Publicistas, keliautojas Š.Jasiukevičius visuomenei gal geriau pažįstamas kaip Praeities Žvalgas. Kariniais, apleistais ir net pavojingais objektais bei jų istorija besidomintis tyrinėtojas, atrodo, vis žengia žingsniu prieky tų, kuriuos masina ekstremalios kelionės. Ant bangos dabar esantį Černobylį jis jau per keliasdešimt kelionių buvo gerai pažinęs tais laikais, kai minčių apie serialą dar tikriausiai net nebuvo kūrėjų galvose.
Per savo ekstremaliais ir ne visada legalias keliones Šarūnui teko ne kartą aiškintis pareigūnams. Fukušimoje ant kojų buvo sukelta vietos policija, Černobylio zonos prižiūrėtojai grasino jo daugiau neįleisti... Visi susidūrimai su pareigūnais baigdavosi laimingai, tačiau jeigu būtų įkliuvęs paskutiniame savo nuotykyje – būtų tekę kalbėtis ir su FSB (Rusijos federaline saugumo tarnyba). Vyras su dviem bendraminčiais liepos pradžioje sugebėjo patekti į Rusijos kosmodromo Kazachstane angarus, kur, kiek žinoma, nelegaliai pabuvoję tik pora dešimčių ekstremalų.
Tai, anot Šarūno, buvo tikriausiai fiziškai sunkiausios valandos jo gyvenime, tačiau vaizdai atpirko viską: pamatė nuo visuomenės akių slepiamą „Buraną“ – Sovietų Sąjungoje sukurtą daugkartinio naudojimo erdvėlaivį – ir keliasdešimt metų dūlančią raketą-nešėją.
Anot Šarūno, daug metų mažai kas turėjo pagrindo abejoti oficialiąja versija, kiek yra likusių „Buranų“, kurie nustoti naudoti žlugus Sovietų Sąjungai. Vienas – muziejuje pačiame Baikonuro kosmodrome, dar vienas – muziejuje Vokietijoje. Buvo pasklidusios kalbos, kad dar vienas „Buranas“ buvo laikomas nenaudojamame kosmodromo angare, tačiau esą angaro stogas griuvo, ir erdvėlaivis buvo sunaikintas. Tokią versiją apie „Burano“ likimą buvo pateikę net BBC.
Tačiau prieš kelerius metus visus nustebino pasirodžiusios Ralpho Mirebso nuotraukos. Jose – uždarame angare paslėptas „Buranas“. Pasirodė, kad Rusijos valdomas kosmodromas Kazachstane ilgus metus slėpė paslaptį.
Uždaras miestelis, į kurį paprastai nepateksi
„Man visuomet įdomu tokios vietos – pagalvojau, reikia važiuoti pažiūrėti“, – pasakoti apie kelionę į Baikonuro kosmodromą pradėjo Šarūnas. Pirmą kartą keliautojas jame apsilankė legaliai – per agentūrą Kazachstane įsigijo ekskursiją stebėti raketos startą į kosmosą.
Ekskursijos dalyviams buvo leista patekti į uždarą už 10 km nuo kosmodromo pastatytą Baikonuro miestelį, kuriame gyvena vien tik kosmodromo darbuotojai ir aptarnaujantis personalas. Šis miestelis – Kazachstane, bet iš tiesų ten yra Rusija.
„Visa teritorija išnuomota Rusijai iki 2050-ųjų, viduje galioja Rusijos tvarka, atsiskaitai Rusijos rubliais, norint patekti reikia Rusijos vizos. Įvažiuoji į ją kaip kirsdamas dieną – tikrina pasą, tikrina, ar turi vizą“, – pasakojo Šarūnas.
Miestelyje kone visi gyventojai – irgi Rusijos piliečiai. Tik vienas kitas iš aptarnaujančio personalo yra vietinis kazachas. 2009 m. duomenimis, Baikonure gyveno daugiau nei 36 tūkst. žmonių.
„Anksčiau jame buvo jų daugiau, bet uždarant rusų kosmines programas daugėjo ir tuščių namų. Programos vis dar vyksta, bet jų jau labai nedaug palyginus su tuo, kokios ambicijos buvo“, – pasakojo Šarūnas.
„Tai buvo kelionė laiku į Tarybų Sąjungos laikus. Niekas nepasikeitę – net ir ledai yra tas senovinis plombyras, kur ant viršaus uždedamas popieriukas, jie net nebūna supakuoti, tik susukti. Ant sienų – visokiausi tarybiniai motyvaciniai plakatai“, – įspūdžiais iš Baikonuro dalijosi keliautojas.
Visa Rusijai išnuomota teritorija užima 90x85 km plotą. „Pats kosmodromas yra žvėriškai didelė teritorija. Yra daug atskirų aikštelių, kompleksų – kiekviena jų skirta vienai kuriai kosminei programai. Pavyzdžiui, yra Gagarino starto aikštelė, iš kur ir dabar kyla raketos“, – apie kosmodromą pasakojo Šarūnas.
Yra ir paslaptingas kompleksas, kuris oficialiai yra uždarytas, tačiau kitos – nelegalios – kelionės į kosmodromą metu Šarūnas įtarė – iš tiesų jis veikia (apie tai vėliau). Anksčiau čia, manoma, buvo kovinių galvučių saugykla, tačiau pagal tarptautinius susitarimus kosmodromo negalima naudoti jokioms karinėms reikmėms.
„Tai oficialiai tas kompleksas apleistas, bet iš tiesų – ne. Mes ten tokį dalyką matėm, kad turėjom staiga verstis ant žemės, kad tik neįkliūtumėm“, – išdavė Praeities Žvalgas.
Pamatyti tik tą erdvėlaivį, kuris eksponuojamas muziejuje – nuardytu korpusu, su išimtais varikliais – Šarūnui nepakako. Keliautoją labiausiai domino „Energia-Buran“ kompleksas, kur, anot neoficialių duomenų, ir turėjo būti dar vienas erdvėlaivis bei raketa-nešėja. Kosmodrome būdamas jis mėgino įtikinti darbuotojus praverti ir uždaro angaro vartus, tačiau jie viską neigė ir net nesileido į kalbas.
Pusantrų metų planavimas
„Kai neleido, man dar didesnis noras atsirado, – juokėsi Šarūnas. – Ir tada prasidėjo maždaug pusantrų metų trukę pasiruošimo darbai.“
Šarūnas rado du bendražygius – bičiulį vokietį, su kuriuo jau buvo leidęsis kartą į kelionę, ir jauną norvegą, kuris paauglystėje įveikęs vėžį nusprendė imti iš gyvenimo viską, ką gali. Kiek žinoma, vos apie 20 žmonių yra sėkmingai nelegaliai suvaikščioję pamatyti šių „Buranų“, tad trijulė intensyviai pradėjo su jais susirašinėti. Ne visi noriai išdavė tokio žygio paslaptis, bet gauta informacija buvo naudinga – net buvo rekomenduotas kazachas iš artimiausio miesto (Kyzylorda, už maždaug 200 km), kuris gali sutikti pavežėti žygeivius iki kosmodromo.
Svarbu buvo ir išsiaiškinti, koks likimas laukia tų, kurie visgi bus sučiupti. Kosmodromas – ypatingos svarbos objektas, čia viską kontroliuoja FSB (buvusi KGB). „Jeigu sugaunami – vietiniai, tai išspardo jiems tiesiog užpakalius ir išmeta ir Baikonuro. Užsieniečius veža į policiją, susodina į kameras, palaiko parą, apklausia. Vėl susodina, laiko, tuomet atvažiuoja FSB – jie dar apklausia, visus išpurto. Ir, kiek žinoma, paleidžia. Bet nežinau, kiek yra tokių, kurie nebuvo paleisti. Žinių yra tik iš tų, kurie paleisti“, – pasakojo Šarūnas.
Ir apsaugos kosmodrome išties pilna. Jis prisiminė, kad raketos starto metu per pirmąją kelionę visur buvo užkardos, patruliai. „Stovėdamas prie vieno ekipažo matai dar bent tris-keturis. Budėjo snaiperiai, oro erdvę kontroliavo lėktuvai, sraigtasparniai“, – vardijo Šarūnas. Jų žygio metu tokių saugumo priemonių nebuvo, bet faktas – ši teritorija gerai saugoma.
„Tie objektai, kurie veikia, turi aktyvią ir pasyvią apsaugą, – aiškino pašnekovas. – Veikia judesio, infraraudonųjų spindulių, perimetriniai davikliai, kameros. Nepatvirtintais duomenimis, yra ir seisminiai davikliai – jie įkasami į žemę ir jaučia vibracijas, jeigu žmogus eina.“
Nebenaudojami objektai saugomi tik aktyvia – fizine – apsauga. Čia važinėja patruliai, tikrina pastatus. Bet elektra atjungta, pasyvių apsaugos priemonių nėra – tai šimtą kartų palengvina patekimą į tokius objektus.
Kad ir kiek trijulė rengėsi iš anksto, jiems buvo likę nemažai neatsakytų klausimų. Kai trūko informacijos, nieko nepadarysi – atsakymų teko ieškoti jau būnant vietoje.
Alinantis žygis per dykumą
Atvykę į Kazachstaną žygeiviai dar kartą pabandė susitarti su kosmodromo apsauga – o gal ji susigundys pinigais. „Bet net į kalbas nesileidžia, grasina iškviesti policiją. Tai „legalus“ nelegalus patekimas atkrito. Liko vienintelis variantas – eiti per dykumą“, – apie žygio pradžią pradėjo pasakoti Šarūnas.
Žygis dykuma turi daug iššūkių. Visų pirma – eiti galima tik naktį. Viena vertus, dieną gali būti ir nepakeliama kaitra (tomis dienomis oro temperatūra miestuose viršijo 40 laipsnių, tad dykumoje būtų laukęs bent 55 laipsnių kaitros pojūtis). Be to, dieną nelegalius žygeivius būtų labai lengva pastebėti. Krūmų, medžių nėra – jiems nebūtų kur slėptis nuo apsaugos darbuotojų akių ir žiūronų. „Vien plika akimi žmogų galima pamatyti iš kokių 5 km“, – aiškino Šarūnas.
Kitas iššūkis – vandens klausimas. Trijulė susiplanavo, kad visas jų žygis tęsis 60 valandų. Naktimis eis, o po dieną leis kiekviename iš angarų – „Burano“ ir raketos-nešėjos. Visos kelionės metu niekur nebus galima pasipildyti vandens atsargų. „Černobylyje kiek ėjau – vandens kiek nori. Pasisemi iš upelio, nusibakterini, nusifiltruoji, ir galima gerti. O čia visą vandenį reikėjo pasiskaičiuoti ir neštis ant nugaros“, – sakė Šarūnas, kurio kuprinėje atgulė 11 litrų vandens.
Kad apsiskaičiavo su vandeniu, Šarūnas suprato jau pirmąją žygio valandą. Per visą 60 val. žygį nebuvo momento, kad nejaustų troškulio.
Dar nemažai vandens atsargų jie pasislėpė apleistoje fermoje prie pat kosmodromo, į kurią juos atvežė jų vairuotojas. Iš ten sutarė ir paimti žygeivius po poros dienų.
Kad apsiskaičiavo su vandeniu, Šarūnas suprato jau pirmąją žygio valandą. „Naktį buvo ganėtinai vėsu – 26-28 laipsniai, bet ko nenumatėm, nes neturėjom žygių dykumoje patirties, – kaip džiovina sausas oras. Karštis ir sausumas toks, kad prasižiojus liežuvis iškart prikimba prie gomurio“, – prisiminė pašnekovas.
„Per visą žygį nebuvo momento, kad nejausčiau troškulio. Pirmą litrą išgėriau gal per valandą ir supratau, kad reikia taupyti. Paskaičiavau, kad per valandą galiu išgerti tik 100 ml vandens – t. y., 10 kartų mažiau negu realiai norisi, trūksta“, – apie sunkumus pasakojo Šarūnas. O ir eiti per smėlynus – menkas malonumas. Ant nugaros – 16 kg kuprinė, kojos klimpsta į smėlį, karšta...
Nuo pirmosios patrulių mašinos žygeiviams teko bėgti ir slėptis vos įžengus į kosmodromo teritoriją. Reikėjo bėgti kiek kojos neša ir šokti į pirmą pasitaikiusį krūmą. O šie dykumoje – sausi, spygliuoti. Net kuprinės paskui negali užsidėti, nes atrodo, kad ant nugaros – erškėčių vainikas.
Trijulė žygiui specialiai rinkosi mėnulio jaunaties naktis. Mažiau šviesos – mažiau tikimybės būti pastebėtam. Tik tuomet ir patiems buvo sudėtingiau orientuotis, rasti kelius, kurie dykumoje ir taip vargiai matosi. „Šviesos pats naudoti negali – iškart pamatys tave. Nori navigaciją pasižiūrėti – turim visi trys apsupti, sutūpti ir užstoti telefoną“, – žygio iššūkius vardijo Šarūnas.
Keliautojams teko šiek tiek paklaidžioti, tad artėjant rytui iškilo rimta problema. Iki tikslo – dar kokie 6 km, o saulė jau tuoj kils, jie bus gerai pastebimi dykumoje. „Tada jau rizikavom – ėjom ne keliais, o tiesiai per dykumą. Papuolėm į vietą, kur vietinių „sūslikais“ vadinami dykumų šuniukai prisidarę urvų. Tamsoje jų nesimato – klimpom į juos, sukinėjomės kojas, buvo labai sunku eiti“, – pasakojo Šarūnas.
Sunkiai skinantis kelią pirmyn, jau pakilo ir saulė. O iki tikslo – dar 3 kilometrai. Jeigu objekte bus patruliai – kelionė iškart baigsis. Tačiau kokia išeitis? Leisti dieną dykumoje, kur net nėra kur pasislėpti nuo karščio? Bus greitai išgertas visas vanduo, ir galiausiai teks arba patiems prisiduoti pareigūnams, arba... sulaukti paskutiniosios dykumoje.
„Rizikavom, – pasakojo Šarūnas. – Pasisekė, kad patruliai tuo metu buvo kitam objekto gale, o ir saulė švietė mums į nugaras. Tai reiškia, kad mes gerai matėm, o jų matomumas buvo prastesnis. Vėjas buvo nuo jų pusės, tai mūsų kvapo šunys negalėjo užuosti. Įvertinę viską – rizikavom. Ir pavyko. Kai atėjom iki „Buranų“ angaro, jau buvo pakankamai šviesu.“
Prieš akis – erdvėlaivis, kurio oficialiai nėra
Tikslas – jau ranka pasiekiamas, tik žygeiviams dar buvo privalu neatsipalaiduoti. Teko kelis kartus apsukti aplink pastatą, kad tarp užvirintų langų ir durų rastų vienas grotas, kurios buvo išlaužtos. Į angaro vidų jie pateko jau gerokai įšvitus, o tai reiškia – jau patruliuoja pareigūnai, tikrina pastatus.
„Sakau – reikia, chebra, slėptis. Iš vienų vokiečių buvom gavę informacijos, kad geriausia slėptuvė – patalpos už angaro šonuose esančių balkonų. Reikia laiptinėmis užlipti į jas – ten rasim uždaras erdves, kurios netikrinamos. Radom laiptines – vieną, antrą, trečią. Bet visos jos – užplombuotos. Plombos plastmasinės, nutraukt gali, bet iškart bus aišku, kad kažkas į jas įėjo, – pasakojo Šarūnas.
– Jie nusilesę, guli, visai be jėgų. O juk bet kuriuo momentu gali užeiti patruliai. Tai juos paslėpiau vienam kambariuke, ir galvoju – reikia man vienam padaryti visą purviną darbą. Nusileidau į angarą, ir visgi pavyko rasti vietą, kaip užlipti į balkoną per aptarnavimo kraną. Tai per jį ir sulipom į vieną iš užplombuotų patalpų, bet iš vidinės pusės.“
Išvargę žygeiviai kelias valandas nusnaudė ir prabudę išėjo apžiūrėti „Buranų“. Vienas tebuvo mokomasis, maketas, tačiau kitas – pats tikriausias erdvėlaivis. Šarūnas pasakojo, kad jau pailsėję bendražygiai buvo priblokšti vaizdų angare. Nors jis erdvėlaivį buvo matęs, kai anksčiau lankėsi kosmodromo muziejuje, tačiau ten demonstruojamas „Buranas“ pritaikytas turistams ir kiek praradęs didybę.
O čia, uždarame angare – tikrų tikriausias „Buranas“ su visa likusia įranga. Tiesa, ar jis tikrai kilo į kosmosą – nežinia, nes informacijos apie jį trūksta – juk oficialiai erdvėlaivio šiame angare išvis nėra.
„Bandžiau patekti į erdvėlaivio vidų, bet pavyko tik į pačią nosį, kur yra įranga. Į pilotų kabinas – ne, nes, matyt, kai pradėjo žmonės landžioti, buvo tolyn nustumtos kopėčios ant ratukų. Virvės neturėjau – neturėjau, kaip užlipti. Kitą kartą reikės neštis“, – šyptelėjo Šarūnas.
Klausant Šarūno pasakojimo, jaučiasi, kad tokios kelionės sėkmei reikėjo ne tik daug žinių, bet ir paprasčiausios laimės. Vos keliautojai grįžo į patalpą užvalgyti ir pamiegoti, išgirdo, kad prie pastato atvyko patruliai. „Girdėjom – įėjo į angarą, apėjo jį, tikrino laiptines, ar užplombuotos. Jie buvo už tų durų, už kurių mes tyliai sėdėjom. Bet negirdėjo, neužuodė, nematė. Gerai, buvo be šunų. Su šunimis tikrai būtų mus pagavę“, – tarsi sceną iš filmo nupasakojo jis.
Vakarop trijulė susiruošė kitam svarbiam etapui – pereiti iš vieno angaro į kitą – kur stovi raketa-nešėja. Tą padaryti galima tik vakare. Šarūno žiniomis, visi tie, kas bandė pereiti dienos metu, įkliuvo.
Pribloškianti raketa-nešėja
„Reikia išeiti, kai dar ne visiškai tamsu, kad nereikėtų naudoti prožektorių. Bet kai jau būtų prietema – kad mūsų nesimatytų. Tinkamas laikas – gal koks pusvalandis, viską padaryti reikia labai operatyviai“, – apie svarbias detales pasakojo Šarūnas.
Patekimas į šitą angarą buvo sudėtingesnis, ir jeigu ne patyrusio apleistų vietų tyrinėtojo pastabumas, galėjo baigtis keliautojų įkliuvimu.
Kelis kartus sukę ratus aplink angarą vyrai rado tik vieną nedidelį tarpelį tarp grotų. Patys šiaip ne taip įsirangytų, bet kuprines tektų slėpti lauke. Tiesa, bėdų nebūtų – visoje teritorijoje pilna šiukšlių, mėtėsi kažkokios skardos, plokštės.
„Bet na dar kartą apėjom, pradėjom purtyt visas grotas. Ir tada radom, kad ant vieno lango uždėta tinklinė tvora, ir ji prisukta tik armatūrine viela. Daugiau niekas nelaikė. Atsisukom, atsikėlėm ją. Ir, atrodo, kaip specialiai kitoj pusėj prie lango padėtas metalinis stalas. Jau laikas toks, kad tamsu, nelabai kas matosi. Sulindom. Neatkreipiau dėmesio, kad ant stalo buvo padėti trys akmenukai. Kai lipom, juos nuspardėm. Einam į kitą patalpą, o ji tiesiog „užrakinta“ viela. Atsukom, ir viskas, – pasakojo Šarūnas.
– Bet galvoju – čia vienintelis įėjimas. Kažkas jeigu užsuks vielą, negalėsim išeiti. Arba dar blogiau – bus aišku, kad esame viduj. Ir tada dingtelėjo, kam tie akmenukai buvo ant stalo – nes jei kažkas lipo, būtinai juos nuspardys. Patruliai pamato, kad jų nėra, reiškia – kažkas įlindo. Aš draugus palikau, išėjau pro duris, užsukau vielą, ant stalo sudėliojau akmenukus, išlindau per langą, užsukau ir tą vielą. Ir įsirangiau per tą anksčiau matytą nedidelį langelį.“
Antrasis angaras Šarūnui padarė net didesnį įspūdį nei anksčiau matytas su „Buranais“. Erdvėlaivius jis buvo matęs, o štai raketos-nešėjos iš taip arti – ne. Viskas likę – varikliai, autentiški užrašai ant jos... Landžiodami po kitas patalpas jie rado ir daug paliktų nenaudojamų daiktų – dokumentų, diskečių ir pan.
„Buvo, aišku, pagunda pasiimti suvenyrų. Bet visada pagalvoji – o jeigu mus sučiups. Įsilaužimas yra tik administracinis nusižengimas. O jeigu ką nors paimsim, bus vagystė – grės baudžiamoji atsakomybė. Dar įpaišys, kad slaptą informaciją imam – kas ten žino, kas tuose dokumentuose. Susitarėm, kad nė vienas nieko neimsim“, – patikino Šarūnas.
Šiame angare būnant reikėjo elgtis ypač atsargiai. Jame esanti raketa-nešėja yra skirta bandymams, o ne kilimui į kosmosą. Dėl to visas pastatas yra metalinis, kad vykdant bandymus nesugriūtų nuo vibracijų. „Galit įsivaizduoti, koks ten aidas nuo kiekvieno žingsnio. Atrodo, kad viskas byrės nuo bet kokio garso. Reikėjo labai atsargiai vaikščioti, žiūrėti, kad tik ant kokio stiklo neužliptum“, – pasakojo pašnekovas.
Ir čia būdami keliautojai matė zujančius patrulius, kaip jie tikrino, ar neatlupti langai. „Bet niekur nesukėlėm įtarimo, o išeidami palikom viską taip, kaip radom“, – sakė keliautojas.
Keistas reginys dykumoje – ypatingas traukinio krovinys
Grįžtant namo nebuvo apsieita be nuotykių, ir kaip ir tegali būti tokioje vietoje – pavojingų. Eidami jie turėjo kirsti geležinkelio bėgius ir lygiagrečiai jų, per kelis metrus, besidriekiantį kelią. Šia vieta jie buvo ėję ir keliaudami pirmyn, tik tada jokių incidentų nebuvo.
„Matom, iš toli lėtai atvažiuoja motoroleris, ir su prožektoriumi yra dairomasi į dykumą. Mes buvom gal už poros kilometrų, atsigulėm, ir jis tiesiog pravažiavo. Einam toliau, žiūrim – mašina važiuoja. Sugulėm. Ji lygiai taip pat lėtai važiavo, su prožektoriumi buvo dairomasi. Galvojom – patruliai. Bet neįvertinom, kad ten ne tokie mums jau matyti patruliai. Atsistojom, einam. Liko iki to kelio kokia pusė kilometro, ir kažką matom. Iš pradžių net nesupratom... Važiuoja dvi mašinos su mėlynais švyturėliais ir dar kažkas didelis. Aišku, bėgam, krentam į tuos dygliuotus krūmus, skaudžiai, – pasakojo Šarūnas.
– Sukritom, žiūrim apakę – bėgiais važiuoja traukinys. Lokomotyvas ir vienas labai keistas vagonas. Iš pagrindinio kosmodromo jie vežė kažkokį krovinį į tą neva uždarytą ginkluotės sandėlį. Jie naktį sugalvojo pervežti krovinį, kad dieną neužfiksuotų palydovai. Bet ką vežė – nežinia.“
Per plauką neįkliuvę žygeiviai po kiek laiko vėl pajudėjo toliau. Tačiau einant norvegas jautėsi vis prasčiau ir prasčiau. Bendražygiai įtarė, kad jis gal pervargo, gal perkaito. Šiaip ne taip pasiekęs fermą, 21-erių metų norvegas krito ant žemės kone sąmonę praradęs, pradėjo kratytis.
Sukritom, žiūrim apakę – bėgiais važiuoja traukinys. Lokomotyvas ir vienas labai keistas vagonas. Iš pagrindinio kosmodromo jie vežė kažkokį krovinį į tą neva uždarytą ginkluotės sandėlį.
Šarūnas pamanė, kad jam gali būti dehidratacija, todėl iškart davė vandens. O norvegas nuryja gurkšnį – ir vemia. Pabando dar – vėl tas pats.
„Tada galvojom – gal perkaito. Sakau – renkis visus rūbus, turim vėsaus čia paslėpto vandens. Kaip tik tuo metu atvažiavo mūsų vairuotojas pasiimt. Jam užėjus vaizdas buvo toks – norvegas stovi su apatiniais, aš pilu vandenį, jis kalatojasi... Tik vairuotojas pamatė, kad jam ant kojos iššokęs mėlynas guzas. „O, skorpionas įsegė“, – mestelėjo. Norvegas išsigando – galvojo, kad mirs. Stovi nuogas dykumoj, aš ant jo vandenį pilu, o jis verkia – „vėžį įveikiau, o mirsiu nuo skorpiono“, – prisiminė Šarūnas.
Arčiau priėjęs vairuotojas vaikiną nuramino dviem sekundėm – sako, ne čia ne skorpionas. Vos norvegas atsiduso, išgirdo, kad tai – gyvatės įkandimas. „Ir vėl jam stresas, vaikinas vos ne kaukia, – prisiminė Šarūnas. – Tik tada kazachas paaiškino – kad jeigu jau įkąsta prieš 5-6 valandas, ir jis dar gyvas – vadinasi, gyvatė nebuvo nuodinga. Paskaudės, ištins ir tiek“.
Vairuotojas nuotykių ieškotojus parvežė atgal į Kyzylorda miestą, kur jie dar turėjo kelias laisvas dienas.
„Buvom pasiruošę tam, kad mus gali suimti, tai skrydžius buvom užsisakę vėliau, pasilikę kelių dienų rezervą. Tai pasiėmėm patį prabangiausią viešbutį, koks tik ten buvo, su spa. Naktis – gal 100 Eur už kambarį, ten jiems mėnesio atlyginimas. Dar ir į vandens parką užsukom atsipalaiduoti“, – apie atpildą po žygio pasakojo Šarūnas.
Pats veš turistus
Ar dar grįš? „Mano chebrantai sako – „never again“, – juokėsi Šarūnas. – Ir vienas lenkas jau man buvo sakęs – jeigu būtų žinojęs, kaip tai bus sunku, būtų nėjęs. Aš po žygio dykuma irgi sakiau, kad tai buvo sunkiausios aštuonios valandos mano gyvenime.“
„Bet kai praeina nuovargis – atsiranda emocijos, jos sukuria naują energiją. Ir liko nebaigtų reikalų – nebuvau „Burano“ viduje“, – šyptelėjo Šarūnas.
Kol kas vėl ryžtis tokiam žygiui „Praeities žvalgas“ neplanuoja – yra pasaulyje dar daug jo dėmesį traukiančių intriguojančių vietų. Tačiau į kosmodromą grįžti ketina, bet oficialiai. Praeities Žvalgas jau pradėjęs rengtis naujoms ekskursijoms – organizuos keliones čia stebėti raketos starto.
Ir kiti keliautojai galės pamatyti tai, ką jis regėjo prieš pora metų dalyvaudamas oficialioje ekskursijoje. Dalyviai tuomet buvo apgyvendinti viešbutyje pačiame kosmodrome, galėjo patyrinėti jame esantį muziejų ir pamatyti jame eksponuojamą „Buraną“.
Pagrindinė ekskursijos dalis – raketos starto stebėjimas – prasidėjo kosmonautų sutikimu. Pamenate dainą iš „Na, palauk“?
Ne be reikalo ji buvo panaudota kadrams apie kosmosą – Rusijoje yra tradicija, kad iš viešbučio išlydint kosmonautus į misiją šita daina grojama per garsiakalbius.
Vėliau ekskursijos dalyviai buvo nugabenti į už poros kilometrų nuo raketos starto esančią aikštelę. „Net sunku nupasakoti tą raketos keliamą triukšmą – jis, atrodo, neturi krypties. Visa erdvė ūžia, – raketos kilimą prisiminė Šarūnas. – Fantastika. Tokio didingo reginio aš nesu matęs gyvenime niekur, nors daug kur keliavęs.“
Informacija apie ekskursijas Černobylio zonoje ir kitas Praeities Žvalgo keliones – čia.
