Čia retai sutiksi ką tik mokyklą baigusį jaunimą is Vakarų, kuris pajutęs laisvę siautėja Pietryčių Azijos paplūdimiuose ir vakarėliuose.
Tipinis keliautojas Centrinėje Azijoje yra nuotykių ištroškęs ir ryžto kupinas žmogus, kuriam nauja patirtis ir kasdieniai netikėtumai yra svarbiau už komfortą ir saugią aplinką.
Manau, kad tokie esame ir mes su Živile (Gyčio draugė, keliautoja Živilė Necejauskaitė – aut. past.), nes autobusą ar minkštas taksi automobilio sėdynes dažnai iškeičiame į pasienyje sustabdytą keturiasdešimtmetį ZIL‘ą, o vietoj jaukios viešbučio lovos verčiau renkamės patiesalą ant kaimo trobelės grindų arba palapinę kalnuose ant ežero kranto.
Būtent čia, mano subjektyve nuomone, prasideda skirtumas tarp turisto ir keliautojo.
Už kelionę tikisi užmokesčio, bet vėliau patys vaišina
Viena fundamentaliausių keliautojo savybių yra keliavimo būdas: pabėgant nuo turistinio transporto ir kuo daugiau laiko praleidžiant su vietiniais krašto žmonėmis.
Visa tai Centrinėje Azijoje prasideda tranzuojant dulkėto kelio šalikelėje ir neatsisakant dažno pakvietimo pasisvečiuoti vietinių namuose.
Tipinis keliautojas Centrinėje Azijoje yra nuotykių ištroškęs ir ryžto kupinas žmogus, kuriam nauja patirtis ir kasdieniai netikėtumai yra svarbiau už komfortą ir saugią aplinką.
Tiesa, kad ir kiek daug privalumų šiame regione tranzavimas turi, pirmieji sunkumai kyla dėl vietinių žmonių požiūrio į šį keliavimo būdą.
Dėl žemo pragyvenimo lygio dauguma vairuotojų vykstančių iš taško A į taška B tikisi šiek tiek užsidirbti.
Toks „privataus taksi“ modelis plačiai paplitęs ir priimtas. Nieko keista, kad sustabdžius automobilį ir paaiškinus, jog neketiname už kelionę mokėti pinigų, prieš nosį kartais buvo užtrenkiamos durys, o kartą net buvome išvadinti akiplėšomis ir išsišokėliais.
Nustebę vairuotojai nesupranta, kaip gi mes nemokėsime pinigų?! Tačiau mums pajuokavus, kad mes už savo kompaniją vienišo vairuotojo taip pat neprašysime nei skatiko, šis dažnai šypteli ir įsisodina.
Bandydami pralaužti ledus pasitelkiame ir džiovintus vaisius ar saldainius. Paprastai po ne itin draugiškos pažinties pradžios, vairuotojai greitai atsipalaiduoja ir neturkus atsiskleidžia jų dosnumas.
Pakelėje mums perkami vaisiai, siūloma savaitgaliui pasiskolinti garaže stovintį mažai naudojamą „mersedesą“ bei svetingai kviečiama į savo arba net giminaičių namus.
Kartais laukimas šalikelėje, nėra lengvas, ypač, kai sninga ar plieskia 45 laipsnių kaitra ir bet kokios transporto priemonės kelyje tenka laukti valandų valandas, net dienas.
Praėjus 6 val., desperatiškai dairėmės į kelią, kur pagaliau išvydę pirmąji automobilį sutikome susimokėti už kelionę ir 150 km žvyrkeliu dardėjome pilnutėlio automobilio bagažinėje.
Pirmasis toks netikėtumas laukė Kirgizijoje, nuošaliame Suusamyr slėnyje.
Šalikelėje automobilio laukėme nuo ankstyvo ryto. Per tą laiką spėjome su puse kaimo susipažinti ir arbatos su keliomis šeimomis išgerti, o pravažiuojančios transporto priemonės, kaip nėra, taip nėra.
Praėjus šešioms valandoms, desperatiškai dairėmės į kelią, kur pagaliau išvydę pirmąji automobilį sutikome susimokėti už kelionę ir 150 km žvyrkeliu dardėjome pilnutėlio automobilio bagažinėje.
Dar ekstremalesnis išbandymas mūsų laukė kelionėje per nepakartojamo grožio Pamyro kalnyną. Internetiniai tinklaraščiai bei sutikti keliautojai įspėjo, kad laukti automobilio šiame kelyje gali tekti ne valandas, o dienas, tad geriau samdytis taksi.
Toks įspėjimas mūsų ne tik neatgrąsė, bet priešingai – suteikė papildomos motyvacijos – bus dar vienas nuotykis! Galvojome taip: juk ankščiau ar vėliau privalo kas nors čia važiuoti.
Drauge su pakelėje sutikta amerikiečių pora kirtome Kirgizijos sieną 3500 m aukščio kalnuose ir nusprendėme iki Tadžikų pasienio, esančio už 20 km ir 4300 m aukštyjem pėsčiomis neiti.
Pirmą dieną automobilio laukėme iki sutemų. Čia, nepaisant vasariško dienos, saulei nusileidus, temperatūra greitai krinta artyn nulio. Naktį nuo šalčio nusprendėme pasislėpti netoli kelio stūksančiame apleistame name, stovinčiame neutralioje zonoje tarp dviejų respublikų.
Neslėpsiu, kad tą akimirką ir kinkos ėmė drebėti – buvome kaip reikiant įbauginti – juk ne kasdien į tave nutaiko kalašnikovą.
Apsalę nuo šilto ir ramaus miego, ankstyvą rytą pabundame nuo būrio kalašnikovais ginkluotų Kirgizijos pasieniečių, kuriems idėja pernakvoti svetimame name nepasirodė tokia gera, kaip mums.
Neslėpsiu, kad tą akimirką ir kinkos ėmė drebėti – buvome kaip reikiant įbauginti – juk ne kasdien į tave nutaiko kalašnikovą.
Po ilgo ir nuodugnaus aiškinimo kaip, kodėl ir kas įvyko, mums yra leista, arba greičiau jau liepta, eiti iki Tadžikijos pasienio nei metro nenukrypstant į šalį nuo kelio.
Žinoma, man kilo klausimas, kaip tokiu būdu turėtume eiti į tualetą, bet jį pasilaikau sau ir su pasieniečiais nusprendžiu šiuo klausimu nediskutuoti.
Po 8 valandų kelio per kalnus, pasiekėme Tadžikijos pasienį iš dangaus krintant sniegui. Tad kvietimą pasišildyti prie arbatos puodelio ir paskanauti pasieniečių keptos duonos sutinkame kaip didžiausią dovaną.
Vakarop, jau praradę viltį tądien pasiekti civilizaciją, gauname dar vieną dovaną – savo keturiasdešimtmetyje „ZIL“ sunkvežimyje anglį vežantis tadžikas Miša sutinka mus pavežėti iki artimiausio miesto.
Nors vietos kabinoje beveik nėra ir dardėti tenka iki kitos dienos pietų, džiaugėmės galiausiai judėdami pirmyn šilko keliu per neapsakomo grožio kalnyną.
