Sakydamas „pusiau mistinę“ beveik neperdedu. Kaip žinia, Mianmaras, anksčiau turėjęs kolonijinį Birmos pavadinimą, tik prieš kelerius metus normaliai atvėrė sienas turistams. Iki tol nelabai kas žinojo, kas vyksta šalies viduje, nes savo uždarumu ji buvo panaši į Šiaurės Korėją.
Neilgai trukus po išsivadavimo iš britų priklausomybės Birmoje vadžią paėmė karinė chunta, kuri įvedė diktatūrą ir geležiniu kumščiu valdė šalį beveik penkiasdešimt metų. Užsienio liudininkų diktatūrai nereikėjo.
Todėl turistai į Birmą buvo įleidžiami retai ir tik organizuotomis grupėmis. Vizą gauti buvo brangu ir sudėtinga. Prieš 25 metus Birmoje pradėjo kaltis šiokie tokie demokratijos daigai. Tuomet valstybę valdantys kariškiai, įsiteikdami liaudžiai, pakeitė šalies pavadinimą – Birma tapo Mianmaru. Tačiau prireikė dar bent 20 metų, kol Birma tapo atvira pasauliui šalimi.
Britiškasis sostinės Rangūno pavadinimas buvo taip pat pakeistas. Jis tapo Jangonu. Dar po kiek laiko pati sostinė buvo perkelta iš Jangono į Neipidą. Įdomiausia, kad tai buvo padaryta tyliai ir be išsamesnių karinės chuntos pasiaiškinimų liaudžiai. Reikia ir viskas.
Bet smagiausias dalykas buvo valstybinės vėliavos pakeitimas. Smagiausias todėl, kad kolonijinę Birmos vėliavą pakeitė geltona, žalia ir raudona trispalvė. Nuo Lietuvos trispalvės ji skiriasi tik tuo, kad turi baltą žvaigždę per vidurį. Kai vėjas nestiprus, žvaigždės beveik nematyti ir atrodo, kad visur plevėsuoja lietuviškos trispalvės.
Malonaus pasididžiavimo apimtas net išreiškiau Vytautui nuodėmingą mintį, kad jaučiuosi tarsi Lietuvos kolonijoje. Įsivaizduojat, kaip gerai būtų? Turėtume lietuvišką žemę Azijoje, būtume kolonistai, gautume pigių bananų, pigių darbininkų ir gyventojų skaičius Lietuvoje nemažėtų. Tai apsidžiaugtų darbdaviai, gavę tiek daug potencialių minimalios algos gavėjų.
Tačiau tektų ir paišlaidauti, nes Mianmaras dar valdant britams buvęs vienu turtingiausiu pietryčių Azijos regionu, per visą nepriklausomos Birmos istoriją visiškai „nusivažiavo“. Korupcija ir gremėzdiška ekonomika taip nualino šalį, kad šiuo metu ji jau yra viena skurdžiausių regione. Norint bent jau kažkiek pagerinti ekonominę situaciją, reikėtų visą Lietuvą užstatyti kartu su emigrantais ir minimumus mokančiais darbdaviais.
Beje, nors šalies pavadinimas ir pakeistas, jos gyventojai oficialiai yra vadinami birmiečiais, o valstybinė kalba taip pat yra birmiečių kalba.
Kaip ten patekti?
Dabar Mianmaro vizą gauti tapo labai paprasta. Tą galima padaryti elektroniniu būdu. Sumoki 50 JAV dolerių ir per porą dienų ateina patvirtinimo laiškas, atveriantis kelią į Mianmarą.
Tačiau į Mianmarą nuskristi paprastai nepigu. Todėl, kai radome kiek pigesnius bilietus, per daug galvos nesukdami juos įsigijome. Tik vėliau paaiškėjo, kad pigesni jie buvo ne šiaip sau. Keliauti turėjome balandį ir pradėjus domėtis išsamiau paaiškėjo, kad būtent balandis yra blogiausias mėnuo lankytis Mianmare, nes tada šalį alina didžiausi karščiai. Lyg to būtų maža, sužinojome, kad birmiečiai tuo metu kelias dienas švenčia Naujuosius metus ir tada šalyje sustoja ne tik gyvenimas, bet ir autobusų bei traukinių eismas. Turint dvi savaites šalyje užstrigti kažkur ilgam nėra labai gerai.
Su šiais „džiugiais“ atradimais ir pasileidome Azijos link. Tačiau nuogąstavome be reikalo – didžiausi tikėtini kelionės minusai tapo jos pliusais.
Jei išlindus į dienos šviesą Honkonge karštis tiesiog bloškė prie žemės, tai išlipus Jangone buvo panašiai. Tik skirtumas, kad Jangone buvo vidurnaktis. Bijojome pagalvoti, kas bus dieną. Balandžio mėnesį dieną Jangone vyrauja 39 laipsnių temperatūra.
Atvykę naktį pažadinome juokinga languota pižama vilkintį viešbučio savininką. Nors jam buvo tik kiek per keturiasdešimt, praminėme jį dieduku, nes turėjo stulbinamai panašią nuplikusią šukuoseną kaip ir mūsų diedukas Petras iš Karmėlavos kapinių.
Mūsų viešbutis buvo šeimyninio verslo pavyzdys. Jame dirbo keturiolikmetis savininko sūnus ir dešimtmetė duktė. Vytautas užsigeidė savininką įskųsti policijai už vaikų išnaudojimą, bet pagalvojome, kad geriau tą padarysim jau išvykę iš viešbučio, jei nepamiršime.
Pats viešbutis buvo nakvynės namų tipo, labai mėgstamas užsieniečių „backpackerių“, t.y. kuprinėtojų. Dauguma jų – įvairaus plauko hipiai arba nukvakę pagyvenę vokiečiai, vienumoje keliaujantys po Mianmarą.
Išmiegojus naktį, ryte sulaukėme mamos. Ji atvyko ne tuščia, o su iš kišenių krintančiais pinigais. Didžiausia Mianmaro kijato kupiūra, berods, yra penki tūkstančiai, tačiau populiariausias yra tūkstančio kijatų banknotas. Tai yra kiek daugiau nei dviejų litų atitikmuo. Nepykit, vis dar daug ką skaičiuoju mielaisiais litais. Vadinasi, išsikeitus šimtą JAV dolerių, kijatais galėsite klijuoti sienas.
Kaip jau minėjau, mums atvykus jau kitą dieną turėjo prasidėti budistų Naujųjų metų šventimas. Tai reiškė, kad mažiausiai keturioms dienoms mes užstrigsime Jangone. Tai per daug neviliojo, nes Jangonas nėra tas miestas, kuriam reikėtų teikti tiek daug dėmesio.
Žymiausias jo epizodas – Švedagono šventyklų kompleksas, kuris yra bene švenčiausia Mianmaro budistų vieta. Budistų šventykos Mianmare vadinamos pagodomis.
Sako, kad ant kalvos, ant kurios pastatyta Švedagono pagoda, prieš du tūkstančius metų klajokliai vienuoliai paslėpė aštuonis Budos princo Gautamos plaukus. Jie buvo apsaugoti auksine plokšte ir buvo pastatyta stupa – pastatas, simbolizuojantis nušvitusį Budos protą. Nuo tada kiekvienas save gerbiantis budistas, lankydamasis šventykloje, atsiveža ir papuošia stupą auksu.
Sakoma, kad ji padengta daugiau nei dešimt tūkstančių aukso lapelių. Ir nors ši informacija nėra patikrinta ir net nėra aišku, ar šis auksas tikras, tačiau auksu žibanti pagoda vilioja iš toli. Tai ne tik viena pagoda, o visas pagodų miestelis, kuriame galima praleisti pusdienį medituojant, meldžiantis, bendraujant ar šiaip dykinėjant apsimetus tikinčiuoju. Įėjimas į šventyklas kainuoja apie 6 eurus.
Gal norite spėti, kokių lauktuvių buvome užprašyti parvežti iš Mianmaro? Žinoma, aukso, nulupto nuo Švedagono pagodos. Kažin kas būtų, jei iš tikrųjų pabandytume nulaupyti kokią plokštelę, pagalvojau. Įdomu, ar mus pasodintų į kalėjimą, ar atsipirktume lazdomis.
Beje, pats Jangonas neretai net ir tarp birmiečių vis dar vadinamas Rangūnu. Su mumis bendravę birmiečiai, pabrėždami savo kilmę, su pasididžiavimu tardavo Rangūno vardą. Manau, kad daugeliui šis vardas vis dar siejasi su laikais, kai Mianmaras buvo viena pažangiausių šalių regione. Rangūnas išvertus iš birmiečių kalbos reiškia nesantaikos pabaigą.
Tačiau geriausia ne tik Jangono, bet ir visos kelionės atrakcija mūsų dar laukė. Apie ją – kitoje dalyje.
