Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Nepalo džiunglėse: ką daryti sutikus 300 kg sveriantį ir nykstantį tigrą

Kaip nuspalvinti rudenėjančią kasdienybę? Susikrauti kuprinę ir vykti kur nors toli. Žinoma, „toli“ kiekvienas įsivaizduoja savaip. Man „toli“ – tai ne tik abstraktus atstumo išmatavimas, bet ir neapčiuopiamas kultūros skirtumas, kontrastas, kitoniškumas, nauja patirtis.
Nepalietė
Nepalietė / Janos Nosovos nuotr.
Temos: 2 Nepalas Himalajai

Kadangi priklausau tai keistai žmonių grupei, negalinčiai nustygti vienoje vietoje ilgiau nei tris mėnesius, su kelionių partneriu nusprendžiame susikrauti kuprines ir keliauti į Nepalą, kur prie pabaigos artėja liūčių sezonas, tad nepraleidžiame progos aplankyti Himalajus.  

Nusileidus Tribuvano oro uoste pasitinka Budos statula su užrašu „Sveiki atvykę į Nepalą – Budos gimtinę“. Prieš akis atsiveria fantastiški kalnų vaizdai ir mus užplūsta euforija su nerimo prieskoniu nuo minties, jog atsidūrėme taip arti šalia grėsmingų ir tuo pačiu metu didingų aukščiausių Žemės kalnų.

Tuomet dar nenumanėme, kad geras dvi valandas alinančiame karštyje autobusas „slinks“ centrinio turgaus link, esančio vos už 3 kilometrų nuo stoties, laukdamas ir surinkinėdamas pakeleivius, vykstančius Sarangkoto kryptimi.

Atsiėmę Nepalo vizą, kuri išduodama oro uoste už 25 JAV doleris 15-ai dienų, tiesiu taikymu nuvykome į miesto autobusų stotį. Patenkinti, kad spėjome į tarpmiestinį autobusą, už taksi sumokėjome 5 „žalius“ ir, įsitaisę sename kaip Nojaus laivas autobuse, nekantriai laukėme, kol pagaliau pajudėsime.

Tuomet dar nenumanėme, kad geras dvi valandas alinančiame karštyje autobusas „slinks“ centrinio turgaus link, esančio vos už 3 kilometrų nuo stoties, laukdamas ir surinkinėdamas pakeleivius, vykstančius Sarangkoto kryptimi.

Apsišarvavę kantrybe, stebėjome pro visas puses vaikštinėjančius vietinius, kažką tempiančius, nešančius, parduodančius ir brukančius pro autobuso langą.

Didžioji dauguma gyvenamųjų namų Katmandu – vienaukščiai arba dviaukščiai, uždengti skarda, iš viršaus prispausta paprastais akmenimis, kas neatrodė labai patikimai.

Prieš atvykdami į Nepalą tikėjomės chaotiškesnio vaizdo miesto gatvėse, tačiau Katamandu maloniai nustebino. Nežiūrint į tai, kad miestas buvo patyręs katastrofinius nuostolius šių metų balandį Aziją sukrėtusio 7,4 balo stiprumo siekiančio žemės drebėjimo metu, Katmandu gatvės ir apylinkės pasirodė tvarkingesnės, nei buvo galima tikėtis.

Grąžinti miestiečių gyvenimą į prieš tai buvusias vėžes iki šių dienų padeda nevyriausybinės organizacijos ir atkaklūs savanoriai. Nors nebeliko daugumos šimtmečius atlaikiusių ir laiko nugludintų šventyklų bei budistų stulpų, o pats miestas buvo padengtas dulkių ir nuolaužų sluoksniu, Katmandu neprarado savo žavesio ir unikalios energijos.

Janos Nosovos nuotr./Sprunkantys stirniukai
Janos Nosovos nuotr./Sprunkantys stirniukai

Išvažiavus iš dulkėmis prasmilkusio Katmandu ribų, pagaliau pajutome drėgno oro kvapą, dvelkiančio gaiva nuo smulkių vandens lašų ir pagaliau pasirodžiusių žalumos masyvų.

Su nekantrumu laukėme galutinio kelionės tikslo – Čitvano nacionalinio draustinio, kuris užima net 932 kvadratinių kilometrų plotą.

Draustinio pavadinimas nepalietiškai reiškia „Džiunglių širdis“ ir yra ypatingas neįprasta mūsų šaliai fauna, kurioje karaliauja paukščiai ir laukiniai gyvūnai: šarvuotieji raganosiai, drambliai, leopardai, Bengališki tigrai, kelios sparčiai nykstančios krokodilų rūšys bei kiti gyviai.

Janos Nosovos nuotr./Pakeliui į Čitvaną
Janos Nosovos nuotr./Pakeliui į Čitvaną

Vos tik išvažiavus iš miesto, vairuotojas, matyt, nusprendė atsigriebti ir kompensuoti prie stoties sugaištas dvi valandas, tad senutėlio autobuso akseleratoriaus pedalas buvo negailėstingai spaudžiamas iki dugno, kas būtų buvę visai smagu, jeigu ne artėjantis siauro kelio serpantintas, beisribojantis su iš dešinės pusės esančia praraja.

Kiekvieną kartą netikėtai išneriant priešinga kryptimi važiuojančiam automobiliui ar autobusui iš posūkio, širdis pradėdavo smarkiai plaktis, lyg bandydama ištrūkti kuo toliau iš šio velniško autobuso ir šėtoniško kelio.

Nors šis kelias yra toli gražu nepalyginamas su plačiai žinomu Mirties keliu Bolivijoje, tačiau tuo momentu atrodė, kad vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mane laiminga, bus tiesiog saugiai pasiekti Čitvano draustinį.

Kiekvieną kartą netikėtai išneriant priešinga kryptimi važiuojančiam automobiliui ar autobusui iš posūkio, širdis pradėdavo smarkiai plaktis, lyg bandydama ištrūkti kuo toliau iš šio velniško autobuso ir šėtoniško kelio.

Mintis apie kelią atgal stengiausi vyti tolyn, o tuo metu autobuso vairuotojas net neketino mažinti greičio posūkiuose. Nors nuo Katmandu iki Čitvano džiunglių yra tik apie 165 km atstumas, kelionė serpantinu truko apie 8 valandas – eismas didelis, kelias siauras.

Pakeliui į draustinį teko stovėti ir laukti, kol nuo kelio bus nuvalytos nuošliaužos ir užgriuvę akmenų šlaitai, o prie vieno iš jų prasilenkėme su greitosios pagalbos automobiliu, skubančiu link užgriuvusios kelio dalies.

Pravažiuojant pro tiltus, kurie kai kur neturėjo jokių aptvarų, ant staigių posūkių dažnai tekdavo „pasigrožėti“ vos už pusmetrio esančiais bedugnių vaizdais.

Kol pasiekėme Tharu gyvenvietę, jau buvo sutemę, o registratūroje mus pasitiko plačiai besišypsantis vaikinas ir ištiesė mums po stiklinę šalto gėrimo, ištardamas „Namaste!“.

Stiklinėje, pasirodo, buvo atvėsintas „Sprite“ gėrimas. Ką gi, labai „tradiciškas“ pasitikimas.

Kitas dienas praleidome Čitvano draustyje, į kurį įeiti be palydovo draudžiama, tad buvo būtina įsigyti leidimą. 

Stiklinėje, pasirodo, buvo atvėsintas „Sprite“ gėrimas. Ką gi, labai „tradiciškas“ pasitikimas.


Į džiungles mus lydėjo du maži vyrukai, apsiginklavę bambukinėmis lazdomis. Manish (vyresnysis gidas) paaiškino, jos lazdos yra reikalingos laukiniams žvėriams atbaidyti tuo atveju, jeigu šie bandys mus suėsti.

„Kur gi ne, – pagalvojome, – šios lazdos tikrai padės apsiginti nuo  Bengalijos tigro, sveriančio iki 325 kg“.

Manish liepė mums nežiopsoti ir laikytis jam už nugaros, mat, už kiekvieno krūmo gali tykoti pavojus šarvuotojo raganosio ar Bengalinio tigro pavidalu.

Janos Nosovos nuotr./Tigro pėdsakas
Janos Nosovos nuotr./Tigro pėdsakas

Beje, sužinojome, jog lygiai prieš 17 dienų vos už 4 kilometrų esančioje gyvenvietėje, išėjęs į miško pakraštį tigras sudraskė vargšę 24 metų merginą, rinkusią gydomąsias žoleles, tad pasitikėjimo, vaikštinėjant po draustinį, ši istorija mums nesuteikė.

Himalajuose, Čitvano regione tigrai yra netoli išnykimo ribos, tad nežiūrint į pavojų, nuolat gresiantį vietiniams gyventojams (ir atvykstantiems turistams), šie gyvūnai yra akylai saugomi nuo brokonierių.

Gidams ir palydovams draudžiama nešiotis bet kokio tipo ginklus (taip pat ir dujų balionėlius), galinčius rimčiau pakenkti dryžuotoms katėms.

Tęsinys – kitame straipsnyje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?