Visada su šypsena ir spindinčiomis rudomis akimis Milda pasakoja apie keliones, gyvenimą svetur, atradimus, mokymąsi iš gyvenimo bei baimes.
– Gyveni įdomų gyvenimą: vis keliauji, viskas keičiasi. Ne kiekvienas tam pasiryžtų. Kokia buvo tavo nuotykių pradžia?
– Mano kelias prasidėjo nuo „Erasmus“ programos. Taip atsiradau Nyderlanduose, Mastrichto regione, Venle. Buvau ten du semestrus. Viskas išėjo labai atsitiktinai. Aš studijavau Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete ir mums liko stipendijų, nes studentai tą kartą nebuvo labai aktyvūs. Negirdėtas dalykas, tiesa? Tai mes ėmėm ir pasinaudojom tuo su keletu lietuvių ir vietoje vieno semestro Olandijoje išbuvome visus metus. Kad studijos nebūtų sausos ir neįdomios, tarp pasirenkamųjų dalykų įrašiau ispanų kalbą pradedantiesiems.
– Ar tuo metu jau planavai važiuoti į Ispaniją?
– Niekada iki tol nebuvau buvusi Ispanijoje, neturėjau net planų ten važiuoti, bet pamačiau kalbų kursus nuo nulio, o kalbos man patinka, tai ir pasirinkau. Ir galvoju, kad jei ne šitas mokomasis dalykas, tai nebūtų ir jokios Ispanijos.
– Koks buvo tavo gyvenimas Nyderlanduose?
– Venlas – labai mažas miestelis ir jaunimui kartais pritrūkdavo veiklos. Vieną vakarą aš savo draugei ir sakau: „Žinai, gal čia kaip Vilniuje – po koncertų būna diskoteka?“ Žinojau vieną gyvos muzikos klubą. Ten ir nuėjom. Pasirodo iš tiesų ten vyksta vakarėlis! Žmonės šoka, groja muzika. Bėda, jog nesupratome, kad ten privatus vakarėlis. Pasirodo, jog įsiveržėme į privatų to klubo savanorių vakarėlį.
Tačiau taip tą naktį aš sužinojau apie Europos savanorių tarnybą (EVS). Nors buvau atvažiavus pagal „Erasmus“ programą, tačiau ir aš atradau terpę savanoriauti tame klube, nes to gyvos muzikos klubo veikla buvo paremta savanorių darbu.
– Ir po studijų nusprendei tapti EVS savanore?
– Labai susižavėjau EVS idėja. Galvojau net studijas mesti ir važiuoti tapti EVS savanore. Bet buvau įkalbėta iš pradžių pabaigti universitetą ir tik tada važiuoti savanoriauti. Iš karto grįžus į Lietuvą susiradau siunčiančią organizaciją. Ir dar nebuvau baigusi mokslų, kai jau žinojau, kad kitąmet galėsiu išvažiuoti. Tai kelio pradžia tokia ir buvo: per Kauną į Olandiją, o iš Olandijos – į Ispaniją.
– Ką veikei Ispanijoje?
– Ispanijoje, Barselonoje, savanoriavau jaunimo emancipacijos centre. Ten padėjau žmonėms su anglų kalba susijusiais klausimais: padėdavau susitvarkyti CV tiems, kurie ieškodavo darbo užsienyje, organizuodavau pokalbių grupes, eidavau į universitetą propaguoti jaunimo mobilumą, pasakodama apie savo EVS patirtį. Visa tai truko devynis mėnesius.
Galiausiai ten gyvendama nusprendžiau likti studijuoti magistrą, nes dėl studijų plano galėjau ir dirbti, kad save išlaikyčiau, ir mokytis tuo pačiu metu. Kadangi mano ispanų kalba dar buvo per silpna studijoms, nusprendžiau dar metus pasitobulinti ir tik tuomet kibti į studijas.
Ką veikti tuos metus? Mano atveju tai buvo „Au Pair“ programa, per kurią gyveni šeimoje ir prižiūri vaikus. Prieš grįžtant į Lietuvą vasarai nuėjau į agentūrą, man labai greitai surado šeimą, juos aplankiau ir po vasaros Lietuvoje pas juos grįžau. Kartu gyvenome penkis mėnesius.
– Ar ši patirtis buvo tokia pat įkvepianti kaip ir savanorystė jaunimo emancipacijos centre?
– Savanorystė EVS buvo nuostabi patirtis. Su koordinatorėmis netgi verkdavome, kaip viskas čia puiku. Apie „Au Pair“ to paties, deja, pasakyti negaliu. Tiesą sakant tik vėliau pradėjau domėtis ir atradau, kad sėkmingų patirčių yra lygiai tiek pat, kiek ir nesėkmingų.
Gyvenimas šeimoje gali skambėti gražiai, bet iš tiesų esi labai nuo jų priklausomas. Pernelyg daug. Esi labai pažeidžiamas, gyvendamas šeimoje. Nes darbiniai santykiai gali būti visokie, bet grįžęs namo gali atsiriboti nuo darbo ir pailsėti. O būdamas ten girdi tą balsą, girdi konfliktus. Ir tai gali būti tikrai sunku. Visa laimė, kad jau antrus metus gyvenau Barselonoje, turėjau draugų ratą ir galėjau kur nors pabėgti, kad atsiribočiau.
Mano „Au Pair“ baigėsi labai greitai ir netikėtai. Po konflikto su šeimininke ji man tiesiog liepė susirinkti daiktus ir išeiti.
– Likai ir be darbo, ir be pastogės! Ką darei?
– Paskambinau geriausiam draugui italui, kuris gyvena Barselonoje. Jis atvažiavo manęs pasiimti. Dar gyvendama ten jau norėjau kur nors išeiti, tai buvau pradėjusi ieškotis darbo: atsispausdinusi CV vaikščiojau po anglų kalbos mokyklėles.
Ir apskritai aplinkybės klostėsi labai sėkmingai. Galėčiau save pavadinti laimės kūdikiu. Nes mano draugai, kuriuos ten turėjau, vis kur nors išvažiuodavo mėnesiui ir užleisdavo savo kambarius. Taip aš netgi susitaupiau pinigų, nors pajamos ir nebuvo labai stabilios: aš šiek tiek dirbau vienos dizainerės parduotuvėje, šiek tiek pavadavau anglų kalbos mokytojas mokyklėlėse, šiek tiek dirbau aukle lietuvės ir katalono šeimoje.
– Na, bet juk visą laiką pas draugus negyvenai?
– Na, kaip ir buvau nusprendusi, pradėjau studijuoti magistrą. Tik jau kitame mieste. Ten irgi nuvedė aplinkybės. Rašiau skirtingiems universitetams pagal tai, kokias programas jie turėjo. Ir viename miestelyje, Albasetėje, atradau universitetą, kuris, jei norėjai studijuoti pagal ištęstinę programą, vienintelis nereikalaudavo pažymų, kad esi dirbantis asmuo.
Kaip ir visas mano kelias – viskas vyko visiškai atsitiktinai. Studijavau socialinį mokslą, kurio į lietuvių kalbą net nežinau, kaip išversti. Tai gana platus dalykas: ten ir istorija, ir antropologija, ir geografija. Iš pradžių paskaitos buvo sunkios, nors jau kalbėjau ispaniškai. Dar šiek tiek trūko tų žinių. Bet buvo tikrai įdomu.
– Bet po studijų mieste ilgai neužsibuvai, tiesa?
– Kitas mano žingsnis buvo Alikantė, kur mane atvedė ieškojimas idealios vietos gyvenimui. Barselona labai didelė ir jaučiausi priklausoma nuo viešojo transporto. Albasetė man, kaip miestas gyvenimui, nepatiko.
O Alikantė man pasirodė sumažinta Barselonos versija: geras klimatas, jūra, gražus kurortas. Bet iš tiesų lūkesčiai ne visai pasiteisino, kadangi pagaudavau save, kad nuobodžiauju. Ir klausdavau savęs: „Bet kaip čia taip?“ Pamaniau, kad tai turbūt ženklas, jog tai kol kas dar nėra ta vieta, kurios aš ieškau.
Alkantėje dirbau anglų kalbos mokytoja. Tačiau čia man atsivėrė ir kita gyvenimo dimensija. Aš visada labai mylėjau muziką, nors visuomet buvau jos, jei galima taip pasakyti, vartotoja. Bet būdama čia pradėjau vaikščioti į ukulėlės pamokas ir išmokau ja groti. Mano draugas, kuris nusivedė į pirmąsias dirbtuves, netgi surengė šiokį tokį sąmokslą. Susitarė su mokytoju, kad tą dieną visi mokytųsi groti bliuzą, kuris man patinka. Na ir tai suveikė. Nuo tada nepraleidau nė vienos pamokos.
– Bet, kaip suprantu, Alikantė nebuvo miestas, privertęs tave įleisti šaknis?
– Ne. Kitas žingsnis buvo Granada. Suviliojo mane didelė hipių bendruomenė ir tai, jog man pasakojo, kad ten labai gražu. Taip pat suviliojo ir tradicinio užkandžio, tapų, kultūra. Nors atrodo, kad kas čia tėra tie užkandukai, bet iš tiesų tai jie kuria socialinį gyvenimą. Ten taip pat metus dirbau anglų kalbos mokytoja. Bet po tų metų supratau, kad prie miesto nesu tiek prisirišusi, jog negalėčiau jo palikti. Nors dvejonių buvo visada. Bet jų buvo ir po Alikantės. Gal tik po Albasetės kitaip.
– O kaip gimė mintys apie Italiją, apie Siciliją?
– Bet kokiu atveju, mano gyvenimą valdo aplinkybės. Italija buvo mano svajonių šalis nuo pat pirmojo apsilankymo. Dar kai gyvenau Barselonoje, mane į savo vestuves pasikvietė gera draugė italė. Nuo šio apsilankymo Italija man padarė didelį įspūdį. Tada kirtau šiaurės Italiją nuo vienos jūros iki kitos: Ferara, Venecija, Milanas ir Ligūrijos jūra. Taip įsimylėjau maistą, istoriją, miestų autentiką. Venecijoje net verkiau iš susijaudinimo nuo grožio. Žiūrėjau ir galvojau: „Nejaugi tai žmogus savo rankomis sugebėjo sukurti tokį grožį?“
Taigi, pradėjau svajoti apie Italiją. Grįžusi į Ispaniją pradėjau studijuoti italų kalbą ir sau pasakiau: „Kai pasieksiu B1 lygį, tai reikš, kad galiu susišnekėti ir išgyventi.“ Aktyviai mokiausi kalbos mokykloje. Tai buvo intensyvus kursas ir jį baigusi supratau, kad štai dabar jau galiu svarstyti apie kraustymąsi į Italiją. Vis kalbėdavau apie Italiją draugams. Ir štai, pabaigusi kursus, supratau, kad – kada, jei ne dabar? Nusprendžiau, jog atėjo laikas važiuoti.
Iš esmės pasirinkau Kataniją dėl to... kad radau pigius lėktuvo bilietus!
Kaip priėmiau sprendimą vykti į Kataniją? Na, iš tiesų, piečiausias Italijos taškas, kuriame kažkada lankiausi, buvo Roma. Bet man atrodė, kad kuo kraštas pigesnis, tuo jis paprastesnis. Nes aukštos kainos reikalauja tuos pinigus uždirbti.
Todėl norėjau į pietus. Pradėjau ieškoti pigių skrydžių. Daug kalbėjau su draugu italu iš Barselonos. Vis nueidavau į socialinius tinklus ir patikrindavau kiekvieno miesto „fauną“. Kadangi man patinka aplink save turėti alternatyvių žmonių, pavyzdžiui, klausančių alternatyvios muzikos, atvirų, tai man koks kaimelis ir netiktų, tad Katanija pasirodė geriausias variantas.
Bet iš esmės Kataniją pasirinkau dėl to... kad radau pigius lėktuvo bilietus. Ir dar dėl to, kad mano draugas sakė, jog rasiu muzikinę sceną, kokia man tikrai patinka. Taip pat čia daug studentų, o kaip anglų kalbos mokytoja, paskaičiavau, kad dauguma mano klientų Ispanijoje kaip tik ir buvo studentai. Ir šiaip žmonės ją gyrė, kad ji labai graži.
– O ar graži Katanija?
– Ji labai graži. Nors iš tiesų mano lūkesčiai buvo kiek kitokie. Ji labai nemoderni. O tai, mano supratimu, yra gerai, nes nemėgstu stiklinės architektūros. O čia nėra nė vieno stiklinio pastato. Ir visi tie grafičiai ant sienų, kurių nepastebėti turbūt gali tik seniai čia gyvenantys... Man jie sukelia tokį postapokaliptinį jausmą. Bet man patinka, nes tai neįpareigoja prisiderinti prie aplinkos.
Jei vaikštai, tarkime, Milane, jautiesi, kad tau reikia pasitempti, investuoti į dalykus, kurie man atrodo tušti, tokius kaip dizainerių drabužiai. O čia tu neprašausi. Gali išeiti į gatvę kaip nori – jaučiuosi laisva. Dėl to man Katanija ir patinka.
– Toks keliavimas ir gyvenimas skirtinguose miestuose, skirtingose kultūrose smarkiai ugdo žmogaus asmenybę. Ar laikai tai savo gyvenimo pasiekimu?
– Viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime į sėkmę ir pasiekimus. Materialia prasme Lietuvoje likę draugai pasiekė daug daugiau. Nes mano daiktai juk telpa į vieną lagaminą. Vieniems tai atrodo pasiekimas, kitiems ne.
Bet tas keliavimas ir aplinkos pakeitimas išmoko nelaikyti savaime suprantamais įvairių dalykų: gyvenimo būdo, algoritmo, kaip žmogui reikia gyventi, kuriuo gyvenimo periodu ką padaryti ir ką užsitikrinti. Nes keliaudamas tu matai įvairių žmonių, jų pasirinkimus, kelius ir tavo galvoje atsiranda daugiau alternatyvių kelių, kurie atrodo vienodai geri. Nebelieka plano, kad tai, kas mūsų kultūroje dažniausiai propaguojama, ir yra gerai, o visa kita – pasimetusiems pasaulyje, keistiems žmonėms, neprotingiems, neracionaliems.
Bet jei visai nesulauktum palaikymo iš artimiausios aplinkos, tai gali būti labai sudėtinga, nes sunku išaiškinti žmogui, kad tavo gyvenimo būdas irgi geras ir teisingas. Tam reikia atiduoti daug energijos, o kartais net skauda, kai negali artimiausių žmonių įtikinti, kad tau viskas gerai, nors ir negyveni taip, kaip jie norėtų, kad tu gyventum.
– Ar tokiam, kaip tavo gyvenimo būdas, reikia drąsos?
– Daug kam atrodo, kad reikia. Bet man visada kyla noras „iškristalizuoti“ klausimą, kas pavojingo ir baimę keliančio čia yra. Pirmiausia savęs paklausiu: „Kas blogiausio gali nutikti?“ Nesaugumo jausmas dėl gyvenamosios vietos neturėjimo? Bet mes gyvename interneto eroje. Turime svetingumo klubus, žmonės noriai priima keliautojus pernakvoti. Kas dar gali būti baisu? Kad gatvėje kas nors apvogs. Bet tai gali atsitikti bet kur.
Gali psichologiškai būti sunku, nes iš pradžių esi vienas, be šeimos, be draugų. Man taip yra buvę Granadoje. Bet kai vieną kartą tai išgyveni, supranti, kad tai yra normalu: juk mes socialios būtybės. Kai paskaičiuoji, kiek savaičių nematei kokio nors artimo bičiulio, tada supranti, kad tave supa aplinkybės, kurios nėra natūralios, ir nusiminti yra normali reakcija. Tai praeina.
Taigi, nėra taip baisu, kaip viskas atrodo. Daug kas sako: „Aš važiuočiau tik ten, kur jau turiu stogą virš galvos, bent vieną draugą, darbą.“ Tada aš jiems pradedu gliaudyti: „O kas tau trukdo išsinuomoti lovą svečių namuose, nusipirkti laikraštį ir pradėti skambinėti ieškant buto ar darbo?“ Ta baimė atrodo didelė tol, kol jos neracionalizuoji. Kai atsisėdi ir gerai pagalvoji, ko aš konkrečiai bijau, baimė labai greitai išnyksta.
– Ar vieną dieną planuoji grįžti į Lietuvą?
– Sunku pasakyti. Aš apie tai negalvoju. Emigrante save vadinu tik juokais. Aš kažkodėl nesijaučiu emigrante. Nors, turbūt, apibrėžimą atitinku. Bet tokia nesijaučiu. Kol kas neplanuoju grįžti, nes labai aiškiai jaučiu atradimų norą.
Tarkime, Barselonoje pirmi metai buvo vieni geriausių mano gyvenime. Bet po dvejų ji man tapo tokia pažįstama, kad tas visas kultūrinis gyvenimas ir muzika, kurią ten radau, jau nebeįveikė atradimų troškulio. Tai turbūt, kol jausiu jį – manęs Lietuvoje nebus.
