virve žemyn į patį upės pakraštį, prilaikydami vienas kitą, palengva, sprausdamiesi per siaurus takelius bandome nenuslysti į apačioje tyvuliuojantį vandenį. Kampai vingiuoti, dažnai tenka lenktis ar persisverti per uolą, kad sugebėtum peršokti į kitą pusę.
Širdis daužosi, kojos truputį virpa, iš toli uolų properšos atrodė labiau praeinamos. Gidas šypsosi – „Slowly slowly“. Norėdamas nepaprieštarausi. Vasarą čia galima plaukioti ir šokinėti į vandenį, žiemą – vaikščioti ir kopinėti uolom. Vandenyje plaukioja žuvys ir nardo į požeminius urvus ir iš jų.
Savira ir katinai
Savira įsikūrusi uostamiestyje, ir, vietiniai sako, kad tai yra vieta, kurioje užsukęs dienai gali lengvai likti savaitei. Atvykęs savaitei – mėnesiui. Nežinia, kas atsitinka su tais, kurie atvyksta ilgiau, bet nakvynės namų šeimininkai buvo ir iš Kanados, ir iš Vokietijos. Mėlynos valtys, ratus sukančios žuvėdros, ramuma aplink, protarpiais vietinių balsus pertraukianti malda per garsiakalbį.
Atvykus į Savirą mokomės derėtis.
– Kiek už automobilio stovėjimą per naktį?
– 250 MAD.
– Kiek, kiek sakėt?
– I'm sorry, my friend, 25 MAD.
– Hmm, 15 MAD?
– Gerai.
Nenustebkit jei mieste jus užkalbins lietuviškai, lietuviai šią vietą mėgsta – įsikuria mieste arba 20-30 km aplink esančiuose kaimeliuose ir per dieną gaudo bangas. Ši vieta yra populiari banglentininkų gretose – Saulė, ilgi paplūdimiai, šiltas vanduo.
Tiesa, vieta, kur visada sutiksi bangas, yra pakeliui į Savira ir vadinasi Plage Tamri. Važiuojat pro šias vietas pravartu dairytis į pakelę, nes galima sutikti tuntą guvių ožkų, kurios čia pat laksto medžių šakomis ir rupšnoja šakeles. O baigusios ėsti – nušoka ir šuoliuoja prie bandos.
Viešint Saviroje ryte būtina aplankyti žuvų turgų – vietiniai žvejai savo laimikį deda ant ledo ir čia pat parduoda. Čia žuvis šviežesnė ir pigesnė negu medinoje, į kurią rekomenduojama žuvį nešti tik išsikepti ant grilio.
Jūros gėrybių kainos gana mažos – kilogramas didžiųjų krevečių 170 MAD, mažas krabas – 30 MAD, didelis krabas – 60 MAD, stambi dorada – 50 MAD, didelis omaras – 250 MAD. Pigiausios sardinės – už 15 vienetų prašo 10 MAD.
Išsikepti jūros gėrybes kainuos labai nevienodai. Kaina kinta priklausomai nuo maisto kiekio ir rūšies: krūva sardinių apskrus už 50 MAD (duona, vanduo ir salotos įskaičiuota). Kilogramas krevečių, 3 krabai, 2 didelės žuvys gali kainuoti ir 200 MAD. Be to, turguje yra ir jūros gėrybių vežimėliai – už 10 MAD galima paragauti jūros ežio ir suvalgyti austrę su šviežiai išspaustu laimu.
Kainos stebina ir medinos turguje – sveriamos pasakiško skonio alyvuogės – ~0,5 kg kainuos apie 20 MAD, medaus saldumo granatų sultys – 10 MAD, apelsinų – 5 MAD. Restoranų meniu kainos taip pat menkos – didelė lėkštė lęšių arba omletas su alyvuogėmis (ypatingai rekomenduojama išbandyti) 10 MAD, tadžinai – 20-35 MAD. Nepamirškit – penktadienis yra kuskuso diena, todėl tą dieną kuskusas bus labai labai skanu. 60 MAD už didelį arbatinuką mėtų arbatos (išeina 12 stiklinių arbatos), 2 šviežiai keptos duonos gabaliukai – 5 MAD.
Neretai vakarienės metu restorane galima sulaukti svečio ilgais ūsais, kuris atėjęs pasėdės kiekvienam bevalgančiam ant kelių. Žinoma, kaip ir diktuoja Maroko taisyklės – svarbiausia kraštutinumai. Todėl katinas maisto arba nekaulys visiškai, arba išsimiegojęs nuspręs, kad yra nuodėmė nepasidalinti jautienos tadžinu su visais čia esančiais jo svečiais.
Jeigu labai patiksit katinui – palydės iki nakvynės ir įsikurs jūsų kambaryje. Kiek katinui būti viduje – spręsti jums, nes palydėtas durų link pamiauksės iki rytojaus. Kaina už nakvynę visur panaši – 5 EUR žmogui riade arba 10-13 EUR žmogui už atskirą kambarį viešbutyje.
Vakarienei geriau apsipirkti dienos metu. Užsukite į „Driss“ kepyklą, kurioje kainos tokios, kad nejučiom prisikemši visą kuprinę. O pasirinkti yra iš ko – bandelės su migdolais, karamele, šokoladu, įvairiais džemais, kremais, torto gabaliukai ir visos kitos gėrybės kainuos po 4-5 MAD, todėl apsipirkus už 30 MAD pavalgysi pats ir pamaitinsi draugus. Kiek brangiau kainuoja šviežia baklava – 120 MAD už kilogramą. Bet asortimentas labai ir didelis.
Viską susipirkus galima keliauti į vakarienės vietą ant riado stogo. Nesant elektros lempučių – galima pasirūpinti žvakėmis, nes tokiose nakvynės vietose ant stogų būna daug žvakidžių. Arba paprasčiausiai į spalvotą celofano maišelį įkišti paprastą žibintuvėlį ir prisegti prie skalbinių virvės. Švelnus vėjelis, ratus sukančios žuvėdros, besileidžianti saulė, tamsiai oranžinis dangus. Atvažiuoji dienai, lieki savaitei.
Marakešas – Livin‘ la Vida Loca
– Važiuok, važiuok, žalia dega! STOK, arklys iš dešinės!
– Kur toliau?!
– Palauk, ramiai, tegu pypina, ne mums čia!
– MES ŽIEDE STOVIM!
– Į DEŠINĘ! Į dešinę suk!
– Nėra čia kelio, nėra dešinės!
– Tiesiai tada! STOOK, autobusas važiuoja!
Marakešas buvo judrus. Pasitiko chaosu, ir nuojauta, kad padarėme didelę klaidą neprisiparkavę prieš įvažiuodami į senamiestį. Krūva į bet kurią pusę važiuojančių automobilių, asilų traukiami vežimai, greitai lakstantys motoroleriai ir visa tai vienu metu! Kur dar visur užimtos stovėjimo aikštelės. Įvažiavus į vieną iš jų paprašėme laisvos vietos, kuri atsirado, kai prižiūrėtojai tiesiog išstūmė vieną mašiną į gatvę ir mus įleido į jos vietą.
Sumokėjus 40 MAD, paaiškėjo, kad mes negalime čia būti, nes „nesame vietinio riado gyventojai. Tačiau ne bėda, draugai! Važiuojame kartu – parodysime kur galima gauti laisvą vietą.“ Pravažiavus 3 „turėjusias būti laisvas vietas“ galiausiai įsukame į požeminį garažą, kur 5 žmonių pagalba sugebame prisiparkuoti. Viskas! Atrodo, kad akmuo nukrito nuo širdies.
Kaina už stovėjimą? 120 EUR! Eurų, ne dirhamų. Ar pasiutot? Akivaizdžiai rodome, kad kaina netinkama ir važiuojam lauk. Palaukit, draugai, deramės! 100 EUR? Ne. 50 EUR? Ne. 10 EUR. Nors mieste paplitusi stovėjimo kaina automobiliui – 50 MAD, bet nusileidžiame – sumokame ir einame lauk... Pavymui išrašo „čekį“ – popieriaus skiautę.
Pagrindinė Marakešo aikštė Jemma el fna yra didelė turgavietė – žmonės stumdosi, mažos mergaitės tampo už skvernų ir siūlo pirkti vienkartines nosinaites, muzikantai prisikabina ir groja žiūrėdami į akis, pardavėjai apsikabina ir vedasi pas save valgyti sakydami „Same sh*t everywhere, but our sh*t is better“. Pabandei kažką nufotografuoti – mokėk, pažiūrėjai į kažkokį vaidinimą – mokėk. Kiek? Priklauso individualiai nuo atsparumo lygio. Sustojai ir dairaisi – teks mokėti, nes reiškia nežinai, ko nori, o žinančių, kur ir ko tau reikia – eilės.
Pardavėjai apsikabina ir vedasi pas save valgyti sakydami „Same sh*t everywhere, but our sh*t is better“.
Vienas iš pačių didžiausių aikštės privalumų – apelsinų sulčių pardavėjai. 4 MAD už didžiausią matytą stiklinę sulčių, kurios yra tokios pat skalsios ir skanios, kaip ir bet kur kitur. Tik padavus banknotą verta palūkuriuoti ir išgėrus pareikalauti grąžos, nes jos nesirengiama duoti atgal savo noru.
Išgėrę sulčių traukiame ieškoti rekomenduoto vietinės šeimos valdomo restoranėlio – „Tiznit“. Nors žemėlapiuose restoranas nurodytas, bet ta vieta yra apytikrė ir ją surandam tik paklaidžioję apie 30 minučių. Viduje nė vieno balto žmogaus, tik vietiniai. Geras ženklas. Užsisakome mišrų grilio patiekalą – veršiena, jautiena, aviena, vištiena kepta ant laužo, salotos, kepta duona, alyvuogės, priedai, padažai – 40 MAD. Kivių sulčių bokalas – 20 MAD. Riade besijuokdami pasitinka šeimininkai: kaip, klausia, Marakešas? Livin‘ la Vida Loca?
Imlilas
Kalnų kaimelis, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio. Oras – gaivus, gatvėse pirmyn atgal zuja nešikai, alpinistai, mašinos ir vežimai. Vietiniai sako, kad dabar Toubkalyje šalta – į aukščiausią Šiaurės Afrikos viršukalnę įkopti ir nusileisti užtrunka apie 3 dienas. Apsiribojame vietinėje užeigoje iškeptu sumuštiniu su vištiena ir išeiname pasivaikščioti po kalno papėdę. Maistas kaimelyje pigus ir skanus – 25-50 MAD asmeniui už sočius pietus.
Vietiniai šypsosi ir supranta – europietis ragauja skanų maistą.
Vaizdai – žydras dangus, vietomis dar žalia žolė, ruda kalno skalda, tolimas asilo bliovimas, malda per garsiakalbį. Žygiui ši vieta yra ideali. Daugybė kelių, keliukų, o kopiant kalno viršun, galima surasti ir šventyklą, apsistoti Aremd miestelyje, kur ir nakvynės kainos nėra didelės, ir peizažai bus nepakartojami.
Po kalnų kaimelio vykstame Marakešo link, bet sustojame Ait Ourir – miestelis nuo didmiesčio nutolęs apie 35 kilometrus. Pasirinkimas labai vykęs. Per Airbnb.com rasta nakvynė – visas vietinio berbero namas už 36 EUR. Susitikę su šeimininku pasidedame daiktus, pasiskirstome po kambarius ir mauname į vietinį turgų. Pakeliui nušluojame bandelių kepyklą ir vos išėję pro duris kimbame į samosas su aviena. Vietiniai šypsosi ir supranta – europietis ragauja skanų maistą.
Turguje yra visko ir viskas yra šalia – vaisiai, kiaušiniai, kruopos, žalia mėsa. Aplink bėgioja vaikai, pardavėjai karts nuo karto įduoda vaikams po didelę alyvuogę, kudakuoja vištos, siaurais takeliais važinėja motociklai. Apsipirkę grįžtame į riadą. Ir sužinome naujieną... Mūsų šeimininkas yra prancūzų restorano šefas, 30 metų gyvenęs Nicoje.
Įdėmiai paklausinėjęs, ar mokame ruošti kuskusą, ir išklausęs mūsų, kaip mes jį žadam ruošti, po 2 minučių jau aiškina mums ką, kaip ir kodėl reikia daryti. Kaip ruošti vištą, kokio storumo pjaustytos daržovės turi būti ir kad pamiršome nupirkti česnako. Darom kaip liepiami. Rezultatas – bendras stalas, nukrautas valgiais, ir vakarienė su istorijomis. Kai kurie suvalgė keturias lėkštes maisto. Be to, paaiškėja, kad šeimininkas, arba kaip jis pristato save – Momo (Mohamedo trumpinys) dar yra ir kvepalų kūrėjas, Grase atidaręs kvepalų krautuvėlę.
Perkant Maroke yra įprasta atsisėsti ir kartu pabendrauti su pardavėju, išgerti arbatos, kurią pardavėjas čia pat ir padaro. Geras paprotys.
Ryte papusryčiavę ir išuostę krūvą Momo gamintų kvepalų traukiame į miestą – bus parodyta vieta, kur nusipirkti argano aliejaus ir juodo muilo. Atvažiuojame prie mažos užeigėlės „Herbeuse el Mostaki“. Užėjus į vidų pasitinka eterinių aliejų kvapas. Puolame rinktis prekes. Už 200 gr. juodojo muilo, sumaišyto su Atlaso kalnų gėlių, eukalipto arba levandų aliejumi, mokame 20 MAD. Argano aliejaus buteliukas, kuris čia pat užpildomas prie akių – 30 ml. – 30 MAD. Gryni eteriniai aliejai – 30-60 MAD už 15-20 ml.
Suvenyrų pirkimo įkarštyje pardavėjos nusprendžia, kad visiems reikia išgerti mėtų arbatos. Visi geriame. Neužilgo renkamės prekes toliau. Gal sumuštinių su migdolų riešutų sviestu? Prašytume... Perkant Maroke yra įprasta atsisėsti ir kartu pabendrauti su pardavėju, išgerti arbatos, kurią pardavėjas čia pat ir padaro. Geras paprotys. Norėtųsi ir Lietuvoje taip...
Vienas arbatos receptas, kuriuo mus čia pat pavaišino pardavėjas iš Saviros: kardamonas, žvaigždinis anyžius, svilarožė, grazdikas, citrinžolė, eukalipto kristalo gabaliukas, Ceilono cinamono gabaliukas, kelios kadagio uogos, šafranas. Atrodė, kad gertume arbatą su medumi, nors visą saldumą suteikė prieskoniai. O ir pati arbata buvo... Tikra arbata...
Ouzoudas ir beždžionės
Judame tolyn Maroko vidurio link – Ouzoudo krioklių. Vasarą čia viskas žalia, krioklių baseinuose maudosi žmonės, aplink galima nakvoti palapinėse už porą eurų nakčiai. Bet dabar – žiema, todėl vakarėjant ir naktį temperatūra krinta iki +6ºC, tad renkamės nakvynę puikiuose namuose už 10 EUR nakčiai.
Be to, dabar – ne sezonas, lankytojų mažai, todėl esame apgyvendinami gerokai erdvesniuose apartamentuose su pusryčiais, keramikinėmis lovų apdailomis, raštuotomis sienomis, šildytuvais. Sode auga citrinos, mandarinai, apelsinai, granatai.
Ryte traukiame krioklių link, į kurių apačią veda du keliai. Vienas – neturistinis, vingiuoja apačion per molingą žemę ir laiptelius, kuriuos atstoja medžių šaknys. Matyti netgi suakmenėję medžiai uolienoje. Aplink daug vietinių restoranėlių, pasisėdėjimo vietų, priėjimų prie vandens. Tai vieta, kurią tiesiog smagu tyrinėti ir joje pasiklysti. Būtent šį kelią ir parodytų vietiniai „gidai“, kurie siūlo savo paslaugas už 10 MAD asmeniui.
Kitas kelias – grįstas akmenimis, šonus spaudžia parduotuvės ir suvenyrų kioskeliai. Bet mes lekiame į kiek kitokias pramogas – tolumoje žaidžia grupelė makakų (magotai). Jas lydi vyras su dideliu maišu nelukštentų žemės riešutų, kuriuos mums iškart padalina ir pamoko, kaip gauti dėmesio iš makakos.
Reikia ateiti šalia turėklų ir atsisukti į juos nugara. Tuomet gyvūnas užlipa ant turėklų ir šoka ant nugaros, nestipriai įsikibdamas į plaukus. Viskas. Galima palaimingai šypsotis, kai beždžionė lukštena riešutus ir gliaudo juos tiesiai tau ant galvos. Vyrui, žinoma, sumokam. 20 MAD. Pakraipo ūsus, bet nieko nesako.
Bandymas kur nors eiti su beždžione baigiasi vos prasidėjęs – makaka švelniai trukteli už plaukų arba ausies taip pasakydama, kad kai kurie čia esantys vis dar pusryčiauja... Fotografuojamės su šviesiai geltono kailio draugais, maitinam juos granatais ir čia pat subėga visas būrys beždžioniukų – kiekvienas tiesa leteną ir prašo granato vaisių. Duodam. Ima elegantiškai – su nykščiu ir smiliumi. Baimės nerodo, matyt, pratę prie žmonių draugijos ir tuo mėgaujasi. Vienas iš mažių bando traukti telefoną iš galinės kelnių kišenės. Nepavyksta. Pamatęs, kad buvo pastebėta,s krinta atbulom ir bėga šalin.
Leidžiamės žemyn, iki paties baseino apačios. Jame kursuoja aštuonviečiai savadarbiai plaustai. Deramės, kad 6 asmenims pasiplaukiojimas kainuotų 100 MAD. Sukertame su vairininku rankomis. Bendraujame, šnekamės, juokaujame, fotografuojame. Aplink žaižaruoja saulės spinduliai, ant tolumoje matomo kalnyno krinta šešėliai, tolį gaubia rūkas. Krioklys kaskadomis krinta žemyn, o susidūręs su uolomis skleidžia purslus ir dulksną aplink. 10 minučių žadėtas pasiplaukiojimas virsta 25 minučių plaukiojimu po visą baseiną, prie žemyn krintančios srovės, prie uolų. Suprantame, kad gavimas yra neatsiejamas nuo bendravimo.
Tangazutas ir kupranugariai
Atlanto vandenynas. Ramybė. Vandens temperatūra – 20 ºC. Tad maudytis gruodį gali tik balti žmonės, nežinantys, kas yra šiltas vanduo. Paplūdimiu ramiai žingsniuoja kupranugaris ir šalia jo einantis šeimininkas. Norite pajodinėti? 10 MAD. Baisiai jau aukštas tas kuprius, gal tiek to. Kupranugaris nenusimena. Paėjėjęs keliolika žingsnių gulasi ir pradeda vartytis smėlyje. Šeimininkas apkabina jį per kaklą. Atrodo, vietiniai šiuos gyvūnus gerbia labiausiai iš visų.
Pats kaimelis yra labai mažas – trumpa plati pagrindinė gatvė, daug banglentininkų, nuostabius vaizdus siūlantys riadai ir nakvynės namai – ant kalno, prie pat vandenyno. Kainos visur panašios 10-13 EUR žmogui. Daug kas siūlo pradedančiųjų banglentininkų kursus – už 2 val. kursus su įranga, kostiumu ir instruktoriumi – 200 MAD. Įrangos nuoma be instruktoriaus – 100 MAD. Bet prieš ką nors užsisakant geriau pasitarti su nakvynės namų šeimininkais, kurie parodys geresnes vietas nuomai, patars, ką geriau nuomotis, kur vykti. Mūsų riado savininkė sakė, jog Tangazute bangų nėra jau trečia savaitė, todėl dauguma vyksta į kitas vietas.
Tačiau liekam čia – po visų nuotykių, važinėjimų, matytų įspūdžių tetrūksta tik ramiai šniokščiančio vandenyno, svirplių čirškimo, gaivaus ir šilto, vasarą primenančio vėjelio. Išties, ne visi grįžta miegoti į savo kambarius. Daug smagiau paskutinę naktį praleisti ant stogo įrengtose terasose, patogiai įsitaisius raštuotoje kanapoje po atviru dangumi.
