O tokia mintis kilo prieš kelionę ieškant informacijos apie Šiaurės Korėją ir įdomiausius jos turistinius objektus. Apie Viduklės koldūnus ar Naisių socialinį rezervatą internete galima rasti daugiau informacijos nei apie visą Šiaurės Korėjos turizmą. Turistų jie nori, tai tikriausiai ir šalies turistinis žemėlapis bus reikalingas? Tuo labiau, kad jų pačių kurti žemėlapiai tiek internete, tiek pačioje šalyje atrodo tragiškai.
Tačiau ne taip viskas paprasta – Šiaurės Korėjoje dovanotam arkliui pažiūrima ne tik į dantis, bet ir į uodegą.
Kiek internete pavyko rasti įdomesnių objektų, juos visus surinkau, sesuo grafikė Neringa Žukauskaitė nupiešė žemėlapį. Tada supratau, kad vaizduoti tik pusę Korėjos pusiasalio negalima – Šiaurės Korėja nepripažįsta Pietų Korėjos, todėl visur vaizduoja vientisą abiejų Korėjų žemėlapį. Todėl prie jau nupiešto Šiaurės Korėjos žemėlapio teko pridėti tuščią Pietų Korėjos pusę. Atrodo keistai ir neįprastai? Bet visa Šiaurės Korėja tokia – keista ir neįprasta.
Tai nebuvo paskutinės korekcijos. Per lietuvį keliautoją Daną Pankevičių, turintį ryšių visame pasaulyje, pabandžiau suderinti žemėlapio maketą su pačiais šiaurės korėjiečiais – nesinorėtų būti išspirtam iš šalies dar oro uoste. Viskas jiems tiko, išskyrus vieną objektą – kario paminklas, pasirodo, vaizdavo jauną jų prezidentą, o piešti šalies vadovų šioje šalyje negalima. Nes juk netyčia gali išeiti panašiai taip, kaip Madeiroje vienam skulptoriui su futbolininko Cristiano Ronaldo skulptūra – todėl geriau nerizikuoti ir uždrausti bet kokį lyderių atvaizdų interpretavimą. Šiuo požiūriu Šiaurės Korėja tikrai paprasta šalis – uždraudžia viską, kas kelia bent mažiausią riziką.
Lyderio skulptūra ištrinta, žemėlapis atspausdintas. Įsimečiau keletą kopijų kartu su Lietuvon.lt žemėlapiu vaikams – pradžiuginsiu jaunuosius korėjiečius. Tačiau senieji korėjiečiai mane nudžiugino vos nusileidus Pchenjano oro uoste – iškratė lagaminą, užkliuvo žemėlapiai, susirinko juos ir liepė eiti iš paskos. Gerai, kad laiku prisistatė gidė, kurios tarpininkavimas ir vertėjavimas padėjo įtikinti apsaugos vadovę, kad šie žemėlapiai grėsmės Šiaurės Korėjos nacionaliniam saugumui nekelia.
Abiems gidėms padovanojau po savo ir jų šalies žemėlapį – reakcijos ne tokios, kokių tikėtumeisi iš dovanų gavusių žmonių. Atidžiai ištyrinėjo objektus, išklausinėjo, kokia informacija rėmiausi juos kurdamas, galiausiai padėkojo ir susipakavo juos.
Dar didesnį išgąstį įteikus dovaną pamačiau savaitinio vaikų darželio vedėjos akyse – po ekskursijos darželyje žemėlapius norėjau padovanoti vaikams, bet čia ne ta šalis, kad dovanos nebūtų filtruojamos, todėl jas galėjau įteikti tik vedėjai. Kukliai padėkojo, išsigandusiomis akimis peržiūrėjo žemėlapį ir nusinešė pas save. Kažin, ar vaikais juos kada ir pamatys.
Tiesa, jei kam atrodo, kad Šiaurės Korėja daro viską, kad tik turistai nevažiuotų į šalį, ir todėl nenori jokių mums įprastų turizmo skatinimo priemonių – ne, priešingai, turistų jie labai nori ir yra pikti ant JAV, kad nuo rugsėjo amerikiečiams uždrausta atvykti į Šiaurės Korėją. Tačiau pats turizmo suvokimas čia, žinoma, savotiškas. Spėju, kad jie greičiau išsisiuvinės normalų šalies žemėlapį nei jį nusipieš – nes siuvinėjimas čia kaip nacionalinis sportas. Kokių tik didžiausių siuvinėtų paveikslų neteko matyti.
Beje, ši nuotrauka daryta fabrike, kuriame dirba neva 300 siuvinėtojų. Tačiau kai atvykome prie pastato, jis buvo užrakintas ir atrodė tuščias. Patekus į vidų buvau nuvestas į dvi patalpas, kuriose dirbo po 5-8 siuvinėtojas, kurios buvo akivaizdžiai ką tik atėjusios, viena net nespėjusi išsipakuoti savo daiktų, ir tą darė paskubomis jau man matant. Kodėl taip daroma? Turistui net tokiomis juokingomis priemonėmis bandoma parodyti, kad visi turi darbo ir pramonė nuolat kažką kuria. Nesvarbu, kad tų siuvinėtų paveikslų šalyje yra gerokai per daug, ir kiekvienoje vietoje man bandė įsiūlyti jų įsigyti.
Bet grįžkime prie žemėlapio. Kai jau esu šioje šalyje su jai sukurtais žemėlapiais, pabandžiau išnaudoti juos kaip įrankį – mainams arba pažintims. Dažniausiai nepavykdavo, išskyrus vieną atvejį.
Visi Šiaurės Korėjos piliečiai nešioja vieno iš lyderių ženklelį – tai labai svarbi propagandos dalis. Ženklelio nenusipirksi, jis suteikiamas per iškilmingą ceremoniją. Gidėms jau nuo antros dienos zyziau į ausį, kad noriu tokio ženklelio mainais į mano sukurtus Šiaurės Korėjos žemėlapius. Pasiūlymas atmestas, mainai nepavyko.
Viešbučio parduotuvėje vieną žemėlapį bandžiau iškeisti į keletą suvenyrų. Po ilgų derybų pasiūlymas atmestas, mainai nepavyko.
Galiausiai gidžių prašiau, kad suorganizuotų man susitikimą su kažkuo iš turizmo industrijos, kad galėčiau padovanoti žemėlapius. Pavyko bent jau iš dalies – vienai vakarienei susitikimo su jų vadovu iš didžiausios (žinoma, valstybinės) Šiaurės Korėjos turizmo agentūros.
Smagus jaunas vyrukas, su kuriuo kartu beskanaujant soju (korėjietišką ryžių degtinę) pokalbių temos vis laisvėjo ir kurį laiką net buvo galima pamiršti, kad sėdžiu uždariausioje pasaulio valstybėje. Galiausiai nuo soju įšilęs korėjietis pasilenkia link manęs ir tyliai pasiūlo:
– Žinai ką, geras tas tavo žemėlapis, bet kai kitą kartą atvažiuosi, gal tu gali ištrinti objektą numeris 3?
Objektas nr. 3 – Šiaurės Korėjos prezidento Kim Il Sungo (dabartinio vadovo senelio) ir jo sūnaus Kim Jong Ilo mauzoliejus, man palikęs labai keistą įspūdį.
Vėl jiems blogai. Ką gi, teks ištrinti tą mauzoliejų su vietiniais dievukais iš mano žemėlapio.
Žinoma, jei ta šalis pati savęs pirmiau neišsitrins iš pasaulio žemėlapio.
Ankstesni Karolio Žukausko tekstai iš Šiaurės Korėjos:
Prisijaukinti Šiaurės Korėją (I): 8 dienos beprotiškiausioje pasaulio valstybėje
Prisijaukinti Šiaurės Korėją (II): Trys patirtys sostinėje Pchenjane
Prisijaukinti Šiaurės Korėją (III): kaimelis, kuriame karas galėtų prasidėti net ir dėl smulkmenos
Prisijaukinti Šiaurės Korėją (IV): Kaip jaučiasi turistas šioje šalyje?
