Per savaitę šioje šalyje gali apimti lengva paranojos forma – ar viešbučio kambaryje už veidrodžio esančioje tuščioje ertmėje nėra filmavimo kameros? Ar prie senovinio pastato kamerai pozuojanti jaunųjų porelė čia atvežta specialiai iš anksto suderintu laiku, norint parodyti turistui, kad gyvenimas Š.Korėjoje teka įprasta vaga? Ar restorano meniu įkandamas tik turistui, ar visgi čia gali puotauti ir vietinis?
Vietinės valiutos kursas skiriasi 56 kartus
Buvo atvejų, kai mokėjau eurais, o grąžą gavau net trimis valiutomis vienu metu – eurais, doleriais ir juaniais.
Pradėkime nuo pinigų. Šalies valiuta – vonos. Niekur užsienyje jų negausite, pačioje Š.Korėjoje – irgi nepavyks, kadangi jokioje valiutos keitykloje jų neišsikeisite. Visur galite atsiskaityti eurais, doleriais arba Kinijos juaniais. Kortele – niekur, jokios mums įprastos bankinės sistemos čia neveikia.
Įdomumai prasideda kalbant apie vonos kursą. Iki gruodžio pradžios visur oficialiai būtumėte radę informaciją, kad 1 euras prilygsta 150 vonų. Taip ir Pchenjano restoranų, skirtų užsieniečiams, meniu sudaryti – kainos surašytos vonomis, mokėti gali viskuo, tik ne šia valiuta. Mokant eurais arba doleriais, grąžą dažniausiai gausite Kinijos juaniais, nors buvo atvejų, kai mokėjau eurais, o grąžą gavau net trimis valiutomis vienu metu – eurais, doleriais ir juaniais. Kažkas pasikeitė nuo šio gruodžio pradžios – dabar jau oficialus euro ir vonos santykis – 1 eur = apie 1000 vonų.
Bet tai dar menkniekis, palyginus su tuo, koks yra realus vonų ir euro kursas – jį galėjau sužinoti vienintelėje vietoje, kai gavau galimybę apsilankyti tikrame vietinių prekybos centre. Visos kitos parduotuvės – akivaizdžiai tik turistams skirtos (labai primena nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvusias „dolerines“ parduotuves), jose beveik nėra žmonių, kainos surašytos pagal oficialų kursą (1 euras = 150 vonų).
Didžiausias prekybos centras Pchenjane – 3 aukštų prastoka parduotuvė (geriausiu atveju – kaip didelė ir prasčiausia šalies „Norfa“), kuriame tik slapta galėjau padaryti keletą kadrų. Gidžių prižiūrimas čia galėjau išsikeisti vietinių pinigų, tačiau pagrindinė sąlyga buvo tokia – turiu išleisti juos visus arba po apsipirkimo vėl išsikeisti į eurus, nes vonų negalima turėti ir išvežti iš šalies. Įdomiausia – kursas. Už 1 eurą gavau net 8460 vonų, t. y. net 56 kartais daugiau nei skelbiamas oficialus vonos kursas.
Karštas vaflis tame vietinių prekybos centre kainavo 1000 vonų (t.y. apie 0,11 euro), tuo tarpu bokalas alaus turistams skirtame viešbutyje – jau tik 300 vonų, bet čia jau kursą reikia skaičiuoti kitaip, todėl reali alaus kaina – 2 eurai.
Kodėl taip yra? Spėju, kad priežastis paprasta – Š.Korėja nenori oficialiai patvirtinti, kad jos valiuta silpna ir vis toliau silpsta, todėl oficialų kursą laiko visiškai kitokį, nei reali vonos perkamoji galia. O tai padaryti nesudėtinga, kai viską riboji, kai neturi jokios laisvos prekybos su užsieniu, kai vietiniai piliečiai beveik nekeliauja į kaimynines valstybes.
Tiesa, susigundžiau ir dalį prekybos centre neišleistų pinigų pasislėpiau – parsivežiau kaip suvenyrą.
Atidaryti tuščią viešbutį dėl vieno turisto – ne problema
Įspėjo mane, kad esu visada ir visur sekamas, čia neturiu jokios laisvės – bet tą jaučiau ir pats.
Nuo rugsėjo mėnesio JAV savo piliečiams uždraudė vykti į Š.Korėją, dar prisidėjo tarptautinė įtampa ir sankcijos, todėl turistų skaičius Kim Jong Uno valdomoje šalyje ženkliai sumažėjo, dėl ko patys šiaurės korėjiečiai pyksta ant JAV – nors ir priešas, bet turistų jiems reikia, nes dabar turizmo industrija stovi tuščia. Viešbučiuose ir restoranuose jausdavausi lyg mirusioje šalyje, kadangi dažnai būdavau vienintelis turistas juose.
3 milijonų gyventojų Pchenjane yra 4 viešbučiai, skirti turistams. Išbandžiau du – jie griozdiški, bet praktiškai tušti. Kai kur sutikau dvi turistų grupeles iš D.Britanijos ir Kinijos, dar dvi poreles iš Vokietijos. Taip pat konferencijų dalyvių iš draugiškų Š.Korėjai šalių – Rusijos, Mongolijos, Tadžikistano. Rusas Aleksandras, Maskvos universiteto vieno iš fakultetų vadovas, kurį kiekvieną vakarą girtą sutikdavau viešbutyje, pasakojo, kad Š.Korėjoje darbo tikslais lankosi nuo 1970-ųjų, ir niekas čia nesikeičia – net ir dabar jam priskiriamas „gidas“, kurio jis dažnai nepaiso ir išeina pasivaikščioti vienas. Įspėjo mane, kad esu visada ir visur sekamas, čia neturiu jokios laisvės – bet tą jaučiau ir pats.
Viešbučiai skelbiasi 5 žvaigždučių, tačiau reali jų kokybė – 3-4 žvaigždutės, o regionuose kai kurie viešbučiai sunkiai temptų ir iki 2. Bet čia sudėta viskas, ką Š.Korėja turi geriausio, nes nori parodyti užsienio svečiams gražiausią šalies fasadą: karaoke klubai, restoranai, pirtys, baseinai, sūkurinės vonios, parduotuvės, kazino (kuris neveikė, nes per mažai turistų). Viskas skirta tam, kad turistas būtų kuo labiau užimtas viešbučio viduje ir turėtų kuo mažiau laisvo laiko – nes tada jis gali sugalvoti išeiti iš viešbučio savarankiškai.
Įdomu tai, kad man niekada nebuvo pasakyta, kad išeiti iš viešbučio draudžiama – išbandžiau, pasivaikščiojau pusvalandį vienas, grįžęs jau radau laukiančią gidę. Jų užduotis – prižiūrėti, kad tik turistas nesugalvotų ką nors nuveikti vienas pats ne viešbutyje.
Patirčių, kurių negausite kitur, Š.Korėja tikrai moka suteikti. Pavyzdžiui, atidaryti viešbutį specialiai dėl vienintelio turisto – manęs. Kadangi jis įsikūręs gražioje gamtoje netoli sienos su Pietų Korėja ir aktyvus būna tik šiltuoju metu, lapkričio mėnesį jis jau neveikė. Tačiau kadangi buvo įtrauktas į mano programą, gidės leido pačiam nuspręsti – ar noriu vieną naktį gyventi viešbutyje be elektros ir vandens. Žinoma, kad norėjau – kada dar gali pasitaikyti tokia proga? Viešbutį atidarė, vakarui įjungė elektrą ir vandenį, pašildė mano ir gidžių kambarius bei vieną restorano patalpą. Net ir restorane paserviravo tik man – su kuo nesutikau ir paprašiau dar trijų lėkščių gidėms ir vairuotojui.
Gidės ir vairuotojas ne tik valgydavo kartu – nors visi jie gyvena Pchenjane, vakarais negrįždavo namo, o likdavo nakvoti tame pačiame viešbutyje, kaip ir aš. Viskas dėl saugumo – vos tik išeičiau iš viešbučio, recepcija iškart praneštų gidėms, kad eitų ieškoti nepaklusniojo turisto. Žinoma, oficiali gidžių versija kitokia: „Nepatogu vakare viešuoju transportu vykti namo, todėl liekame nakvoti viešbutyje“.
Tyčia kaskart klausdavau, kur kiti žmonės, kodėl nėra vietinių, gidžių atsakymai kaskart būdavo vis išradingesni.
Puota badaujančioje šalyje
Panašiai jaučiausi visuose lankytuose restoranuose – kadangi viskas vyksta pagal griežtą programą, vos atvykus pietums ar vakarienei, padavėjos jau laukdavo, būdavo paserviravusios vos vieną stalą, nes visada buvau vienintelis turistas (išskyrus kai kuriuos viešbučių restoranus per pusryčius). Tyčia kaskart klausdavau, kur kiti žmonės, kodėl nėra vietinių, gidžių atsakymai kaskart būdavo vis išradingesni: „Šiandien pirmadienis, todėl nėra žmonių restorane“, „Dar anksti, žmonės susirinks vėliau“, „Šitas restoranas vienas prabangiausių Pchenjane, todėl nėra pats populiariausias“ – išsisukdavo jos.
Keistenybių daug – užėjus į vieną, kaip gidės įvardino – „diplomatų mėgstamą“, kavinę visai greta garsiosios Kim Il Sungo aikštės Pchenjano centre, durys buvo užrakintos. Susimokėti – ne prie stalo, o kasoje prie išėjimo. Kai kur pateikiamas blizgus meniu, leidžiama rinktis, tačiau pasirinkus ką nors įdomesnio, gidės pradeda įkalbinėti užsisakyti kitą patiekalą – akivaizdu, kad meniu vaizdas ir realios restoranų galimybės gerokai skiriasi.
Maistas stebino gerąja prasme. Skurdžioje ir visuotinio nepritekliaus šalyje buvau nusiteikęs jei ne pabadauti, tai bent jau nepersivalgyti. O buvo priešingai – gausybė maisto, kuriuo, žinoma, negali pasidžiaugti vietiniai, bet, kaip būdinga diktatūroms, bandoma kurti vaizdinį, jog taip gyvena visi šalies piliečiai. Kas visiškai nepanašu pažiūrėjus į jų susitraukusius ir niūrius veidus bei žinant, kad 1994-1998 m. nuo bado mirė nuo pusės iki trijų milijonų žmonių.
Dažniausias derinys – restoranas, įsikūręs antrajame pastato aukšte, o pirmame – užsieniečiams skirta parodomoji parduotuvė, į kurią kaskart turėdavau užeiti privaloma tvarka. Beveik visos jos buvo tuščios, išskyrus vieną, aplankytą paskutinę kelionės dieną, kurią gidės įvardino kaip geriausią prekybos centrą Pchenjane.
Vėliau užėjo dar kokie 5 vienodais kostiumais apsirengę vyriškiai, pro kuriuos praeidamas užuodžiau stiprų alkoholio kvapą.
Gal ir geriausias, tik tuščias – per tris aukštus sutikau du prabangiai apsirengusius vietinius, perkančius kaklaraištį. Vėliau užėjo dar kokie 5 vienodais kostiumais apsirengę vyriškiai, pro kuriuos praeidamas užuodžiau stiprų alkoholio kvapą. Juokingiausia, kad demonstratyviai apsukę keletą ratų ir pačiupinėję kelis produktus, bet jų nepirkę, bandydami išeiti lauk jie ne iš pirmo karto pataikė į teisingas duris – akivaizdu, kad tai tebuvo iš gatvės suvaryti statistai, kuriems tokie prekybos centrai yra neįkandami. Kaip ir absoliučiai daugumai Pchenjano gyventojų.
Visose šiose parduotuvėse fotografuoti ir filmuoti griežtai draudžiama, bet slapta pavyko padaryti keletą kadrų ar šiek tiek pafilmuoti. Tiesa, pardavėjos atidžiai seka akimis turistą, ir vos jam išsitraukus kamerą, pripuola ir prašo prie jų akių trinti nuotraukas. Ką ir padarydavau, tik vakare jas lengvai susigrąžindavau su nuotraukų atstatymo programa kompiuteryje.
Jei esate buvę Pietų Korėjos restorane (kokių yra ir Lietuvoje) – Š.Korėjos maistas nenustebins. Daugybė šaltų ir šiltų užkandžių, o po to pagrindinis patiekalas – karšta ryžių arba labai populiari šalta makaronų sriuba. Užsieniečiams skirti nublizginti meniu, kurių kainų logikos nesupratau – kava kai kur kainuodavo po 5 eurus, brangiausi patiekalai – vakarietiški (picos ir pan.). Gerai, kad restoranuose niekada nereikėdavo mokėti, kadangi į Š.Korėją pateksite tik su „viskas įskaičiuota“ paketu.
Vaikų darželis – žiauriausia matyta vieta Š.Korėjoje
Vaikų aukštinimas ir diktatūros dažniausiai glaudžiai susiję. Š.Korėjos prezidentas Kim Il Sungas kažkada pasakė, kad vaikai yra Š.Korėjos auksas, todėl dabar ši frazė čia kartojama itin dažnai ir daroma viskas, kad būtų sukurtas įspūdis, jog vaikams augti tai yra kone tobula valstybė.
Dvimečiai-trimečiai mintinai mokėsi Š.Korėjos prezidento gimtosios sodybos išplanavimą.
Man pasirodė kitaip – užteko vieno apsilankymo vaikų darželyje. Žinoma, tai buvo geriausias darželis Pchenjane, į kitokį turisto ir nevežtų. Tvarkingas, net išblizgintas (galbūt dėl mano apsilankymo, nes vos atvykus, jau laukė darželio vedėja), tačiau šaltais koridoriais ir muštruojantis vaikus. Darželis savaitinis, vaikai čia gyvena 6 dienas, ir tik vieną dieną mato tėvus. Kai sukritikavau tokią sistemą, gidės atšovė, kad tėvai turi daug dirbti, o darželyje vaikams diegiamos bendruomeninės vertybės.
Kokios tos bendruomeninės vertybės, tapo aišku jau pirmoje grupėje – maždaug dvimečiai-trimečiai mintinai mokėsi Š.Korėjos prezidento gimtosios sodybos išplanavimą. Viskas demonstratyvu, vaikai išpuošti (esu tikras, kad dėl manęs), auklėtojos įsitempusios, kad tik ko nepadarytų ne taip matant turistui ir, svarbiausia, vedėjai.
Vėliau sekė dvimečių ar trimečių koncertas – jie čia išmuštruojami taip, kad dviejų metų moka daugiau nei mano šešiametis sūnus. Žinoma, džiaugtis nėra ko – dainos, šlovinančios politinius lyderius, arba muštras, kurio dėka pasiekiami tokie rezultatai.
Keista tai, kad nors oficialiai į šalį negalima įsivežti jokių JAV ar P.Korėjos filmų, vaikų darželio sienos buvo papuoštos amerikietiškos animacijos herojais.
Tai buvo niūriausia mano aplankyta vieta visoje Š.Korėjoje. Kai kažkas manęs klausė, ar vietiniai tiki jų lyderių sukurta sistema, jei ir buvo abejonių, tai visos jos išgaravo būtent vaikų darželyje. Kone nuo gimimo (vaikai darželius pradeda lankyti nuo 6 mėn.) skiepijamos vertybės ir lyderių dievinimas, naikinamas bet koks individualizmas – tokiomis priemonėmis gali bet kurią žmonių kartą paversti tik klusniais mankurtais. O Š.Korėjoje tokių kartų jau bent 3-4.
Panašus vaizdas buvo ir Pchenjano moksleivių rūmuose, nuo kurių didžiulio pastato tamsoje švietė dviejų Š.Korėjos lyderių portretai. Tarsi paskui triušį iš „Alisa stebuklų šalyje“ sekiojau vietinę gidę moksleivę, kuri vis atverdavo naujas duris, už kurių – naujas pasirodymas man. Akordeonai, šokiai, keramika, tapyba, gitaros ir t.t. – krūva būrelių, skirtų vaikams užimti. Lyg ir būtų galima pasidžiaugti, kad užklasinės edukacijos sistema veikia, tačiau žinant, kokiu tikslu tai daroma – skeptiškai žiūrėjau į kiekvieną moksleivių pasirodymą.
Nežinau, kodėl visai turizmo sistemai atrodo, kad toks demonstravimas nesukels jokių įtarimų užsieniečiams. Greičiausiai tai apskritai vieninteliai dalykai, ką šioje šalyje galima parodyti – niūrios realybės juk nedemonstruosi, todėl turi kurti nuolatinį spektaklį. Kad ir dėl vieno žiūrovo, kokiu buvau aš.
Apskritai nukeliauti į šią uždarą šalį yra paprasčiau, nei gali pasirodyti – turistų jiems reikia, todėl nors ir su atranka (kurios griežtumo nelabai kas gali patikrinti), jie įsileidžia visus, kas nusiperka kelių dienų ar savaitės kelionės paketą iš Pekino. Tačiau po pastarųjų Š.Korėjos balistinių raketų bandymų, turistų, norinčių patekti į šį socializmo „rojų“, vis mažiau.
Tas rojus, žinoma, nepanašus į jokį rojų. Bet gidėms taip neatrodo:
Gidė: Mes norime pastatyti tobulą socializmą – komunizmą. Ir tai jau netoli.
Aš: Mes, žinok, būdami okupuoti Sovietų Sąjungos, jį statėme 50 metų.
Gidė: Ir?
Aš: Ir tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti mano valstybei.