Tad, sužinojusi, kad mano kasmetiniai bendrakeleiviai – „Žaliuojančios Vilnijos“ ir „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos“ nariai šiemet sumanė važiuoti aplankyti gamtinių–kultūrinių Rumunijos objektų, tik pečiais patraukiau.
Sprendimą vykti nulėmė kolegės žodžiai: „Puikiai pažįstu Rumuniją, nes, kai mano sūnus joje dirbo, ne kartą tenai lankydavausi. Būtinai važiuok, pamatysi, kokia tai įdomi ir graži šalis. Tikra terra incognita. Atvirai sakau – jaučiuosi jau ganėtinai pavargusi, įrodinėdama visiems, jog rumunai niekuo ne prastesni už kitų ES valstybių piliečius.“
Dabar, kai jau pati sugrįžau iš ten, drąsiai galiu teigti visiems: meskite iš galvos tuos pasenusius stereotipus! Rumunija – pilna netikėtumų ir paslapčių, ir joje tikrai galima atrasti tai, ko kitur jau nė su žiburiu neaptiksi.
Pirmiausia – rumunai į tave, atvykėlį, žvelgia su pagarba ir nuoširdžiu susidomėjimu, o ne vien kaip į svetimšalį, iš kurio reikia neprarasti progos pasipelnyti. Rumunams turistai dar nėra įkyrėję tiek, kiek, tarkim, čekams ar vengrams, tad ir skuba jie svečiui parodyti visa, kas geriausia.
Paklausi kelio – palydės kelis kvartalus; žvalgysiesi suvenyro parduotuvėje – suskubs keli pardavėjai padėti; viešbučio ar užkandinės šeimininkas susidomėjęs klausinės apie tavo šalį ir pavaišins stikleliu firminės „cuikos“ (slyvų trauktinės) ar taure vyno...
Rumunams turistai dar nėra įkyrėję tiek, kiek, tarkim, čekams ar vengrams, tad ir skuba jie svečiui parodyti visa, kas geriausia.
Pripažinome sau, jog tokį nuoširdų svetingumą, kasmet beklajodami gausybės turistų numintais Senojo žemyno keliais, jau buvome bebaigią pamiršti.
Neneigsiu – ši šalis nėra ekonomiškai turtinga, matėme ir tikrai skurdžių kaimo trobelių, ir gatvėse po vieną kuklių lauko gėlių puokšteles pardavinėjančių suvargusių senučių, ir išklypusias vežėčias kaimo keliukais traukiančių arklėkų...
Ir čigonų kibitkas regėjom, ir mėgėjų ką nors nugvelbti iš užsižiopsojusio turisto rankinuko, be abejonės, esama (kaip ir visur kitur).
A.Šileikio nuotr./Vaizdai keliaujant autostopu |
Tačiau ateities vystymosi perspektyvomis ši šalis tikrai lenkia daugelį kitų. Ypač – turizmo sferoje. Rumunijoje – net 33 objektai, įtraukti į UNESCO saugomų sąrašus; nuostabiai graži gamta; paslaptingumu ir mistika viliojanti Transilvanija; senovinės tvirtovės ir pilys; viduramžių laikus menantys senieji didmiesčių kvartalai; amžius skaičiuojantys vienuolynai su įspūdingomis freskomis, Dunojaus delta...
Visko net suminėti neįmanoma: ši šalis didelė, tad standartinės poros savaičių išvykos tikrai neužtenka susipažinti su visomis jos įžymybėmis. Mes gi savo maršrutą suplanavome taip, kad pirmiausia į jį tilptų šios šalies gamtinės įdomybės ir dar liktų laiko pasižvalgyti po istorines-kultūrines vietas.
Iš viso, kas matyta, išskirčiau kelis objektus, kurių nepamatyti, lankantis šioje šalyje ir atsidūrus netoli jų, būtų tiesiog neatleistina.
Linksmosios kapinės
Rumunijos šiaurėje, juosiamoje Karpatų kalnų, prie Tisos upės įsikūrusi Sapantos gyvenvietė. Tiesa, visi 5000 jos gyventojų šį pavadinimą taria kiek kitaip – Sepyncė, tačiau juk ne vardas lemia minėtosios vietovės išskirtinumą. Šis už 15 km į vakarus nuo Sigeto miesto esantis kaimas garsėja pačiomis neįprasčiausiomis pasaulyje krikščioniškomis kapinėmis, žmonių pramintomis „linksmosiomis“ ir įtrauktomis į UNESCO globojamų objektų sąrašus.
Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Kapinės |
Mat, remiantis praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje susiklosčiusia tradicija, vietoj iškilmingų užrašų ant antkapių ar paminklinių akmenų, tokių įprastų krikščioniškose kapinėse, čia stovi mediniai kryžiai-paminklėliai, gausiai išpuošti ryškiais paveiksliukais. Juose pavaizduoti mirusiųjų portretai, scenos iš jų gyvenimo ar piešiniai, užfiksavę paskutinį gyvenimo momentą. Dauguma šių piešinių – humoristiniai.
Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Mergaitės, patekusios po automobilio ratais, kapelis |
Praėjusiame amžiuje šiame kaime gyveno nagingas medžio drožėjas Stanas Jonas Petrašas. Be sugebėjimo prakalbinti medį, jis dar ir neblogai piešė, dainavo bei kūrė eiles. Jo drožti kryžiai puošdavo ir vietines kapines. Vienąsyk šovė meistrui į galvą mintis: o jei pabandžius išdailinti gaminamą antkapį epizodais iš mirusiojo gyvenimo? Svetimiems užsakovams drožėjas naujovės nepiršo – pirmiausia išbandė ją ant savo mirusios žmonos kapo. Ant jo tąsyk išdrožto medinio kryžiaus atsirado spalvingas ir linksmas piešinys, papildytas šmaikščia epitafija.
Tačiau toks originalus ir paradoksalus antkapis sukėlė tikrą nepasitenkinimo audrą tarp parapijiečių ir vietos šventiko, įžvelgusių kūrinyje didelę nepagarbą velionei! Skundai apie šventvagišką Petrašo savivaliavimą net į Bukareštą nuskriejo!
Laimei, atsirado ir tokių žmonių, kuriems ši naujovė labai patiko. Jie ėmė užsakinėti savo mirusiems artimiesiems „kažką panašaus“, ir taip pamažu kapinėse ėmė rastis spalvingų kapų. Iš visų spalvų meistrui labiausiai patiko žydra, šiandien čia dominuojanti.
Savamokslis drožėjas puikiai pažinojo savojo kaimo žmones, todėl kiekvieną antkapį išrašė tik tam velioniui skirtu tekstu ar eilėmis. Netrukus vietos gyventojai jau nebenorėjo jokių kitokių paminklų, tik Petrašo sukurtų, ir pradėjo užsakinėti savo amžinojo poilsio vietos puošmenas dar gyvi būdami. Meistro populiarumas augo diena iš dienos, jis jau vienas nebesusitvarkė su užsakymų gausa, tad įsteigė dirbtuves ir pasisamdė pagalbininkų.
Dainos Baravykaitės nuotr./Čia palaidotas vyras, kuriam buvo nukirsta galva |
Per 40 darbo metų jis sukūrė apie 700 spalvingų antkapinių kryžių. Epitafijos ant jų – tarsi nedidelės novelės, atskleidžiančios mirusiojo gyvenimą ir jo mažas silpnybes. Štai, pavyzdžiui, arklininkui Jonui Toaderu skirtas užrašas skelbia: „Ką aš labiausiai mylėjau / Tai sėdėti bare / Arčiau kieno nors žmonelės“.
„Velionis buvo didelis girtuoklis. / Pastoviai įkyrėdavo kaimynams, kol nebuvo partrenktas mašinos / Viso kaimo džiaugsmui“. Tokie žodžiai, išrašyti ant antkapinio paminklo, kitur apstulbintų kiekvieną, bet tik ne šioje vietoje.
Arba štai pamokomojo turinio epitafija: „Degtinė – tai gryni nuodai. / Ji dovanoja ašaras ir kančias. / Ir man ji pakišo koją, atnešdama mirtį. / Kam degtinė patinka, tam nutiks tas pats ./ Aš, ją gerdamas, ir numiriau su stikline rankose“.
Žinoma, kiekvienas lankytojas nusišypso, ir perskaitęs tokius žodžius: „Čia palaidota mano mylima uošvė. Jeigu ji būtų gyvenusi dar bent tris dienas, čia gulėčiau aš. Prašau tavęs, praeivi, jokiu būdu netyčia jos nepažadink. Kitaip ji sugrįš namo. Ir vėl pradės mane graužti“.
Dauguma epitafijų parašytos mirusio asmens vardu – kaip jo kreipimasis į gyvųjų pasaulį... Tarpais pastebime velionio mirties priežastį paaiškinančių paveikslėlių: žmogus žuvo autoavarijoje, paskendo, pateko po traukinio ratais, jį užmušė krintantis medis ir t.t.
Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Gyvenime ji buvo garsi audėja |
Ko gero, tai vienintelės kapinės pasaulyje, kur žmonės juokiasi, o kai kada – net atvirai kvatoja. Principo „apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko“, čia nesilaikoma. Savotiški komiksai atspindi nepadailintą tiesą apie mirusiųjų gyvenimus: jei velionė buvo neištikima žmona, ji ir parodyta kitų vyrų apsupty; jei davatka – besimeldžianti; jei vyras mušeika – pakėlęs kumštį... Dažnai tokio turinio paveikslėlius lydi ir atitinkamos ne itin švankaus turinio eilės.
Apžiūrinėti „Linksmąsias kapines“ (o jos taip ir oficialiai vadinasi – Cimitirul Vesel) galima kad ir visą dieną, jei tik turi laiko... Gaila, mes jo daug neturėjome, laukė kiti lankytini objektai, tad skubiai stengėmės fotoaparatais įamžinti tuos antkapius, kurie labiausiai krito į akis...
Beje, šios kapinaitės nėra didelės – tai tiesiog vietos kaimo ir jo apylinkių žmonių amžinojo poilsio vieta. Tarpai tarp kapų labai maži – matyti, kad žemė labai branginama. Teko matyti jau gerokai išblukusių, suskeldėjusių medinių kryžių; jų, matyt, nespėta restauruoti, nors kapinės prieš penkerius metus buvo iš pagrindų tvarkomos.
Gaila, žinoma, kad užsienio turistams prieinama tik pusė šių kapinaičių žavesio: ant visų paminklų užrašai – tik rumunų kalba. Pacituotas epitafijas paprašyta išvertė vietos kapinių darbuotoja, pardavinėjanti bilietus (įėjimas čia mokamas) ir prižiūrinti tvarką.
Dianos Baravykaitės nuotr./Ši moteris gyvenime buvo tikras angeliukas vyrams |
Linksmosios kapinės – savotiškas vietos regiono gyvenimo metraštis: juk antkapiuose atsispindi viskas, kuo gyvena šių apylinkių žmonės. Vyrai gano gyvulius, kerta medžius, aria laukus, meistrauja, moterys melžia karves, audžia, verpia, auklėja vaikus... Kartais porelės linksmai šoka, grojant muzikai arba sėdi už stalo su vyno taurėmis rankose. Viskas – kaip gyvenime. Beje, ant kiekvieno kryžiaus čia gali tilpti vienas ar du paveikslėliai, atspindintys visą velionio būtį. Nevalingai susimąstai: o ką gi nupieštų ant tavojo antkapio?
Apsilankymas kapinėse visada yra lydimas liūdesio, tačiau čia – tarsi ne vieta jam. Suprantama, vietos gyventojai, laidojantys čia savo artimus ir brangius žmones, sielvartauja lygiai taip pat, kaip ir visi. Tačiau gyvenimas šiuose kraštuose niekada nebuvo lengvas, tad jiems telieka guosti save mintimi, jog iškeliavusio draugo ar giminaičio gyvenimas anapus bus nepalyginamai laimingesnis.
Rumunų etnologai teigia, jog „Linksmųjų kapinių“ idėja nėra nauja. Jau pagonybės laikais į mirtį buvo žvelgiama džiaugsmingai: baigtos žemiškosios kančios, o dausose bus nepalyginamai geriau. Argi ne tokių „pagoniškų idėjų“ įkūnijimas yra kasmet šiose kapinėse vasaros pabaigoje organizuojami folkloro festivaliai? Jų dalyviai čia dainuoja, šoka, iki ryto groja muzika. Atrodo, kad čia gulintiems irgi turėtų būti linksma.
Beje, čia ilsisi ir pats spalvingųjų antkapių kūrėjas Stanas Jonas Petrašas. Regėjome jo kapą – kiek platesnį ir didesnį už kitus. Jį puošė jo paties prieš savo mirtį pasigamintas medinis kryžius su užrašu: „Per savo gyvenimą aš niekam nepadariau bloga“.
Šiandien antkapius paminklams gamina jau Petrašo mokiniai. Stilių jie išlaiko tokį patį – primityviojo meno. Paveikslėliai tapomi tokių pat spalvų ir lygiai taip pat atskleidžia faktinius mirusiojo gyvenimo įvykius. Didžiausiu Anapilin iškeliavusio meistro pasekėju laikomas taip pat talentingas medžio drožėjas Dumitras Popas Tinču.