Draugas, paklaustas, kas negerai su Lodze, atsakė, kad tai gana nudrožtas, nei gražios gamtos, nei senovinės architektūros, nei linksmų pramogų neturintis, išsivaikštantis pramoninis miestas, kuriame iš tos pačios pramonės jau irgi yra likę tik skutai. Mintyse iškart iškilo koks nors Didžiasalis. Be to, anot jo, pramoninio miesto gyventojų mentalitetas atitinkamai irgi yra pramoninis.
Pradžia labai daug žadanti, pagalvojau. Man būtent to ir reikia. Jei jau Lodzė yra tokia nepopuliari, paviešėti joje bus tik dar smagiau, nes ji nebus sugadinta turistų. Natūralumą ir nepataikavimą turisto akiai šiuo atveju matau kaip vertybę ir skubu lankyti tokias vietas, ypač turinčias potencialą, bet jo dar neišnaudojančias. Tiesa, tada dar nežinojau, ar Lodzė bus būtent tokia.
Labai patiko, kad Lodzė yra tiesiog nuostabiai paprastai ir patogiai pasiekiama. Traukiniu iš Varšuvos į Lodzę nuvažiuosi per pusantros valandos. Jei atskrendate į Varšuvą ryte, tai apie pietus jau būsite Lodzėje. Lenkiški traukiniai yra minkšti, šilti ir patogūs. Tiesa, juose nebuvo bevielio interneto, bet tai nedidelis minusas, nes mobilių duomenų tarifai ES šalyse ir taip yra juokingai maži – galima naudoti savo internetą.
Be abejo, didžiausios Lodzės šlovės laikai yra praeityje. Dar XIX a. miestas buvo pasirinktas kaip tekstilės pramonės sostinė, ir fabrikai jame ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Į Lodzę plūdo darbininkai, o fabrikų savininkų turtas augo kaip ant mielių. Lodzėje tuo laiku gyveno turtingiausi Lenkijos žmonės, kurių daugumą sudarė žydų kilmės asmenys. Jie valdė gamyklas ir darė įtaką miesto gyvenimui. Lodzė buvo klestintis miestas su nesustojamai gaudžiančia pramone. Prieš II pasaulinį karą trečdalį Lodzės gyventojų sudarė žydai. Jų čia buvo apie ketvirtis milijono. Tai buvo miesto šlovės periodas.
Paskui viskas subyrėjo, nes atėjo naciai ir atnešė karą. Jo metu mieste buvo įkurtas vienas didžiausių getų pasaulyje, kuriame ir buvo apgyvendinta dauguma Lodzės žydų. Per karą miestas prarado daugiau nei pusę savo gyventojų, beveik visą žydų populiaciją, o kartu su jais -savo garbę bei šlovę.
Tiesa, sovietmečiu Lodzė vėl atsistatė lenkų, atvykusių į Lodzę ieškoti darbo pramonės sektoriuje, dėka. Bet tai jau buvo sovietinė pramonė, kuri gamybą vykdė ne pagal rinkos, o pagal planinės ekonomikos modelį, todėl žlugus komunizmui, žlugo ir neefektyviai dirbusi pramonė. Gamyklos masiškai užsidarinėjo, miestui nebereikėjo tiek darbo rankų, ir prasidėjo masinė emigracija. Nuo 1988 m. Lodzė prarado apie 150 tūkstančių gyventojų ir antrą Lenkijos miesto vardą užleido Krokuvai.
Daug žmonių dingo, tačiau istorinis palikimas išliko. Lodzė bus puikus muziejinis miestas po atviru dangumi besidomintiems žydų palikimu, kuris yra matomas visur. Net savo turizmo bukletuose Lodzė turi atskirą skyrių – žydų Lodzė.
Viena įdomiausių atrakcijų yra buvusio geto pakraštyje esančios žydų kapinės. Tai ne šiaip sau kapinės, o visas kapinių miestas su savo gatvėmis ir kvartalais. Tai didžiausios žydų kapinės Europoje. Jos lankytojams atvertos darbo valandomis, penktadieniais dirba trumpiau, o šeštadieniais nedirba visai.
Įėjimas kainavo dešimt zlotų. Svarbu ateiti darbo laiku, o jau patekus vidun gali klajoti nors ir iki nakties, tik norint išeiti reiks pažadinti seną žydą, kad atrakintų vartus ir jus išleistų.
Kapinių teritorija yra milžiniška. Jos yra veikiančios iki šiol, bet mažai kas čia belaidojama, nes žydų mieste likę labai mažai. Daugumos antkapių datos yra karo metų datos. Iš antkapių matyti, kurie žydai buvo turtingi, kurie vargšai, kurie iki šiol yra lankomi, ir kurie jau seniai yra užmiršti ir apleisti. Tai liudija baltų marmuro akmenėlių gausa ant kapo. Mažyčiai, pakrypę, nublukę, gamtos apardyti antkapiai ir didelės giminės kapavietės su graikiškomis kolonomis – viskas čia greta. Kapinės kai kuriose vietose virtusios tikromis džiunglėmis, besiplečiančiomis visomis kryptimis. Kita kapinių dalis jau nebe džiunglės, o didelis laukas – Geto laukas apstatytas atminimo lentelėmis skirtomis per karą gete mirusiems žydams.
Visai netoli žydų kapinių, jau tik išėjus už geto ribos yra Radegasto traukinių stotis. Čia dabar yra mažas muziejus. Iš šios stoties Lodzės žydai traukiniais buvo vežami į paskutinę savo kelionę – Chelmno ar Aušvico naikinimo lagerius.
Per pirmą dieną vaikštant po Lodzę aš taip ir nepajėgiau suvokti, kodėl ji niekam nepatinka. Dabar miestas yra gražiai sutvarkytas ir gana jaukus. Tai, kad miestas prarado daugybę gyventojų, gal ir nėra taip jau blogai, nes jame liko tie, kuriems jis tikrai rūpi.
Na gerai, mieste labai mažai turistų, bet ar jie jums reikalingi? Man ne. Sakykim, Lodzei būtų ne pro šalį susilopyti šaligatvius, ypač nesančius pagrindinėse gatvėse, bet ar jūs matėte miestą, kuriam to nereikėtų? Na taip, Lodzėje labai daug apleistų pramoninių pastatų bei visur kyšančių didelių kaminų, bet čia aš net matau daugiau žavesio nei blogio. Manau, kad miesto veidas nebūtinai turi būti nukičintas ir slėptis po dirbtinumo kauke.
Be to, kai kurie buvę pramonės pastatai yra puikiai panaudojami ir dabartiniame gyvenime. Tokių nėra daug, nes tų apleistų pastatų yra tiek, kad pritrūktų ne tik lėšų restauracijai, bet ir fantazijos, kur juos visus panaudoti. Vienas iš gražių pavyzdžių – prekybos pramogų kompleksas „Manufaktūra“. Tai pramogų miestelis, įkurtas viename iš atnaujintų pramoninių kvartalų pačiame Lodzės centre. Pramoniniuose raudonų plytų pastatuose yra įkurta daugybė parduotuvių, restoranų bei pasilinksminimo vietų. Manau, pusė penktadienį pramogaujančių Lodzės gyventojų laiką leidžia būtent „Manufaktūroje“.
Buvę pramonės pastatai Lodzėje pritaikomi ne tik pramogoms, bet ir gyvenamajam plotui. Ksiežy Mlyn kvartale gamyklos pastatai yra pertvarkyti į gyvenamuosius namus. Šiame kvartale yra sutvarkyta tik dalis pastatų, kiti palikti apleisti ir smarkiai kontrastuoja su sutvarkytais. Lodzei tiek butų nereikia, kiek yra apleistų pastatų.
Vienas įdomesnių pramoninės Lodzės palikimų yra Herbsto rūmai. Herbstas valdė kelis Lodzės fabrikus ir gyveno šalia jų, todėl galėjo duoti nurodymus iš savo kiemo. Jo namas dabar yra muziejus. Jis įrengtas tarsi fabrikantas, ir tarsi jo šeima vis dar ten gyventų. Gali net prisėsti ant kėdės, ant kurios sėdėdavo ponas, savo storuose sąsiuviniuose stumdęs pelnus ir tūkstančių darbininkų darbo sutartis.
Pagrindinė Lodzės gatvė Piotrkowska yra ilga pėsčiųjų alėja, besitęsianti beveik 4 kilometrus. Tai yra antra populiariausia miestiečių ir svečių traukos vieta po „Manufaktūros“.
Piotrkowska gatvės barai vakarais pilni jaunų žmonių, ypač – krizenančių merginų pulkelių su alaus bokalais. Skaičiau, kad tekstilės pramonei visada reikėjo daug darbininkių moterų, todėl jų dominavimas Lodzėje yra paaiškinamas. Išskirtinai daug vestuvinių suknelių parduotuvių rodo, kad nuotakų čia netrūksta. Taigi, ieškantiems žmonos lenkės, Lodzė gali būti puikus medžioklės plotas.
Prieš „Grand Hotel“ viešbutį yra trumputė Lenkijos kino aktorių žvaigždžių alėja. Deja, nepažįstu nė vieno lenko aktoriaus, kad būtų buvęs reikalas prie jos sustoti ilgėliau. Ta alėja įrengta, nes Lodzė bando pristatyti save kaip Lenkijos kino industrijos centrą. Mieste vyksta kai kurie Lenkijos kino festivaliai, bet žinant, kad kitų Lenkijos miestų gyventojai Lodzę pašaipiai vadina Holilodze, reikia suprasti, kad dėl šio vaidmens Lodzei reikia labiau pasistengti.
Lodzę iš esmės galima apeiti pėsčiomis, bet galima naudotis pigiais, bet gerais tramvajais ar autobusais. Ir beje, Lodzė dar tada, kai buvo klestinti, viena iš pirmųjų Lenkijoje (1898 metais) nutiesė tramvajaus liniją. Lodzės tramvajaus linija šiandien yra ilgiausia Europoje, besitęsianti 37 kilometrus.
Manau, kokybiškai apžiūrėti Lodzę užtenka dviejų trijų dienų. Po viešnagės šiame mieste niekaip nesutiksiu, kad Lodzėje nėra nieko įdomaus. Tegul pabūsiu Lodzės advokatu, bet ji man tikrai neapsimestinai patiko, ir manau, kad ji yra gerokai nepelnytai nuvertintas tiek užsieniečių, tiek pačių lenkų miestas.
