Būtent tokiais „tinginiais“ save juokais gali pavadinti Audrius Gavėnas, jo žmona Dovilė ir jos brolis Audrius Taraila, pasidalinę savo atostogų Aukštuosiuose Tatruose įspūdžiais.
Jie tikrai pravers tiems, kas vis galvoja, bet kol kas neprisiruošia panašiai kelionei.
„Liepos mėnesį susiplanavome automobiliu nukeliauti į Lenkijos apačią, į Aukštuosius Tatrus, važiuodami šalies rytiniais keliais. Pasiėmėme po kelias dienas atostogų ir ankstų ketvirtadienio rytą (5 val.) išriedėjom iš kiemo Kaune. Jau 14.30 val. (Lenkijos laiku) buvome prie pirmos mūsų stotelės – Veličkos druskų kasyklos“, – pasakojo Audrius Taraila.
Čia bičiuliai nutarė tapti tikrais turistais ir leidosi į beveik 3 val. ekskursiją po žeme. „Patikrinome: sienos tikrai sūrios ir pamatyti kasyklose tikrai yra ką, pradedant nuo lipimo laiptais žemyn, kurie atrodo niekada nesibaigs, iki įspūdingos bažnyčios 135 metrų gylyje“, – juokavo Audrius Gavėnas.
Po pasivaikščiojimo kasykloje jie keliavo toliau. Trumpas sustojimas Krokuvoje pavalgyti ir pasižvalgyti, o tuomet jau tiesiu taikymu į pirmąją nakvynės vietą arčiau kalnų. Nakvynę trijulė buvo užsisakiusi iš anksto per „Airbnb“.
„Penktadienio rytas. Tingiai atsikėlę išriedėjome link Rysų kalno. Nuo nakvynės vietos iki automobilių parkavimo vietos prie kalno buvo vos 14 km. 8 val. ryto (Lenkijos laiku) prie įėjimo į parką jau pilna automobilių, bet stovėjimo aikštelėje dirbantys žmonės rankų mostais nurodė, kur parkuotis. Žinoma, ne už dyką“, – pasakojo A.Taraila.
Susimokėję už įėjimą į parką draugai nužingsniavo link didžiulių kalnų. „Taip nuobodžiai asfaltuotu keliu teko eiti kelis kilometrus. Visiems mums norėjosi kuo greičiau užlipti ant kitos dangos ir siauresnių pėsčiųjų takelių. Galiausiai priėjome trobelę šalia skaidraus dangaus mėlynumo ežerėlio, iš visų pusių apsupto kalnų. Nuo čia jau prasideda akims įspūdingi vaizdai: kalnai, vanduo, krioklys, debesys, lietus, saulė. Taip neskubėdami lipame aukštyn, kol atsiveria dar gražesni reginiai. Tikra atgaiva akims“, – pasakojo A.Taraila.
Jis pasakojo, kad nors atrodė, jog užkopė labai aukštai, ženklai rodė, jog iki viršūnės – dar penkios valandos kelio.
„Pavalgėme atsineštų užkandžių ir nusprendėme paspartinti žingsnį, kad suspėtume užlipti ir nesutemus dar nulipti nuo kalno. Pakeliui dar porą kartų debesys atsirėmė į kalnus ir išsiliejo ant mūsų. Lipame toliau: sutinkame vis mažiau žmonių. Dauguma, aišku, jau lipa žemyn. Prasilenkdami paklausinėjame, kaip toli toji viršūnė, ar mes spėsime iki sutemų? Vienas vyras sako: „Spėti spėsite, bet nulipti jau bus tamsu, nes dar tris valandas lipsite aukštyn.“ Nepaisant sutikto vyro patarimų ateiti kitą dieną anksčiau, nusprendėme lipti dar aukštyn, tačiau mus aplaistė dar vienas lietus, kuris ir padėjo apsispręsti, kad neverta rizikuoti ir geriau grįžti žemyn“, – pasakojo turistai.
Pasak A.Tarailos, truputį nusiminę jie nusileido žemyn: „O einant nuobodžiu asfaltuotu keliu užklupo dar vienas lietus. Tad mašiną pasiekėme tokiomis šlapiomis kojomis, tarsi per upelį pasivaikščioję.“
Kad apmalšintų liūdesį, trijulė nusprendė sustoti pakelės kavinėje ir užsisakyti šilto maisto. Juo tą vakarą tapo... kebabai. „Jie buvo tikrai labai skanūs. Bet net ir valgant neapleido mintys, kad gal reikėjo kopti... Gal ta viršūnė jau buvo visai netoli?“ – kalbėjo A.Taraila.
Grįžę namo ir pasitarę draugai nutarė, kad kitą dieną bandys tą pačią viršūnę šturmuoti... iš Slovakijos pusės. Kad nuvažiuotų į kitą valstybę teko automobiliu nuriedėti 64 km.
„Pasimokę iš pirmos dienos, kitą dieną atsikėlėme dar anksčiau ir greitai atsiradome Slovakijoje. Čia esančioje aikštelėje nereikėjo mokėti už automobilio palikimą. Taip pat nekainavo ir įėjimas į parką. Kelio pradžia link įdomesnių takelių buvo panaši kaip ir Lenkijoje: keli kilometrai asfaltuoto, kiek siauresnio nei Lenkijoje kelio. Bet vėliau iš šios kalno pusės kopimas tikrai lengvesnis. Nieko keisto, kad sutikome daugybę turistų. Galima sakyti, susidarė net spūstys dėl to, kad vieni tiesiog lėčiau eina ir prasilenkti siauruose takeliuose nėra taip lengva“, – pasakojo A.Taraila.
Nors nė vienas iš trijulės savęs negalėtų vadinti patyrusiais kalnų žygeiviais, visi džiaugėsi, kad kelyje teko patirti ir vieną sudėtingesnį momentą.
„Pakeliui į viršūnę buvo viena atkarpa, kur teko prisilaikant už grandinės ropštis ant aukštesnės uolos. Tačiau šią vietą su tėvų pagalba įveikia vaikai ir net turistai su šunimis“, – pasakojo A.Taraila.
2250 metrų aukštyje yra stovyklavietė-viešbutis „Chata pod Rysmi“, kurio viduje nuo ruošiamo maisto ir nuo kopimo į viršų užkaitusių turistų, pasak A.Tarailos, buvo tikrai karšta.
„Čia stabtelėjome tik atsikvėpti. Pasižiūrėję suvenyrus žygiavome toliau link viršūnės“, – sakė pašnekovas.
Prieš pasiekiant viršūnę kopimas yra statesnis ir sudėtingesnis. Tačiau norinčių pasiekti viršūnę žmonių – pilna. „Jie masiškai ropščiasi aukštyn. Jausmas, kaip kokiame filme apie pasaulio pabaigą. Viskas atrodo ir įspūdingai, ir juokingai kartu“, – įspūdžiu pasidalijo A.Taraila.
Galiausiai pasiekę viršūnę ir palietę ją žymintį bokštelį draugai leido sau atsikvėpti ir paganyti akis tiek į Lenkiją, tiek į Slovakiją – buvo matyti abi šalys.
Kelionės statistika
- Nuvažiuota automobiliu 2100 km
- Iš viso išleista 330 eurų (tiek trims žmonėms, važiavusiems vienu automobiliu, kainavo degalai, bilietai, nakvynė ir maistas)
- „Rytų Lenkijos keliai nėra blogi, jais važiuojant miegas tikrai neima“, – užtikrino A.Taraila.