Tada peržiūrėjau JAV institucijų tinklapius ir supratau, kad turbūt visgi dar nenukeliausiu, nes į šalį vis dar draudžiama patekti keliautojams iš ES. Tiksliau sakant, patekti leidžiama, tačiau prieš patenkant turi būti ne mažiau nei 14 dienų prabuvęs ne ES erdvėje. Tad kur tu, žmogau, būsi kaip našlaitis tas dvi savaites prieš patenkant į Ameriką?
„Kaip tai kur, – nustebo žymus visuomenės veikėjas bei nuolatinis gėrio nešėjas Mantas Bertulis ir neilgai mąstęs pasakė – o gi Meksikoje. Vykime į Meksiką, pagulėkime dvi savaites paplūdimyje ir nuskriskime į JAV.“ „Puiki mintis, išmintingasis Bertuli, – pasakiau. – Bet ji tinka tik tiems, kas turi galimybę skirstyti savo laiką kaip panorėjęs, tai yra – dirbti kada nori arba išvis nedirbti, jei nenori.“ Gaila, bet aš ne toks, aš dirbu samdomą darbą.
Be to, Bertulis dar pridūrė, kad jis tai tikrai išvyks ir greičiausiai nebedels. Ir išvyko. Po trijų dienų nuo šios minties įgarsinimo. Ir be atgalinio bilieto, nes grįš kada norės. Toks jau tas Bertulis, su juo „palauk“ nėra. Jis išskrido, o aš dūsaudamas likau koronaviruso niokojamoj Marijos žemėj. Mano graužatį dar paaitrino brolis Vytautas, dar žinomas kaip „Pravalturo“ direktorius, kuris po kelių dienų išvyko į Meksiką paskui Bertulį.
Po dviejų savaičių poilsio Meksikoje šaunuoliai, kaip ir buvo galima nuspėti, nuskrido į JAV Solt Leik Sičio miestą, esantį Jutos valstijoje. Juta buvo pasirinkta, nes o kodėl gi ne? Kažkiek, manau, turėjo įtakos tai, kad tuo metu Juta nevykdė griežtos politikos koronaviruso atžvilgiu ir nereikalavo nei neigiamo testo, nei saviizoliacijos.
Kaip žinia, įvairios valstijos turi savo atskirą koronaviruso politiką, ir Jutoje ji buvo viena švelnesnių. Vaikinai sakė, jog buvo kažkiek nerimo, ar amerikiečiai nesikabinės, kad jie iš ES, bet nesikabinėjo absoliučiai niekas. Netrukus prie jų prisidėjo mano mama Sigutė, ir keliauninkai pradėjo savo mėnesio trukmės kelionę. O aš sėdėdamas Lietuvoje konspektavau jų įspūdžius ir štai juos perteikiu jums.
Pirmasis įspūdis keliautojams išėjus iš oro uosto į lauką buvo, kad gal šiek tiek yra prašauta su apranga. Vaikinus, atskridusius iš vasariškos Meksikos su šortais, sandalais ir sombrerais, pasitiko sniegelis.
Ar esate matę kultinę komediją „Bukas ir bukesnis“? Aš esu ir net ne kartą, o bent keliolika. Tiesą sakant, tą filmą moku atmintinai. Tai štai „Buko ir bukesnio“ gerbėjams Jutos valstija yra tikras rojus, nes daug filmo scenų buvo filmuojama būtent čia. Tokias vietas kaip Loido ir Hario butas ar panašias čia vis dar galima rasti, ką draugužiai bičiuliai Mikaitis ir Bertulis ir darė – aktyviai ieškojo tokių vietų.
Beje, filme Loido ir Merės atsisveikinimo scena Providenso oro uoste iš tiesų buvo filmuojama, kaip manote kur? Žinoma – Solt Leik Sičio oro uoste. Deja, dabar šiame oro uoste pasijusti kaip filme nepavyks, nes jis yra perstatytas naujai, dar kvepiantis acetonu.
Nemėgstančiųjų ar nemačiusiųjų šio filmo per daug nekankinsiu pasakojimais apie jį (kad ir kaip norėtųsi tą daryti), tik pasakysiu, jog vaikinai praleido ne vieną pusdienį ieškodami filmavimo vietų. Tai nebuvo veltui iššvaistytas laikas, nes pačiame Solt Leik Sityje per daug nėra ką daugiau veikti.
Ką gi darė vaikinai, kad nesušaltų? Ogi prisipirko žieminių drabužių. Kaip žinia, JAV nėra valstybė, po kurią pakeliausi pigiai, todėl nuo pat atvykimo bičiuliai buvo sutarę, kad pinigus leis protingai ir tik būtiniausioms reikmėms. Ta proga Bertulis, nuėjęs į parduotuvę, nusipirko ne tik drabužių, bet ir žaislų, orinių šautuvų, mikrofonų, apšvietimą ir net krepšinio lentą su lanku, tinkliuku ir kamuoliu.
Prie to paties už 70 JAV dolerių jis įsigijo Klarko skrybėlę, nes čia Laukiniai Vakarai. Kaip tu būsi Laukiniuose Vakaruose be Klarko skrybėlės? Žmonės nesupras. Turbūt žinote, kas yra Klarkas? Tai dainininkas iš „Baliaus“, kur dainuoja – arė dirvą traktoriukas, garsiai burzgė motoriukas. Jaučiu – prisiminėte. Artima ateitis parodė, kad ta skrybėlė atliko ne tik savo kaip skrybėlės funkciją, bet ir užtikrino šimtaprocentinę kontracepciją, nes ją mūvint neįmanoma pakabinti nei vienos panos.
Visgi juoktis iš Bertulio pirkinių nederėtų, nes artima ateitis parodė, kad tie beprasmiški pirkiniai iš tikrųjų pasirodė esantys labai naudingi. Tai kas gi atsitiko?
Atsitiko koronavirusas. Įsikūrę Solt Leik Sityje draugužiai džiūgavo, nes nereikėjo nešioti kaukių, o atviri barai, restoranai bei klubai viliojo karantino išvargintus šaunuolius. Šie puolė linksmintis kaip nutrūkę nuo lenciūgo. Deja, jau po poros dienų nuo linksmybių pradžios, Jutos valstijoje išėjo potvarkis, griežtai ribojantis masinius susibūrimus provokuojančias veiklas.
Iš esmės Jutoje įsigaliojo karantinas. Buvo liepta kaukes nešioti netgi lauke. Užsidarė pasilinksminimo įstaigos, restoranai ėmė tiekti maistą tik išsinešimui, nebedirbo daugelis barų. Kiti, tiesa, bandė išlaviruoti. Vieni pirko maistą iš restoranų, jį perpardavinėjo baruose, o klientas, nepirkęs maisto, negaudavo ir gėrimų. Nenuostabu, kad netrukus vaikinams gyvenimas tiesiog apkarto, nes visiškai nebūdavo ką veikti vakarais. Dienomis jie važinėjo po valstiją, o vakarais lindėjo viešbučiuose, nes nebūdavo kur eiti.
Kadangi žiemą anksti temsta, tie vakarai prasidėdavo gana anksti. Štai tada ir pravertė Bertulio pirkti oriniai šautuvai ir krepšinio lenta. Vaikinai prisitvirtino tą lentą viešbutyje ir ištisais vakarais pliekdavo „minusą“. Varžytuvės tiek įsismarkaudavo, kad vieną vakarą krepšinio lenta sulūžo. Ir kai jau atrodė, kad pagrindinė vakarų pramoga yra baigta, Bertulis kitą dieną atbogino naują krepšinio lentą su visu stulpu.
Bet ši zabova buvo tik vakarais, o dienas draugužiai bičiuliai leido prasmingai – važinėjo po nacionalinius parkus. Žinia, be automobilio toli neprikeliausi, tad mūsų herojai dar Solt Leik Sičio oro uoste išsinuomojo automobilį dešimčiai dienų ir per jas ištisai tyrinėjo gamtos grožybes. Už 70 JAV dolerių žmogui jie įsigijo leidimą metus lankytis visuose JAV nacionaliniuose parkuose. Būtent jie ir yra geriausias Jutos ir aplinkinių teritorijų epizodas.
Zajono nacionalinis parkas, Arkų nacionalinis parkas, Negyvojo arklio kyšulio valstybinis parkas, Kanjonų žemės nacionalinis parkas, Koralinių rožinių smėlio kopų parkas, Foresto Gampo kalva ir panašios vietos, apie kurias pasakodamas Bertulis pats susipainiojo, nes labai intensyviai bandė viską aplankyti ir prisiminti.
Paprašytas nusiraminti ir tiesiog pasakyti tris geriausius Jutos epizodus, jis išvardino – Foresto Gampo kalva (kalva, kuri matėsi kelio, kuriuo filme bėgo Forestas Gampas fone), Zajono nacionalinis parkas (šis nelabai patiko „Pravalturo“ direktoriui, nes reikėjo labai daug eiti, ko „Pravalturo“ direktorius itin nemėgsta, nes daug labiau mėgsta pagulėti) ir ... Tanoka Beardas.
Pamenate, maždaug prieš 15 metų kelis sezonus Kauno „Žalgiryje“ rungtyniavo repuojantis krepšininkas? Tai ir buvo Tanoka Beardas – to meto Kauno sirgalių dievukas. Taip, jis dabar gyvena Jutoje, ir mūsų herojai turėjo nachališkumo įsibrauti į ramų krepšininko gyvenimą.
Bet čia dar nieko. Su Tanoka jie ketino tik pasikalbėti, tačiau pas kitą gerai Lietuvoje žinomą žmogų jie įsibrovė netgi pagyventi, o viename Denverio viešbutyje sukėlė paniką dėl žemės drebėjimo. Šie ir kiti jų nuotykiai tebūnie aprašyti jau kitoje šaunuolių kelionės po JAV vidurio vakarus dalyje.
