Kraunuosi viską ant savo žirgelio, startuosiu tiesiai iš darbo, ką čia dar laiką gaišti? Sako, važiavimas motociklu į gyvenimą neįsiskaičiuoja. Tai nenustebkit, jei sutikę mane užmatysite trylikinį vaikėzą vietoj brandaus vyriškio, artėjančio link pusės šimto paliktų už nugaros vasarų.
Viskas sukrauta, ir pasidžiaugiu savimi, kad viskas telpa į mano standartinę keliavimo ekipiruotę. O dar net ir sutaupiau vietos. Žinant, kad tik prieš porą savaičių savo senąjį kuiną pasikeičiau į šį gražuolį žirgą su gerokai mažesnėmis bagažo dėžėmis – tai yra didžiulis pasiekimas.
Reikėtų paminėti, kad aš gyvenu Norvegijoje. Ir tai turėtų reikšti, kad visos mano kelionės ten ir prasideda – sakyčiau, logiška? Tiksliau, tai būtų, Bergenas, o jei leistis į smulkmeniškumus, tai būtų Askoy sala. Tačiau negalvokite, kad aš kaip Robinzonas Kruzas sėdžiu ir bananus auginu ar laukiu, kol misteris Penktadienis man kokią baltą mešką sumedžios. Ne, aš gyvenu normalų emigranto gyvenimą su „viskas įskaičiuota“. Ta prasme – dirbu, valgau, miegu, gaunu algą, ją išleidžiu. Į platųjį pasaulį išvažiuoju per tiltą, ir nuo Bergeno miesto centro iki mano buveinės vos pora desietkų minučių kelio.
Darbo beveik nėra, tai kadangi mano algos dydžio prievaizdas lietuviškai neskaito, tai gailu jums pasakyti, jog 12:25 val. darbovietė jau matė mano tolstančią nugarą…
Įgyvendinti tai, ką anksčiau nutraukė avarija
Tad kas per planas šių metų atostogoms? Viskas labai paprasta. Pernai bandžiau prižabaliot iki pačio šiauriausio taško Norvegijos karalystėje, tačiau per lengvą atsitiktinumą ir priešais važiavusio automobilio kietumą buvau pasiųstas į ligoninę ir nurašytas nuo darbinės kondicijos geriems aštuoniems mėnesiams.
Tai įvyko pasiekus Lofoteno salas, tad, kaip supratote, kad nenugalėjęs šios dvikovos su priešprieša atvažiuojančiu automobiliu, niekur toliau nenuvažiavau ir buvau parskraidintas atgal i savo starto vietą susiremontuoti skeleto struktūrinių pakitimų. Tad planas šiais metais – nusiboginti iki tos pačios vietos ir pabaigti, kas pradėta pernai. Tačiau šį kart pridėsime ir vyšnaitę ant torto – per Lietuvėlę ir iki Prancūzijos Alpių nusiboginsime.
Tačiau grįžkime prie reikalo ir starto. Ech, kokia laisvė dūšiai ir akims, kai žinai, jog prieš akis laukia visas mėnuo nematytų tolių ir platybių. Saulė maudo savo spinduliuose. Lauke kokie 24 laipsniai, tad parodęs savo nugarinę dalį darbui, prasukęs pro Bergeno centrioką, palieku miestą motociklo dūmuose. Na gal ne visai taip – motociklas vos dviejų savaičių senumo (negi sakysi naujumo?), tai baltos meškos puikiai saugomos ir visi katalizatoriai vietoje, tačiau vis vien smagu manyti, kad prieš tave oras geresnis nei ten, kur jau buvai.
Kilometrai sukasi, o su jais kartu – ir lūpų kraštai tįsta į kraštus. Čia ne gravitacija ir ne fizinės jėgos, čia emocija. Suku specialiai kuo įvairesniais keliukais, kad pamatyčiau ko nematęs. Visiškai atsiduodu „Google“ ir „Calimoto“ programėlių malonei. Ką jau čia slėpsi, anos tikrai geriau žino, kur aš važiuoju.
Suku specialiai kuo įvairesniais keliukais, kad pamatyčiau ko nematęs.
Vėjas glosto šalmo viršų, akys kliūva už kalnų, fiordų, pakelėse augančių gėlyčių. Civilizacijos salos, vadinamos kaimais ir miesteliais, karts nuo karto pristabdo, pasikviesdamos įpilti energijos į kūną ir motociklo baką.
Šiandienos planas – nulėkti iki Trolstigen. Kas nežino – tai yra garsiausias Norvegijos serpantinas. Kiekvienas save gerbiantis motokeliautojas įtraukia jį į savo „būtina aplankyti“ sąrašą. Jis puikiausiai įsipaišo į mano maršrutą, o jei ir net neįsipaišytų, aš jį tiesiog įklijuočiau į savo kelionės kreivę, kuri žemėlapiuose atspindi kelią.
Taip ir klijuojasi atsiminimų žurnalas atmintyje – keliai, posūkiukai, išnirstantys skardžiai su fjordais apačioje, besileidžiančios saulės spinduliais nuteptos kalnų viršūnės ir žalumoje skendinčios papėdės su spygliuočių plotais bei kur ne kur įsispraudusiais lapuočiais.
Mano kelias šį kartą nesuka tiesiai per įžymųjį Geiranger. Važiuoju šiek tiek kitu keliu, nors ir matau tą patį fjordą, tik iš kitos pusės – negi į viską iš vieno krašto veizėsi? Perkant arklį senoliai ir tą ratu apeidavo. Pasakysiu, kad vaizdai tikrai nenuvylė, tik kiek, kad silpnus keliautojo nervus tampė žioplinėjančių turistų vis pristabdomos transporto priemonės. Nieko nepadarysi, mano kaklas nuo aplinkinių vaizdų jau ir pasidarė tarsi spyruoklė to guminio žaislo – to, kur vairuotojai prisiklijuoja ant auto panelės, ir jis maskatuoja nuo kiekvieno krestelėjimo.
Vaizdai tikrai nenuvylė, tik kiek, kad silpnus keliautojo nervus tampė žioplinėjančių turistų vis pristabdomos transporto priemonės.
Po truputį artėju prie kelto, kuris mane atves į kelią – į tą, kuris nubogins tiksliai link Trolstigen. Nors aš ir vairuoju dviratę transporto priemonę, tačiau keliukas link kelto gan siauras, ir čia nepavaidinsi nei Valentino Rossi, nei Schumacherio. Be to, geriausia, ką gali gauti atvažiavęs pirmiau už tuos slenkančius automobilius, tai kitus automobilius, kurie atvažiavo dar pirmiau. Niekas čia medalio tau nepakabins, o vienintelis diplomas – tai dėdės policininko išrašytas riebus baudos kvitas.
Tad nusiraminu ir burzgiu iš paskos, didindamas galvos pasisukimų kampus ir greičius, kad niekas pro akis neprasprūstų. Taip persiridenu per miestelį, kurio gale pabučiuoju ž taip liaudiškai sakant – durų rankeną. Arba kelto užpakalį. Pavėlavau tik tiek, kiek užtruko jam pakelti doką. Dar spėjau nufotografuoti tolstantį ir mintyse keiksnodamas savo likimą ir lenktynininko sugebėjimus prisėdau pavakarieniauti.
Kitas keltas už valandėlės. Už kelių žingsnių kažkoks jaunuolis pasistato trikojį ir ant jo užrioglina fotokamerą su nesvietiško dydžio objektyvu. Čia jau man įdomu. Įsikalbam, ir du nepažįstami patampa gerais bičiuliais. Na, ne, čia gi ne kino filmas, tai gal ir ne gerais bičiuliais, tačiau apsikeičiame instagramais, youtube kanalais ir prapostringaujame iki pat tol, kol begėdis keltas grįžta ir nutaria surinkti mūsų sielas bei pamėtėti artyn kelionės tikslo.
20 minučių, ir mes kitame krante. Čia jau motociklisto neprigausi taip lengvai. Įvažiavęs pirmas, išvažiuoji pirmas, tad suki tą rankeną, kad vėl nereikėtų varyti turistinių automobilių taip primygtinai brukamu kreiseriniu greičiu. Aišku, tenka prilėtinti ties vietomis, kur vaizdai suteikia daugiau malonumo nei skriejančio motociklo greitis.
Nemalonus nesusipratimas vakare ir pati netinkamiausia vieta žemėje miegoti
Jau vakarėja, ir iki vidurnakčio belieka kiek daugiau nei valanda. Kadangi miegas – tai toks reikalas, kurio į visas keturias puses nepasiųsi, tai jį reikia gerbti ir skirti jo didenybei bent dalį paros.
Pakilus į kalnus termometro stulpelis paslenka žemyn iki 15 laipsnių. Kadangi Trolstigen jau visai arti, tai norėtųsi išsimiegoti dar jo nepasiekus. Ši šalis gera tuo, kad gali palapinę statyti kone visur, kur neprivati teritorija. Tačiau… Ne aš vienas keliautojas, ir ne aš vienas turiu priklausomybę miegui, tai visi nusukimai (kurių tikrai nėra daug) jau yra okupuoti palapinių ir visokių kemperiukų turėtojų.
Pakilus į kalnus termometro stulpelis paslenka žemyn iki 15 laipsnių.
Pagaliau pavyksta atrasti vieną gerą akį ir pavargusį kūną traukiančią vietelę, ir sustoju kalnų upelio pakraštyje. Foną puošia sniego lopiniai, o atšiaurumą sustiprina ir gan stipraus vėjo gūsiai. Na, niekas jau mano dūšelės iš čia nebeišgins. Statau palapinę, įmerkiu veidą į geliančio upelio srovę ir nešu kudašių į miegmaišį, kurį įsigijau kaip tik prieš išvažiuodamas. Mažesni jo gabaritai labai sutaupė vietos bagažo skyriuje, kas stipriai atsiliepė mano vadinamiems pakavimosi įgūdžiams.
Barškinu dantimis lyg senas nuspirtas kibiras nuo kalno... Čia juoktis dėl to būtų labai nemandagu – lauke tik 15 laipsnių, o tas upelis ne iš rojaus teka, o iš ištirpusio sniego, kuris gal tik kokia 20 metriukų aukščiau mano laikinosios buveinės…
Išsivynioju savo naujutėlaitį miegmaišį ir…. o dangau! Na, gerai, ne tokie žodžiai išsprūdo pro mano stipriai sukąstus dantis, tačiau jie tikrai nepapuošė mano dar jaunystėje išmokto užsienio kalbų žodynėlio. Kad būtų aiškiau, apibūdinsiu savo kaulų, vandens, bei minkštųjų audinių išraišką kilogramais, bei metrais.
Tad aš esu visų 195 centimetrų ilgio (tai nekintantis matas) bei kokio 100 kilogramų svorio individas (čia kintantis matas, proporcingas valgio, darbo, sporto salės ir gerbūvio santykiui, kurį dar baisiai lemia ir valia).
Norint man normaliai tilpti į miegmaišį, jis turi būti 210 cm ilgio. Pabandykit atspėti, kokio ilgio miegmaišis privertė mane patyrinėti savo slaviškosios užsienio kalbos gelmes? Sveikinu, jei atspėjote – vienas metras ir septyniasdešimt centimetrų. Nepamirškite, kad mano dantys barška iš šalčio tuo metu, kai akys tyrinėja šitą nesusipratimą, tad neteiskite vargšo sušalusio keleivio, kad jis bando sušildyti rėkaudamas tuos šamaniškus rusų burtažodžius.
Nepamirškite, kad mano dantys barška iš šalčio tuo metu, kai akys tyrinėja šitą nesusipratimą.
Tačiau šaltis ir burtažodžiai miegmaišio neprailgins. Lendu vidun ir įsitikinu, kad jis nei velnio neprailgėja įlindus, ir nakčia šilta bebus tik šiek tiek aukščiau bambos. Deduosi šilčiausia ilgarankovį bliuzoną ir skandinu save į sapnų pasaulį, kuris po valandos pradeda rodyti sapnus apie antarktidas ir sniego karalienes. Tenka nakties šviesoje susirasti šalia gulinčia striukę, ir sapnai bent minimaliai priartėja prie pavasarinių temperatūrų.
Pasakysiu iš patirties, kad jūs nekartotumėte mano klaidų. Kad ir kokia bebūtų viliojanti ir nuostabiai graži vietelė, šalia šniokščiančio kalnų upelio, paganykite po ją akis, pasidarykite nuotraukų ir bėkite. Ne, ne dėl to, kad jis patvins ir jūsų būtis šioje žemelėje pasibaigs, bet dėl to, kad tai pati netinkamiausia vieta žemėje miegoti. Vos po kelių valandėlių miego tas šniokštimas per jūsų ausis pasieks ta vietą, kurioje turėjo būti smegenys, kai rinkotės nakvynės vietą, ir aidės ten kaip pati nuostabiausia tankų vikšrų, važiuojančių per tavo ausį, melodija.
Tai pati netinkamiausia vieta žemėje miegoti.
Nežinau, kokia jūsų tolerancija tankų vikšrų melodijai, bet man efektas buvo toks pat. Tai gal ir sugraibiau kokias keturias, penkias valandėles vadinamo miego. Ryte nesinorėjo jau nieko. Pusryčiai prarado prasmę, tad tik dantis pabrūžinau į šepetėlį, susipakavau savo pilį ir nutariau lėkti iki pat Trolstigen.
Garsiausias Norvegijos serpantinas
Motociklas užsikūrė tarsi šveicariškas laikrodukas. Leidau jam šiek tiek pašilti ir padėkojęs visiems šventiesiems už savąją būtį, pasukau gazo rankeną tolyn nuo upelio, kurį atsiminsiu labai ilgai. Tačiau vos įjungiau trečią bėgį ir išlindau iš už kalnagūbrio, teko gazą nuimti. Pasirodo, aš atvažiavau. Taip va visai netikėtai išsimiegojau visiškai šalia Trolstigen, o tas upelis buvo dalis Trolstigen krioklio.
Pats Trolstigen kelias tęsiasi daugiau nei 100 km ir jis yra vaizdingojo kelio Geiranger–Trolstigen dalis, tačiau labiausiai lankoma yra būtent ši atkarpa, kur kelias leidžiasi 11 įspūdingų vingių. Kiekvienas vingis pavadintas atskiru pavadinimu, kuris dažniausiai yra to prievaizdo, kuris prižiūrėjo to vingio statybą, vardu. Nors kelias buvo pastatytas dar 1939 metais, tačiau turistų susidomėjimo susilaukė tik tuomet, kai patapo įdomus motorizuotų transporto priemonių savininkams. Nors čia gali sutikti ir nemažai dviratininkų, kurie kankina savo kūnus už man nesuprantamo dydžio nuodėmes, važiuodami aukštyn žemyn.
Nupyškinęs keletą nuotraukų, kurių jau žmonija priadriusi tiek, jog net norėdamas aš gražiau nieko nenufotografuosiu (na, nebent kokią gėlę įterpsiu, kurios niekas prieš tai nematė), patraukiau tolyn. Nusileidimas smagus, tik gaila – toks trumpas, tačiau pasimėgavau man miegoti neleidusio upelio taškymusi į akmenis. Tačiau nieko blogo jam nelinkėjau, žinojau, kad jis dar turės užauginti ne vieną žuvį ir nuprausti ne vieną pavargusį keliauninką. Tad iki pasimatymo kuriame nors kitame pasaulio krašte, tik su tavim tikrai daugiau nemiegosiu.
Čia gali sutikti ir nemažai dviratininkų, kurie kankina savo kūnus už man nesuprantamo dydžio nuodėmes, važiuodami aukštyn žemyn.
Visą šį romantišką reikalą padėjus šonan, reikia nepamiršti, kad yra ir realioji gyvenimo pusė, o jos svarbiausias priminimas bent jau man – per trumpas miegmaišis. Nedažnas bus girdėjęs apie maiškelnes, bet man šitas žodis atėjo galvon bežiūrint į mano miegmaišį, kuris šildė mane tik šiek tiek aukščiau bambos.
Žinojau, kad šeštadienis ir parduotuvės dirba šiek tiek trumpiau. Įsijungiau matematines žinias, išlikusias dar nuo senovės laikų, kai teko lankyti mokyklą, lankstydamas pirštus suskaičiavau, kad į dienos galą turiu pasiekti Trondheimo miestą, kuriame tikrai rasiu didesnį pasirinkimą savo miego arsenalo rokiruotei.
Tik štai klausimas – ką daryti su dabartiniu? Turėjau dvi opcijas – išsiųsti paštu namo arba per šiukšlių dėžę išsiųsti tiesiai į sąvartyną. Klausite, o kodėl negalėjau vežtis su savimi? Paprasčiausiai nebėra jau vietos jam. Aš vos įtalpinu sau pusryčius, kuriuos tenka pirkti kiekvieną dieną, nes didesnis kiekis, patalpintas dėžėn, per dieną pasitrankius mano keliais pataptų žlėgtainiu.
Dienos apogėjus
Diena prabėgo gan greitai, nes mintys buvo susikoncentravusios į laikrodį, o ir nieko aplankyti nebuvau numatęs, tad kur buvus kur nebuvus prieš akis iššoko parduotuvė. Maloniai nustebintas savo matematiniais gabumais, patraukiau tiesiai į tą skyrių, kuris man ir buvo reikalingas. Dievulėliau brangus… ir kodėl tokie dideli pasirinkimai? Manau taip daroma specialiai, kad žmogus sėdėtų prie tų lentynų ir veizėtų lyg avinas į naujus motociklus, sustojusius šalia. Kalbu iš patirties – nuotrauka apie tai pati byloja.
Taip man bespoksant į pasirinkimo gausą ir kainų įvairovę prie tos pačios lentynos priėjo ir šviesiaplaukis vaikinukas, rankose laikydamas motociklo šalmą. Supratau, kad dabar turėsime du tos pačios srities individus, spoksančius į tą pačią lentyną, ir taip sukurdami patį užimčiausią parduotuvės skyrių.
Kadangi turiu puikius bendravimo įgūdžius, tai nutariau paklausti, mano manymu, labai tinkamo klausimo šioje situacijoje – „Ar ir tu miegmaišio ieškai?“
Labai nenustebau gavęs teigiamą atsakymą, net pagalvojau, kad aš vos ne koks žiniuonis. Išsiaiškinau, kad jis keliauja su drauge, kuri neužilgo prisijungė prie mūsų pokalbio, ir kalba pradėjo ridentis kaip kočėlas per koldūnų tešlą. Vis plačiau ir plačiau.
Jie abu iš Nyderlandų, nors vaikinukas turi dvigubą Nyderlandų ir Vokietijos pilietybę, tad gyvena daugiau Vokietijoje. Pernai išsilaikė teises, o šiemet nusipirko motociklus ir nutarė pakeliauti po Norvegiją. Pasirinko būtent Norvegiją, nes čia galima keliauti su palapinėmis ir nereikia mokėti už kempingus. Jų labai suspausta biudžetas, tad stengiasi taupyti visur, kiek įmanoma. Maisto prisidėjo dviem savaitėms iš namų ir nori pamatyti kuo daugiau Norvegijos žemės grožybių.
Keliauja dviem motociklais, o į mūsų abiejų išsirinktą lentyną atėjo paspoksoti, nes nesitikėjo, kad Norvegijos naktys skiriasi nuo Nyderlandų ir atidrebėję vieną naktį nutarė tokios klaidos nebekartoti. Tad dabar jau turėjome tris motokeliautojus, bespoksančius į tą pačią lentyną. Trys žmogeliai su tuo pačiu tikslu ir mintimis – kaip nesušalti artėjančią naktį.
Pasakysiu atvirai, man daug galvoti nereikėjo, ir aš jiems išdėjau savo mintis. Taip ir taip, aš čia dėl to, kad nusipirkau per mažą miegmaišį, ir man reikia kito. Jei jūs nieko prieš, kad jame miegota buvo vieną naktį aš jį jums galiu mielai padovanoti. Turiu pasakyti, kad kartais nelabai smagu siūlyti, nes nežinia, kaip bus į tai sureaguota.
Jei jūs nieko prieš, kad jame miegota buvo vieną naktį aš miegmaišį jums galiu mielai padovanoti.
Jie pamąstė ir pradėjo diskusiją. Šiaip ar taip, vaikinuko ūgis 180 cm, tai ar verta imti ir bandyti tilpti? Tačiau moteriškas proto aštrumas nugalėjo. Ji važiavo su savo tėvo miegmaišiu, kuris jai gerokai per didelis, o ji pati vos 162 cm ūgio. Tad jei ji miegotų mano miegmaišyje, o vaikinukas jos, tuomet visas tetris sudėliotas, ir visi laimingi.
Aišku, nors ir nepatikėsite, tačiau vienas didžiausių laimėtojų tapau aš, net atsikračiau man nereikalingo daikto. Na, ne visai taip, aš tikrai džiaugiausi jiems padėjęs, ir mano vidinis džiaugsmas čia nebūtų įvertintas jokiais pinigais. Džiaugiausi padėjęs minties ir kelio broliams. Tikiuosi, jiems tai pravertė, ir ateityje jie ras savyje džiaugsmo prisimindami šį nuotykį. Be abejo jie pasiūlė ir kažkiek pinigėlių ir t.t. Tačiau sutarėm, kad kai valgys kažkur kitus pietus, jie bus mano sąskaita, ir tuo tą pokalbį baigėme. Dar praplepėjome kokią valandą, apsikeitėme kontaktais, įgijau naujų youtube kanalo sekėjų, ir mūsų keliai išsiskyrė.
Tai buvo mano dienos apogėjus. Tokie maži dalykėliai padeda suprasti, kad mes esame žmonės ir mes esame visur draugai, tik niekada nereikia pamiršti, kuo mes gimėme ir kuo turime išlikti.
Su labai pakilia nuotaika ir naujai įsigytu miegmaišiu (kuris, beje, užėmė tiek pat vietos kaip ir senasis, nes šįkart griebiau iš paukščių kailio pagamintą) išėjau. Tačiau tą skaičiuką gal kokius penkiskart patikrinau, ir net dar išėjęs iš parduotuvės pažiūrėjau, ar nėra kokios apgaulės.
Ir vėl kliūtis...
Dievulis pradėjo dalintis bučiniais, taip kai kurie žmones mylintys žmogučiai vadina lietų, tačiau man tai šypsenos akyse nei lūpose neįžiebė – prieš akis į mane spoksojo tamsus horizontas, nors temti laikas dar toli gražu net nebuvo priartėjęs. Ne veltui knygose skaičiau, kad kur tamsu, ten nieko gero nelauk. Tą tuoj supratau ir aš.
Netrukus jau mane skalbė taip, tarsi norėtų ne tik buvusias, bet ir visas būsimas nuodėmes nuplauti. Na, suprantu, viskas gerai, buvę yra visko, bet, na, kodėl tai turi tęstis, valandą, dvi, tris… keturias!? Aš tiek niekada nebuvau prisidirbęs… Be to aš ir bažnytėlę esu matęs vieną kitą kartą iš vidaus. Nieko nebus, stoju karštos kavos, kokio pyragėlio, dar ir benzino rodyklė visiškai išgriuvus iš koto.
Netrukus jau mane skalbė taip, tarsi norėtų ne tik buvusias, bet ir visas būsimas nuodėmes nuplauti.
Temperatūra nukritusi iki teigiamos 15 ir, kai per pirštines vanduo sunkiasi link alkūnių, tai teigiamų emocijų neiššaukia nei pro kur. Smeigiu akis į visagalį „Google“ ir tikrinu orus priekyje. Dievulėli brangus… Ten aš pamačiau, kad tik iki beprotybės ištroškę dievo bučinių gali rinktis tą kryžiaus kelią. Iki pat Nordkapo lietus visą savaitę, temperatūra dienomis 12-15, o naktimis ir iki 8 nugarmės žemyn.
Čia jau įsijungia mano visos smegenys, net ir stuburo. Bandau prisiminti, ką aš tokio gyvenime blogo padaręs, kad galėčiau leisti save į tokią skaistyklą? Na tiesiog nieko negaliu atsiminti. Aišku, reikėtų pripažinti, kad visi apie save galvoja geriau nei tie smerkėjai, kurie žino apie tave neva daugiau, nors net matę nebuvo.
Pasakysiu atvirai – žinios iš Lietuvos kankinančiai bado sąžinę iš atostogų vertės supratimą. Lietuvoje tuomet – karščiai, ir dar nežinia kiek tai tęsis. Jungiuosi savo navigaciją ir dar kiek pasvarstęs dedu tašką „Kaunas“.
Taip, viskas, Nordkapo ir vėl nepasieksiu, tačiau jis niekur nepabėgs, o aš noriu atostogauti taip, kaip aš noriu, o ne taip, kaip nutarė motulė gamta. Tad sėdu ant žirgo ir suku vairą į Švedijos pusę, o iš ten į gimtinę – meilės, bučinių ir protėvių žemę. Tad iki, mielieji mano, susitiksime kitoje dalyje!
