Štai tuomet ir ateina metas atsigręžti į Balkanus. Žinoma, galima gręžtis ne tik į juos, bet apskritai į visą pasaulį, tačiau šįkart nebandykime apžioti per daug ir orientuokimės į vidutinio biudžeto keliautojus bei dėl įvairių priežasčių nenorinčiuosius šturmuoti tolimų pasaulių. Kalbėkime apie tuos, kurie nori likti saugioje, tačiau nebe visiško standarto Europoje.
Tokiems Balkanai yra tobula vieta. Juose vis dar gana nedaug turistų, išlaikytas šalių unikalumas, nuostabi gamta ir, žinoma, – žemos kainos. Be to, priklausomai nuo to, į kurią valstybę vyksite, čia visai neprastai bei nebrangiai galima pailsėti ir prie jūrų – Adrijos ar Juodosios.
Balkanų regionas turi ir minusų. Vėlgi, priklausomai nuo to, į kurią valstybę vyksite, čia vis dar yra daug skurdo, ne per seniausiai siautusių karų požymių, prasti (ypač kaimiškose vietovėse) keliai bei daug kitų nepritaikytų turizmui detalių. Be to, iš Lietuvos tiesiogiai pasiekti Balkanus vis dar yra gana sudėtinga.
Balkanuose yra kelios valstybės. Vienos, tokios kaip Kroatija, Slovėnija ar Bulgarija, yra labiau žinomos kaip turistinės kryptys, kitos gi – tokios kaip Makedonija, Rumunija ar Serbija, yra lankomos gerokai rečiau. Kai kurios jų yra gana panašios, kai kurios šiek tiek skiriasi geografijos, religijos ar išsivystymo prasme, tačiau galiu duoti kepurę pridergti – nuobodu nebus nė vienoje iš jų. Lankiausi visose ir patyriau pačius įvairiausius ir kartu puikius įspūdžius. Apie visas papasakoti iškart nepavyks, todėl šiandien pradėsiu nuo Europos Sąjungai nepriklausančios, unikalios Bosnijos ir Hercegovinos valstybės. Kodėl unikalios? Netruksiu papasakoti.
Bosnija ir Hercegovina vis dar daug kam siejasi su karu – prieš kelionę sulaukiau daug klausimų, ar ten nekariauja. Ir teisingai siejasi – iki dabartinės situacijos Ukrainoje, Bosnija ir Hercegovina buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje vyko tikras, nuožmus karas. Jame dalyvavo ne tik aplinkinės valstybės, bet ir NATO. Skaičiuojama, kad šiame kare žuvo daugiau nei 150 tūkstančių žmonių ir daugiau nei 2 milijonai tapo pabėgėliais.
Viskas prasidėjo, kai praeito amžiaus pabaigoje ėmė byrėti Jugoslavijos valstybė. Tada jos dalys viena po kitos ėmė skelbti nepriklausomybes. Tuo metu regione ir įsiplieskė didesni ar mažesni karai. Bosnija ir Hercegovina nuo karo nukentėjo labiausiai. Karas šalyje truko nuo 1992 m. iki 1995 m.
Jei net aš, tuo metu buvęs labai žingeidžiu paaugliu, tą karą atsimenu pakankamai aiškiai, tai kokie gyvi jo atsiminimai dar tebėra Bosnijoje? Mus po Sarajevo apylinkes vežiojęs penkiasdešimtmetis bosnis aiškino, kur vyko kovos, ir parodė savo randuotą pilvą, į kurį buvo pataikiusi kulka. Dauguma vidutinio amžiaus vyrų bosnių karą ne tik atsimena, bet yra jame ir dalyvavę.
Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų sudėtis yra labai nevienalytė. Beveik pusė gyventojų yra bosniai, daugiau nei trečdalį jų sudaro serbai, o apie šeštadalį – kroatai. Prieš karą šie gyventojai buvo labai susimaišę. Stačiatikiai serbai, musulmonai bosniai bei katalikai kroatai gyveno kaimynystėje, kūrė mišrias šeimas, draugavo ir kažkaip sugyveno be ypatingesnių konfliktų. Bosnijai tapus nepriklausoma, viskas pasikeitė.
Dauguma vidutinio amžiaus vyrų bosnių karą ne tik atsimena, bet yra jame ir dalyvavę.
Byrančios Jugoslavijos pajėgos, kuriose dominavo serbai, Bosniją puolė itin aršiai nenorėdami prarasti, jų manymu, serbiškų žemių. Kroatai savo ruožtu irgi neslėpė ambicijų į kroatų gyvenamas Bosnijos teritorijas ir aktyviai įsijungė į karą. Užvirė tokia makalynė, kad anksčiau buvę draugiški kaimynai atsuko ginklus vieni į kitus. Bosniai pasakoja, kad tai buvo pragaras, nes niekada nežinojai, iš kurios pusės gali gauti kulką.
Po trejų metų karo į šią mėsmalę įsikišo tarptautinė bendruomenė ir NATO, kurie padėjo bosniams, ir šie iš lėto ėmė stumti Jugoslavijos pajėgas Serbijos link. Dėl to kare įvyko esminis lūžis, ir netrukus visos pusės susitarė. Valstybė buvo padalinta į dvi dalis – Bosnijos ir Hercegovinos federaciją bei Serbų respubliką. Tarp šių dalių, žinoma, nėra jokių sienų, tai yra viena ištisinė valstybė, tačiau dabar atskirų tautybių žmonės su savo dar šviežiomis karo žaizdomis yra linkę gyventi savo dalyje.
Sostinėje Sarajeve yra kiek kitaip, nes jis iš esmės yra padalintas punktyrinės linijos – didžioji miesto dalis priklauso bosniams, tačiau rytiniai priemiesčiai jau yra Serbų respublikos teritorijoje. Su Sarajevu yra daug įdomių istorijų.
Į Bosniją ir Hercegoviną iš Lietuvos nuvykti nėra labai patogu. Tiesioginių skrydžių nėra, o persėsti dažnai yra siaubingai nepatogu. Daugelis lietuvių Bosniją ir Hercegoviną pasiekia automobiliais, tuo pat metu aplankydami ir kaimynines valstybes, tokias kaip Kroatija ar Juodkalnija.
Tačiau aš ilgų kelionių automobiliais taip nemėgstu, kad ieškodamas nors kiek patogesnių skrydžių dirbu tiek ilgai, kiek reikia, kad juos rasčiau. Darbas dažniausiai duoda vaisių. Tąkart kelionei pirmyn radau kiek patrauklesnį variantą iš Vilniaus į Tuzlą per Berlyną, o atgal skridau per Dortmundą. Keturi atskiri bilietai man kainavo šimtą eurų. Skrydžiai buvo patogūs, ir grįžtant atgal tvarkaraštis suteikė galimybę kelių valandų pažinčiai su Dortmundu.
Ieškantiems kitų pigesnių variantų, kaip pasiekti Bosniją ir Hercegoviną be nakvynės tarpiniame mieste, dar patarčiau pažiūrėti skrydžius per Malmę/Kopenhagą (šie oro uostai labai arti vienas kito) bei Eindhoveną.
Kodėl Tuzla? Nes geresnio pasirinkimo pasiekti Bosniją ir Hercegoviną iš esmės nėra. Nė viena žemų kaštų bendrovė per daug nelepina Bosnijos savo buvimu. Gerai, kad bent labai populiarios Lietuvoje avialinijos įsteigė Tuzloje savo Bosnijos bazę ir skraido į ją iš kelių mums lengvai pasiekiamų Europos taškų. Kodėl šios avialinijos pasirinko būtent Tuzlą, aš nežinau. Dėl pinigų turbūt. Skrydžių į Tuzlą nėra daug, gal keli per dieną, tačiau tai praktiškai vienintelis būdas pigiau pasiekti Bosniją ir Hercegoviną.
Tuzlos oro uostas šiandien yra priklausomas nuo vienintelių oro linijų. Jei jos nuspręstų nebeskraidyti į Tuzlą, ant terminalo pastato iš esmės galėtum kabinti spyną ir naudoti kaip karinį oro uostą, kam jis ir buvo sukurtas. Miestas yra kiek tolėliau, o šalia oro uosto yra miestelis, vadinamas Dubrave Gornje. Tai yra kažkiek panašu į Kauno ir Karmėlavos situaciją. Jei turite vėlyvą arba ankstyvą skrydį į Tuzlą, apsistokite šiame miestelyje, nes čia vietiniai pigiai nuomoja kambarius arba atskirus apartamentus. Mes apsistojome name, kuris buvo penkios minutės kelio pėsčiomis iki oro uosto terminalo. Nepaprastai patogu, nes viešojo transporto susisiekimas su oro uostu nėra normaliai išvystytas.
Dėl to beveik visi vietiniai apgyvendintojai, gundydami keliautojus apsistoti pas juos, siūlo nemokamą transportavimą į/iš oro uosto. Tai natūralu, nes tarp jų yra didelė konkurencija, ir nesuteikiantys transporto keliautojams čia pralaimi gan stipriai. Kaip ten bebūtų, panašu, kad miestelio gyventojams civiliniai skrydžiai atvėrė verslo nišą, kurią jie netruko užimti. Tai puiku, nes nelabai įsivaizduoju, kaip dar tame miestelyje galima uždirbti.
Jei jums atskridusiems visgi prireiktų rimtesnio visuomeninio transporto, tarkim, į Sarajevą ar Banja Luką, jį jums gali suorganizuoti tos pačios avialinijos, kuriomis atskridote.
Taigi, Tuzla yra vartai į Bosniją ir Hercegoviną. Jiems atsivėrus, prasideda įsimintina kelionė po šią Balkanų supervalstybę. Apie tai – kitame straipsnyje.
