Po populiaraus LRT laidų ciklo, kuriame gyvai ir profesionaliai pasakojama Lietuvos istorija keliaujant per Baltarusijos ir Lenkijos žemes, panorome ir mes, Lietuvos kelionių žurnalistų klubo nariai, pamatyti laidose rodytas vietas, todėl per kasmetinę „Adventur 2018“ turizmo parodą sutarėme su Naugarduko rajono savivaldybės turizmo skyriaus vadove Jekaterina Kivač dėl viešnagės šiame, mūsų bendrai istorijai svarbiame, Baltarusijoje mieste.
Atvykti į Naugarduką galima autobusu iš Vilniaus, ir kelionė užtrunka apie tris valandas, įskaitant sienos kontrolės patikrinimo formalumus. Pirmiausia į akis krinta užrašas autobusų stotyje „Naugardukas – pirmoji LDK sostinė“, ir tai pabudina iš miego. „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvių šiame mieste irgi laukė netikėtumai bei atradimai. Tačiau palikime ginčus lietuvių ir gudų istorikams – mes atvykome ne įrodinėti, o pamatyti ir patirti šio Mickevičiaus apdainuoto krašto, kurio nei vienas lietuvių poetas nėra taip išliaupsinęs.
Pilies kalnas – tai Naugarduko aukštumos aukščiausias taškas, nuo kurio atsiveria gražūs toliai, labai artimi mūsų lietuviškai akiai. Belikę du pilies kuorai primena čia buvusią didingą mūrinę Vytauto laikų pilį. Viso pilis turėjusi net septynis bokštus, tačiau laikas negailestingai viską suniokojo, paskutinis bokštas buvo begriūvąs į apačią, todėl jis buvo užkonservuotas, ir tai atlikta, rodos, nevykusiai. Krašto muziejaus direktorė paaiškino, kad taip padaryta tik laikinai, jeigu pilis bus atstatoma, ta dalis naujų plytų bus nesunkiai nuardyta.
Apačioje – parapijinė bažnyčia, kurioje tuokėsi Jogaila su Sofija Alšėniške. Profesoriui A.Bumblauskui „Nacionalinės ekspedicijos“ metu tikras atradimas buvo bažnyčioje aptikta paminklinė lenta Naugarduko bajorams, Chotino mūšio dalyviams. Kunigas, pasakodamas apie bažnyčioje esančius istorijos eksponatus, mums pareiškė: „Mes jums padovanojome Vytį, kurį dabar jūs ant eurų dedate...“
Dėl istorijos galima būtų ilgai diskutuoti, tačiau baltarusių istorikai drąsiai teigia, kad neva Mindaugas buvo karūnuotas būtent čia, Naugarduke, ir Voruta buvusi netoliese. Tam jie turi savo argumentų, nes Naugarduke yra Mindaugo kalnas, kur, pasak jų, Lietuvos karalius yra palaidotas. Papėdėje stovinti šiuolaikinė skulptūra vadinasi „Riteris“, tačiau labai ji primena Mindaugo atvaizdą.
Kai prieš dvejus metus „Nacionalinė ekspedicija“ čia keliavo, Naugarduko centre buvo eksponuojamas būsimo paminklo Mindaugui reklaminis stendas, tačiau šiandien paminklo mieste dar nėra.
Duonos, giros ir sūrio šventė sukvietė paskutinį rugpjūčio savaitgalį Naugarduko miesto ir apylinkių gyventojus į buvusią turgaus aikštę, kuriame koncertavo įvairūs meno kolektyvai. Buvo degustuojama gira, tradiciška ir pagaminta iš ryžių, duona, pyragai ir įvairūs sūriai, atvežti iš Laurušavo stačiatikių vienuolyno. Šventėje veikė mugė, vyko žaidimai, buvo eksponuojamos istorinės nuotraukos, kuriose įamžintas XIX a. Naugardukas.
Važiuojant į Liubčios pilį, esančią už 25 kilometrų, gidė pasakojo, kad Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai čia buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį, kuriuo veždavo medieną iš Nalibokų girios į Naugarduką. Šiai dienai jo nelikę nei žymės, tačiau kaip būtų gera pasivėžinti turistams ir pasigrožėti kalvotu kraštovaizdžiu.
Liubčios XVII a. pilis per ilgą savo istoriją buvo griauta ir perstatinėta. Šiandien ji prikeliama naujam gyvenimui vieno žmogaus iniciatyva. Ivanas Pečinskis, buvęs karininkas, suprato savo pašaukimą ir ėmėsi, rodos, neįveikiamos užduoties – atstatyti pilį, kurioje prieš pusę amžiaus buvo įsikūrusi jo mokykla. Tam jis aukoja savo, kaip verslininko, uždirbtas lėšas ir laiką. Jo dėka buvo atlikti išsamūs tyrinėjimai, paruoštas projektas, ir pilis jau turi atstatytus du bokštus bei dalį gynybinės sienos.
Darbuose jam talkina daugybė savanorių, kurie prieš patenkant čionai turi gauti ne vieną rekomendaciją. Ivanas puikus vadovas, jis kupinas idėjų, o jo užmojai – gera pamoka valstybei, kaip vienas žmogus gali nuveikti daugiau negu oficiali ministerija. Ivanas pasiskundė ir paprašė pagalbos susigrąžinti skolą iš lietuvių UAB „Logilonas“, kuri jam skolinga pinigų, už kuriuos jis galėtų greičiau vykdyti pilies atstatymą.
Puikus visuomeninio judėjimo už istorinių paminklų atstatymą pavyzdys yra Ščorsų dvarvietė. Įkurtas fondas „Ščorsy i Chraptoviči“ ketina prikelti naujam gyvenimui ne tik sugriautus paskutinio LDK kanclerio Joachimo Liutauro Chreptavičiaus rūmus, tačiau ir šio didiko palivarką, vadinamą Muravanka. Jis unikalus, nes primena atskirą tvirtovę su gynybiniais bokštais. Bandau jį lyginti su mūsiške Paulavos respublika, tačiau griuvėsiai Lietuvoje kur kas santūresni, ir jų likimas iki šiol nėra aiškus. Vadovaujant aukščiau minėtam fondui, Murovankoje triūsia nemažas būrys jaunų žmonių savanorių, valančių teritoriją nuo augmenijos, ruošiančių aikšteles atstatymo darbams.
Naugarduke 1806 m. su šeima gyveno poetas Adomas Mickevičius, šiandien čia įsikūręs poeto memorialinis muziejus, kurį aplankyti rekomenduoja viena didžiausių pasaulyje kelionių svetainė „TripAdvisor“, ir kurio neaplenkia miesto svečiai. Čia vyksta literatūros renginiai, eksponuojamos įvairios su literatūra susijusios parodos. Labai įdomi vietovė netoli Naugarduko yra Litovka, kurią poemos „Gražina“ epiloge mini A.Mickevičius. Pasak poeto, čia vyko lietuvių ir kryžiuočių mūšis, kuriame žuvo Gražina.
„Nesurasi tokios Naugarduko pirkelės,
Kurioje šios dainos neniūniuotų mergelės.
Šia daina ir nūnai apdainuoja Gražiną
Ir L i e t u v ė s l a u k u mūšio lauką vadina.“
(Vertė J.Marcinkevičius)
Šis istorinis paveikslas yra pavaizduotas autobusų stotelėje, kuris vietiniam Naugarduko verslininkui kainavo tik 20 000 USD... Taip prasidėjo Sergėjaus Kovalio fantazijų įgyvendinimo projektas. Nusipirkęs sodybą, kuriame sovietmečiu buvo apsistojęs Vladimiras Vysockis ir Marina Vlady besifilmuodami kino filme, šis idėjų kupinas žmogus įrengė atvirą ir visiems nemokamai prieinamą meno muziejų, pilną siurrealistinės, Gaudi stiliaus „fantasy steampunk“.
Aprašyti šitą visą kompleksą gana keblu, nes nepamatęs ir nepajautęs aplinkos, nieko nesuprasi. Per penkias pirmas minutes tai atrodo kičas, po dešimties minučių nuomonė pasikeičia, po penkiolikos – imi suprasti visur užkoduotą prasmę, o po pusvalandžio panyri į šį fantazijų pasaulį kartu su šios sodybos „valdovu“, aktoriumi iš prigimties, besivadinančiu Pasaulio taikos vyskupu, vilkinčiu ilgą sutaną ir cituojančiu Bibliją bei garsiausius pasaulio filosofus. Galiausiai palieki šią sodybą, pilną žmonių, kraipančių galvas ir besistebinčių žmogaus begaline fantazija ir altruizmu.
Naugarduko kraštas – čia pat mūsų kaimynystėje, pilnas netikėtumų ir labai savas, kviečiantis tyrinėti ir atrasti, su nuoširdžiais ir svetingais žmonėmis, kuriančiais ir tikinčiais geresne ateitimi.