Ši valstybė dar visai neseniai buvo laikoma gana pavojinga šalimi keliautojams, tačiau situacija čia labai sparčiai kinta. Vis daugiau smalsuolių atranda šį Centrinės Amerikos perlą. Tiesa, dar menkai nugludintą, bet dėl to tik dar žavesnį, ypač tiems, kurie mėgsta visa galva panirti į kitos kultūros ypatumus.
Keliauti čia nebrangu ir gana patogu. Bene mažiausiai turistams pasiruošusi yra šalies sostinė Managva. Čia tiesiog nieko nėra. Arba tiksliau – lygiai trys dalykai, kuriuos verta pamatyti. Apgriauta katedra, kuri aptverta keturiais tvoros ratais ir pro kuriuos prasibrauti reikia gerokai pagudrauti, visaip kaip dailiai šypsantis griežtiems policininkams.
Krantinės ruoželis, papuoštas spalvotomis medžių skulptūromis, nuo kurio atsiveria gražus Nikaragvos ežero vaizdas. Ir trečia – apžvalgos aikštelė ant kalvos, ant delno pateikianti visą miesto labirintą. Turistų gatvėse suskaičiuoti galima vos ant vienos rankos pirštų, o vaikštant po miestą vietiniai lyg sutarę vis nulydės nuostabos žvilgsniais. Tarsi patvirtindami – sostinėje užsibūti neverta. Tačiau ką pamatyti kitur – apstu.
Leono spalvos ir išskirtinės pramogos
Vienas tų vertųjų dėmesio – Leonas. Puikus ispaniško stiliaus miestelis, kuriame buriasi visos šalies studentai ir bohema. Stilingos kavinukės, latino šokių mokyklėlės, nuostabi bažnyčia ir studentiška nuotaika čia tiesiog tvyro ore. Vietinis jaunimėlis veda nemokamas ekskursijas po spalvotas gatveles, taip ne tik bandydamas uždirbti dolerį kitą, bet ir pramokti anglų kalbą.
Turistams tai puikus būdas susipažinti su šalies ir šio miesto istorija bei sužinoti apie vietinių gyvenimą. Būtina, tiesiog privalu, kasdien išgerti ne mažiau nei porą smoothių, kurie dar labiau paryškina įspūdžius. Iš Leon miestelio labai patogu nuvažiuoti iki pajūrio miestuko Las Penidas, mikliai suviliojančio atsiduoti Ramiojo vandenyno bangoms.
Vos 20 minučių vietiniu autobusu ir platus smėlio paplūdimys su tobulai nugludintomis kriauklėmis – visas tavo! Taip – čia esi praktiškai vienas. Na, gal labai gerai paieškojus ir galima užmatyti kokį vieną kitą nuošalų kampą gigantiškame paplūdimyje susiradusį turistą. Šiltut šiltutėlis vanduo, besišypsanti saulė ir lyg atsitiktinai tarp palmių kabantis vienišas hamakas.. net nepajunti kaip sušoki džiaugsmo šokį visiems dievams.
Ne mažesnė šypsena aplanko, kai išbandai ir unikalią pramogą – nusileidimą ugnikalnio šonu. Taip, kaip žiemą čiuožiam nuo savo snieguotų kalnų su plastikiniais „pašikniukais“, čia galima nusileisti su rimtesne lenta per lavos gruntą.
Pusvalandis kelio nuo Leono, speciali lenta pažastyje, apsauginis kostiumas kuprinėje, valandėlė smagaus kopimo į dar rūkstantį juodutėlį ugnikalnį ir tu jau pasiruošęs skrydžiui žemyn.
Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur galima taip su vėjeliu nubraukti ugnikalnio šoną ir dar pabandyti pasiekti greičio rekordą. Kiek šūksnių išsprūsta pakeliui žemyn – apsakyti neįmanoma.
Ir visai nesvarbu, kad vėliau duše kokį pusvalandį teks išprašinėti visas lavos dulkes iš ausų ir tarpdančių, sugebėjusių prasismelkti net per apsaugines skaras – wow jausmas dar tikrai ilgai nenusiplaus.
Kavos? O taip!
Nikaragva garsėja nuostabia kava. Net nemėgstantys čia geria ją kasdien, nes ji tiesiog neatskiriama nuo kasdienybės. Viena geriausių vietų išbandyti tikrą jos skonį – apsilankyti kavos plantacijose Matagalpa miestelyje.
Siūlomos ekskursijos visai neypatingos, tačiau savarankiškai paslampinėti kavamedžių nustyguotomis pakalnėmis – pasakiškas jausmas. Prie kavos būtinas ir gabalėlis vietinio šokolado. Dar Matagalpa miestelyje galima užklysti pasižiūrėti rodeo ir būtiniausiai beisbolo varžybų. Kaip mums krepšinis, taip čia šis sportas – antroji religija. Lengvas chaosėlis arenoje, sumišęs su keisčiausius užkandžius siūlančiais prekeivių šūksniais greitai užkrečia sportinio azarto nuotaika. Tiesa, ne visus.
Kol emocingi vyrai nenuleidžia akių nuo žaidimo aikštelės, čia atėjusios vietinės moterys atvirkščiai – beveik visą vakarą praleidžia atsukusios nugarą į areną, spoksodamos į sporto užhipnotizuotą vyrų minią. Taip ir nesupranti kodėl, bet tai stebėti būna net smagiau nei žaidimą.
Granada – miestas, kurį įsimylėti pastangų nereikia
Vieta, kurios neaplankyti Nikaragvoje būtų tikra nuodėmė – kolonijinio stiliaus Granada. Miestas, kuriame gali vaikčioti dienų dienomis ir jis niekada nenusibos. Tikrai!
Kokios čia kavinukės! Kokios namų spalvos! Kokia atmosfera, kvepianti latino ritmais ir vietinių šypsenomis!
Prisiminus maistą apskritai seilės nulaikyti neįmanoma. Bažnyčios, krantinė, gatvelių naršymas be plano ir žemėlapio – tiesiog privalu. Kaip ir išplaukti į šalia miesto esančias ežero salas. Čia jų – beveik 400!
Visos nedidukės, pasiekiamos tik laiveliais, tačiau didžioji dauguma jų jau aplipę namukais – nuo privačių vietinių pastogių, iki prabangių rezidencijų bei viešbučių. „Norėtumėt vienos tokios salos?“, – klausia manęs laivelio vairuotojas. Ir priduria, kad yra daug parduodamų.
„Galima, va, nusipirkti šitą, šalia beždžionių salelės“, – sako jau tiesdamas bananus, kad pamaitinčiau ant šakų nukibusias kapučino spalvos beždžionėles.
Paukščių gerbėjai čia apskritai gali praleisti mėnesių mėnesius. Ežere gyvena ir rykliai, kažkaip sugebėję prasibrauti iš vandenyno ir adaptuotis gėlame vandenyje. Jiems kompaniją palaiko ir keistos keturakės žuvys bei daugybė kitų gyvių, kurių vardus atsiminti yra šioks toks iššūkis.
Pasimatymas su velniu
Netoli nuo Granados kyšo aktyviausias ugnikalnis šalyje – Masaja. Iš viso Nikaragvoje jų – net 23, o aktyvūs – 7. Aktyvūs ne vienu kitu dūmeliu, o įtikinamai spjaudoma pragaro ugnimi.
Į Masają kelionė trunka lygiai pusvalandį. Ryte arba naktį, kai geriausiai matyti lava, vietiniai adrenalino mėgėjus greitutėliai užveža ant kraterio krašto (taip, ant paties paties krašto!) ir leidžia pabūti ne ilgiau nei 10-15 minučių. Ilgiau nelabai ir pavyktų, nes be jokių apsauginių kaukių staiga patekus į sieros debesį, grožėjimąsi įspūdingu lavos kunkuliavimu ir griausmingu riaumojimu greitai pakeičia akis graužiančios ašaros ir kosėjimų choras. Bet net ir kelios minutės sukelia tokį emocijų uraganą, kad nebesugebi atskirti ką jauti – baimę ar euforiją. Nerimastingas vietinių vairuotojų trypčiojimas, žinant, kad ugnikalnis gali ištykšti bet kurią minutę, viską pastiprina dar kvadratu. Nepaisant rizikos, visi sutartinai linksi, kad tai vienas įspūdingiausių potyrių gyvenime.
Ramybės vardas – Ometepė
Tai tikras rojus! Šis žodis skamba ne vieno lūpose, apsilankiusio didžiausiame šalies ežere stūksančioje Ometepe saloje, kuri glaudžia du galingus ugnikalnius. Tačiau net ir jis yra per silpnas šiai vietai apibūdinti.
Tai tikra civilizacijos mažai paliesto gamtos oazė. Motoroleriu galima apvažiuoti abu ugnikalnius vos per dieną, dviračiu – kiek ilgiau, tačiau abiem atvejais čia labiau norisi tiesiog stabtelėti ir įsiklausyti į nuostabią ramybę.
Pavyzdžiui, mirkstant nenusakomo mėlynumo lagūnoje arba kiurksant balto smėlio laukiniuose palūdimiuose, valandų valandomis stebint vis pasidemonstruoti atskrendančius įvairiausius paukščius. Keliukuose, laukuose ir miškuose šen bei ten bandomis šmirinėja laukiniai arkliai, vietinės karvės, kiaulės ar žąsys.
Net vietinių šuo čia taip džiaugiasi gyvenimu, kad nesustodamas gali valandas šokinėti per bangas gaudydamas purslus arba net kažkokiu būdu sužvejoti žuvį ir už pagyrimą „padovanoti“ ją tau. Kur bebūsi šioje saloje, iš visur puikiausiai matyti abu ugnikalniai. Norintieji pamatyti dar daugiau unikalios gamtos net keletą dienų mielai kabarojasi į vieną ar kitą.
Sekmadienį – tikrai ne į bažnyčią
Pameditavus Ometepe ramybėje, vos už valandos kelio bumpsi visiška priešingybė. San Juan del Sur – miestas, kurio pirmasis vardas turėtų būti party (ang. vakarėlis). Gatvės čia nusėtos barais ir restoranais, vienas už kitą išradingiau siūlančiais vakarėlių įvairovę. O sekmadienis apskritai šventa diena pramogautojams. Visas miestelis žino: „Sunday – funday!“ (ang. sekmadienis – linksmadienis), tad išaušus rytui einama ne į bažnyčią, o sėdama į party autobusą ir važiuojama per barus! Nuo ryto iki ryto.
Tuntai jaunimėlio į šį miestą traukia būtent dėl šių sekmadienių, pašvęstų šokiams, kokteiliams ir linksmybėms klubuose, baseinuose bei pliaže. Jei šią dieną vietiniai tvirčiau užveria langines nuo garsios muzikos ir lėbavimų, tai pirmadieniai čia gali būti drąsiai tituluojami miego sostine.
