Dvejus metus Bulgarijoje gyvenanti žurnalistė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova kviečia į įvairiausių kvapų ir skonių kupiną kelionę šį sezoną lietuvių itin gausiai lankomoje valstybėje. Ką ten ragauti ir neapsigauti?
Gatvės maistas Bulgarijoje labai populiarus. Miniatiūrinių kioskelių, mažyčių kavinukių ar tiesiog maisto pardavimo „langelių“ čia apstu. Tiesa, nežinodamas, kaip jie atrodo, gali net neatkreipti dėmesio – dažnai prie pažemėje esančio langelio reikia pritūpti ir ten kažkur giliai esančiam pardavėjui surėkti, ko nori.
Bulgarai namuose nevalgo pusryčių. Skubėdami į darbą nusiperka puodelį kavos, tuo pačiu prigriebia banicos (traškaus didelio tešlainio) gabalėlį ir sukramsnoja laukdami autobuso ar metro.
Kai kurios gatvės maisto populiarumo priežastys lengvai numanomos: tarkime, šiltas klimatas. Žmonės mėgsta prisėsti šešėlyje ir atsipūsti, tuo pat metu ir pavalgyti.
Kitos – pastebimos tik įdėmiau įsižiūrėjus į vietinių gyvenimą. Pavyzdžiui, bulgarai namuose nevalgo pusryčių. Skubėdami į darbą nusiperka puodelį kavos, tuo pačiu prigriebia banicos (traškaus didelio tešlainio) gabalėlį ir sukramsnoja laukdami autobuso ar metro.
Svarbus faktorius yra šalies ekonominė padėtis. Bulgarija šiuo aspektu – viena silpniausių Europoje. Tad šalia kioskų atmestinai pastatyti keli staliukai dažnai tampa primityvia, bet vis dėlto – kavine. Vietiniai čia užkanda, šnekučiuojasi. O kad aplinkui ne taip elegantiška ar švaru, visiškai nesvarbu.
Susitikome, turime stalą, kėdžių, šį bei tą užkrimsti – tiek ir užtenka. Svarbiausia šioje šalyje – funkcionalumas, o ne visokios „cackos-pacackos“.
Įdaryti tešlinukai
Kad bulgarai vertina paprastumą, atsispindi ir jų nacionalinėje virtuvėje. Praktiškai visų namuose gaminamų patiekalų galima paragauti ir gatvėje. Į stiklinaites pilstomas ne tik taratoras (bulg. таратор), kuri yra agurkų, krapų ir jogurto šaltsriubė, pagardinta česnaku ir graikiškais riešutais, labai panaši į lietuviškus šaltibarščius, bet ir visos įprastos sriubos. Tokios, kurias paprastai valgome karštas.
Bulgarijoje dėl atšalusios sriubos niekas nesuka galvos – atvėsęs ar netgi šaltas maistas čia yra kasdienybės dalis, tad prieš perkant užkandžius gatvėje verta pasiteirauti, ar šie karšti.
Tiek įprastos bulgariškos virtuvės, tiek gatvės maisto karaliene galima vadinti jau minėtąją banicą (bulg. баница). Pyragu vadinti šį tešlainį būtų netikslu, mat daugybė peršviečiamų tešlos lakštelių gaminami tik iš miltų ir vandens (kiaušinis kartais įmušamas, kartais ne). Kiekvienas lakštelis patepamas sviestu arba aliejumi, o įdarai būna patys įvairiausi.
Populiariausias – kiaušinių ir sirene - pagamintu iš balto sūraus sūrio, primenančio fetą. Iš įdaru pateptų ir suvyniotų lakštelių dažniausiai suformuojama apvali banica. Iškepusi pjaustoma į ketvirtadalius – toks yra vienos porcijos dydis perkant gatvėje.
Kartais kepėjai lakštelių nesivargina sukti, juos ir įdarą paprasčiausiai susluoksniuoja ir iškepa. Tiesa, jautresniam skrandžiui šis užkandis gali pasirodyti kiek per riebus – plonytė tešla lengvai plyšta, tad skubėdami ir vengdami plyšimo kepėjai nepagaili aliejaus.
Nuotraukose galite pamatyti banicos brolį dvynį – turkiškasis bjurekas (bulg. бюрек) nuo banicos praktiškai nesiskiria (jo tešlos lakšteliai tik vos vos storesni). Kai kur teigiama, kad į bjureko tešlą būtinai dedama kiaušinių, tačiau, jei tik turi, bulgarai jų irgi įmuša į banicą. Abiejų įdarai taip pat labai panašūs: sirene, kiaušiniai, bulvės, grybai, faršas, kopūstai, ryžiai, moliūgas...
Patys bulgarai dėl skirtingų to paties užkandžio pavadinimų pernelyg nekvaršina galvos – beveik penkis šimtus metų trukusio osmanų jungo laikotarpiu buvo didesnių bėdų nei ginčai dėl patiekalo pavadinimo.
Airanu (bulg. айрян) užgeriama banica – kone bulgariškos virtuvės klasika. Šis gėrimas į šalį taip pat atkeliavo kartu su turkais (Bulgarija Osmanų imperijai priklausė 1396-1878 m.). Tai – vandeniu praskiestas ir labai stipriai, dažnai iki putų išplaktas jogurtas, primenantis lietuviškas pasukas.
Kitas įdomus, šiam kraštui būdingas, taip pat su banica itin tinkantis gėrimas – boza. Specifinio, kiek saldaus skonio, rusvos spalvos, labai tirštas ir maistingas (o kartais net ir turintis truputį alkoholio), nes pagamintas iš miltų ir rūgusios masės. Stiklinės bozos ir gabalėlio banicos pietūs atrodo kukliai, tačiau suteikia daug jėgų. Bulgarų folklore toks valstiečių valgis apdainuotas ne kartą.
Jei suteikdavo pakankamai jėgų dirbantiems laukuose, tikriausiai suteiks ir jums, vaikštinėjantiems Bulgarijos gatvėse. Beje, jei dėl riebalų nedrįsite paragauti banicos, išbandyti verta visai miniatiūrines „banicytes“ arba vietinių fornečiais (bulg. форнети) vadinamus pyragėlius (nuo juos gaminančios įmonės „Fornetti“ pavadinimo). Pyragėlių tešla trapi, gerokai turtingesnė, įdarų įvairovė ne ką mažesnė nei banicų, o pirštai nelieka riebaluoti kaip nuo banicos.
Italų siaubas – bulgariškos picos
Pamatę gatvėse bulgarų parduodamas picas, italai mažų mažiausiai išsižioja iš nuostabos. Iš jų ne sykį teko girdėti, kad Bulgarijoje parduodamas patiekalas valgomas, netgi skanus, tačiau su pica turi mažai ką bendro. Bulgariškos picos – tikri pyragai: storapadžiai, minkšti, gausiai aplieti kaškavalu (geltonu fermentiniu sūriu), apdėti pomidorais, kumpiu, alyvuogėmis ir labai dažnai apibarstyti sirene (šis sūris Bulgarijoje labai mėgstamas ir dedamas į daugybę patiekalų).
Įprasta vienos porcijos picos kaina gatvėje yra maždaug pusantro levo, stiklinė airano kainuoja apie 80 stotinkų. Štai jums ir sotus užkandis už vos kiek daugiau nei eurą (1 euras yra maždaug 1,96 levo).
Princesės
Šio užkandžio pavadinimas skamba išties karališkai, tačiau iš tikrųjų „princesė“ tėra savotiškas karštas sumuštinis (nors mielai valgomas ir šaltas). Batono riekė patepama sviestu, tuomet ant jos dedama sirene ir kiaušinių, arba faršo ir kaškavalo, arba lukankos (vytintos dešros) ir kaškavalo. Pakepama apie dešimt minučių karštoje orkaitėje.
„Princesės“ (bulg. принцеси) vietinių mėgstamos tiek gatvėje, tiek namuose. Dėl savo paprastumo bendrabučiuose jas mielai kepa studentai ar ekonomiškos šeimininkės – tai geras būdas sunaudoti maisto likučius ir žiedėti pradėjusį batoną.
Kebapčė ir kiufte
Lietuvoje mėgstami kebabai populiarūs ir Bulgarijoje. Tik dažną lietuvį čia stebina tai, kad į kebabą dedama ir gruzdintų bulvyčių. Be to, beveik nepilama jokių padažų, tad bulgariškas kebabas (bulg. дюнер) gali pasirodyti sausokas.
Jei norite paragauti įprastų bulgariškų pietų, nusipirkite stiklinę šalto taratoro, porą kebapčių ir Šopska salotų.
Taratoras – jau minėta agurkų ir jogurto šaltsriubė, į ją dažnai įmetama ir keletas gabalėlių ledo. Šopska salotos (bulg. Шопска салата) – tai pjaustyti pomidorai, agurkai, svogūnai, paprikos ir smulkintos petražolės po storu tarkuoto sirene sluoksniu.
Na, o kebapčė (bulg. кебаnче) – maždaug 15 cm ilgio ir 3 cm pločio jautienos ir kiaulienos faršo dešrelė (toks pavadinimas kilęs nuo „kebab“, kuris Rytų šalyse reiškia keptą mėsą, o bulgariška priesaga –че nurodo nedidelį dydį).
Skoniu į kebapčę labai panašus yra kiuftè (bulg. кюфте). Tai – plokščias jautienos ir kiaulienos maltinukas, keptas ant grotelių. Tik į kiuftę paprastai dar įdedama mirkytų džiuvėsėlių ir smulkintų petražolių (čia verta prisiminti šalies ekonominę padėtį ir siekį iš tų pačių produktų pagaminti didesnį kiekį maisto). Kiufte paprastai dedama į skersai perpjautą bandelę ir valgoma kaip mėsainis (bulg. бургер).
O kas desertui?
Įdomu tai, kad bulgarai nacionalinėje virtuvėje neturi praktiškai jokių saldumynų arba to, ką saldumynais laikome mes. Pavyzdžiui, dažnai restoranų meniu ties desertais įrašomi paprasčiausi blynai (bulg. палачинки) su uogiene. Prie saldumynų priskiriamas kozunakas (bulg. козунак), nors tai tėra paprasčiausias saldus batonas su razinomis ar džiovintais vaisiais.
Jei po sočių užkandžių norisi ko nors saldaus ir gaivaus, geriausia nueiti į turgų ir įsigyti šviežių vaisių.
Mažose parduotuvėse ar turguose prekiaujama cukruje permirkusia baklava, lokumu, tačiau tai – osmanų kultūros palikimas. Ten pat galima įsigyti ir įvairiausių skonių chalvos, bet šis saldėsis būdingas daugeliui Rytų šalių, ne tik Bulgarijai, tad vadinti jo nacionaliniu neišeina.
Jei po sočių užkandžių norisi ko nors saldaus ir gaivaus, geriausia nueiti į turgų ir įsigyti šviežių vaisių. Vyšnios, persikai, abrikosai, arbūzai ir kiti vaisiai Bulgarijoje labai saldūs ir pigūs. Juos nuplauti galima viešuose ir nemokamuose vandens fontanėliuose-gėryklose (dėl tos pačios priežasties neverta pirkti ir geriamo vandens, gana praktiškas patarimas keliaujant po ranka turėti tuščią vandens buteliuką, kurį prireikus galima prisipildyti).
Sudėtinga Bulgarijos istorija ir geopolitinė padėtis (kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščionybės) suformavo itin paprastą požiūrį į maistą ir maitinimąsi. Daugybę amžių kitų tautų skurdinto ir engto krašto žmonėms svarbiausia buvo išgyventi, o ne rūpintis pietų stalo elegancija ir patiekalų įvairove. Pagalvokite apie tai prieš skubėdami juoktis, kai desertui rimtu veidu jums pasiūlys paprasčiausių blynų ar saldžiu moliūgu įdarytos banicos.
Šis tekstas – pirmasis iš pasakojimų ciklo apie tai, ką įdomaus populiarėjanti tarp lietuvių šalis – Bulgarija. Naujo autorės pasakojimo 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ieškokite jau kitą savaitę!
