Jo projektuotojai ir statytojai lenktyniavo su laiku, nes kiekvieną valandą rūkstantis reaktorius į aplinką išmesdavo nesuvokiamus radioaktyvių teršalų kiekius.
Statybos darbus sunkino aukštas radiacinis fonas, dėl kurio likvidatoriai buvo priversti dirbti per atstumą arba per labai ribotos pamainos laiką.
Po 206 dienas trukusių statybų sprogimo sumaitotas jėgainės blokas buvo paslėptas po gelžbetonio šarvais. Tačiau inžinieriai įspėjo, kad po 20-30 metų sarkofagas taps avarinės būklės ir teks ieškoti geresnio sprendimo.
1992 metais Ukrainos vyriausybė paskelbė konkursą naujojo sarkofago statyboms, kuris buvo laimėtas tik 2007 metais.
Dvi prancūzų kapitalo firmos „Vinci Construction Grands Projets“ ir „Bouygues Travaux Publics“ paskelbė susivienijančios po projekto „Novarka“ pavadinimu.
Beveik 2,15 milijardo eurų vertės projektą finansuoja tarptautinė bendruomenė, tačiau pastaraisiais metais buvo jaučiamas lėšų stygius, dėl kurio statybų pabaigos datą teko nukelti iki 2017-jų.
Realūs naujojo sarkofago statybos darbai prasidėjo 2010-jų balandį. Beveik praėjus metams po mano pirmojo vizito Černobylio zonoje.
Dar iki statybų pradžios sprogusio reaktoriaus perimetrą ir senąjį sarkofagą mačiau visiškai tokį patį, kokį matė ir jį statę likvidatoriai.
Neilgai trukus jo pašonėje ėmė kilti nauja konstrukcija. Pačiame Černobylio miestelyje padaugėjo žmonių, nes „Novarka“ projektas pasamdė beveik 900 įvairių sričių specialistų ir statybininkų, kurie pamainomis čia dirbdavo ir apsistodavo.
Senojo sarkofago papėdėje, kur anksčiau buvo galima atvažiuoti ir nevaržomai sukinėtis su kamera ar fotoaparatu, buvo įdiegta griežta apsaugos sistema su stebėjimo kameromis.
Nuo naujojo sarkofago statybų pradžios lankytojams griežtai draudžiama fotografuoti apsaugos postus ir statybų aikštelę. Jei kas nors nepaisydavo taisyklių, tuoj prisistatydavo uniformuotas apsaugininkas ir arba primindavo taisykles, arba paprašydavo parodyti nuotraukas.
Pastarąjį kartą ten lankėsi turistai iš Vakarų Europos ir be leidimo į orą pakėlė droną. Skraidyklę pastebėjo apsaugos postuose budintys pareigūnai ir tuoj pat atvyko į įvykio vietą.
Kartą prašydamas leidimo aplankyti šalia jėgainės esančius aušinimo kaminus, gavau atsakymą, kad tokio leidimo daugiau niekas negaus.
Mat pastarąjį kartą ten lankėsi turistai iš Vakarų Europos ir be leidimo į orą pakėlė droną. Skraidyklę pastebėjo apsaugos postuose budintys pareigūnai ir tuoj pat atvyko į įvykio vietą.
Vėliau jie pranešė Černobylio zonos administracijai apie saugumo pažeidimus ir uždraudė lankytojų srautą prie aušinimo kaminų.
Šiuo metu naujasis sarkofagas jau atrodo beveik baigtas. Jo projektuotojai priėmė sprendimą visą konstrukciją suręsti per atstumą nuo labai radioaktyvaus 4-jo reaktoriaus ir specialiais bėgiais užvilkti angaro formos statinį ant senojo sarkofago.
Mano žiniomis, kai išauš ta diena, kada senasis sarkofagas bus slepiamas po naujuoju, visas Černobylio zonoje dirbantis personalas ir samasiolai bus laikinai evakuoti – taip elgiamasi siekiant apsisaugoti nuo netikėtumų: pavyzdžiui, jei operacijos metu įvyktų kažkas netikėto.
Kai naujoji konstrukcija atsidurs savo vietoje, prasidės griovimo darbai. Naudodami nuotoliniu būdu valdomus aparatus inžinieriai nugriaus nestabilias senojo sarkofago konstrukcijas. Pavyzdžiui, byrantį stogą, kuris 2013 metais įlūžo neatlaikęs sniego masės.
Kai penkioms minutėms sustojame prie senojo sarkofago, visą laiką stebiuosi kelionės draugų reakcija į kosminius skaičius rodantį dozimetrą.
Kai penkioms minutėms sustojame prie senojo sarkofago, visą laiką stebiuosi kelionės draugų reakcija į kosminius skaičius rodantį dozimetrą.
Niekas nebijo radiacijos, visi puola fotografuotis, darytis asmenukes ir įsiamžinti prie keturženklių radiacijos matuoklio parodymų.
Zonoje dirbantis Sergejus sako, kad daugelis rytų europiečių elgiasi panašiai. Jei jiems pasakai, kad ši vieta labai radioaktyvi, tai jie keturpėsti veržiasi link jos.
Jei tą patį pasakai japonui ar vakariečiui, tai pastarasis ima baidytis kaip velnias kryžiaus.
Galbūt Sergejus nepastebi, tačiau su Černobylio katastrofa ir istorija posovietinių valstybių gyventojai susipažinę daug geriau nei vakariečiai.
Daugelis lietuvių į zoną vyksta, nes jiems nuoširdžiai įdomu ir smalsu. Kai kurie turi išsikėlę aiškius tikslus. Tuo tarpu daugelis vakariečių čia atvažiuoja tik tarp kitko, turistaudami.
Vakar jie lankėsi Kijevo Lavroje, šiandien Pripetėje. Ir radiacijos kišenės jų visai nedomina.
Kita vertus, stovėdamas priešais plienu ir betonu sukaustytą Černobylio žvėrį, nepaliauju mąstyti, kad beveik prieš trisdešimt metų jaunuoliai čia buvo vežami jėga arba neinformuoti apie radiacijos pavojus.
Šiandien likvidatoriams (ir katastrofos amžininkams) Černobylis tapo viena iš gyvenimo tragedijų, o mūsų kartai tai istorinis įvykis. Taip prasilenkia dviejų kartų požiūriai.
Daugelis lietuvių į zoną vyksta, nes jiems nuoširdžiai įdomu ir smalsu. Kai kurie turi išsikėlę aiškius tikslus. Tuo tarpu daugelis vakariečių čia atvažiuoja tik tarp kitko, turistaudami.
Dešimt faktų apie senąjį Černobylio sarkofagą:
1. Sarkofagas virš 4-ojo reaktoriaus bloko buvo projektuojamas ir statomas 206 dienas.
2. Prieš pradedant ręsti sarkofagą, buvo būtina pastatyti aušinimo sistemą po reaktoriaus pamatais, kad įkaitęs branduolinis kuras neišsiveržtų į gruntą.
3. Aušinimo kamerą-tunelį kasė ir įrenginėjo 400 šachtininkų. 168 metrų ilgio tunelis buvo baigtas birželio 24 dieną.
4. Manoma, kad virš 4-ojo Černobylio elektrinės energijos bloko suręstas sarkofagas nuo išorinio pasaulio saugo apie 200 tonų radioaktyvios reaktoriaus šerdies, 30 tonų radiacija užterštų statybinių medžiagų ir 16 tonų urano bei plutonio.
5. Radiacijos lygis po sarkofago konstrukcijomis – 10 000 rentgenų per valandą. Jei manote, kad tiek rentgenų yra „daug“, tai išsireiškėte labai kukliai, nes įprastas radiacinis fonas gyvenamuose miestuose svyruoja nuo 0.00003 rentgenų per valandą iki 0.00005 rentgenų per valandą.
Jei sveikas žmogus gautų po 500 rentgenų kas valandą, 5 valandas iš eilės, tai būtų neginčijamas mirties nuosprendis.
6. Sarkofago statyboms buvo panaudota daugiau nei 400 000 m³ betono, 7300 tonų metalinių konstrukcijų. Baigtos konstrukcijos tūris siekia 740 000 m³.
TAIP PAT SKAITYKITE: Černobylio šamai ir žvejyba zonoje: tokios žuvies neimtumėte net už dyką
7. Sarkofage palikta 60 specialių ertmių, pro kurias stebimas reaktorius ir jame vykstantys procesai (ertmėse buvo įrengtos filtravimo sistemos, neleidžiančios radioaktyvioms medžiagoms pasklisti aplinkoje).
8. Didžioji dalis dabartinio sarkofago laikosi ant 4-ojo reaktoriaus bloko konstrukcijų. Prisiminus statiniui padarytą sprogimo žalą, atrodo, kad tai labai nesaugu.
2010 metais buvo nustatyta, kad pro sarkofago stogą lašantis lietaus vanduo tampa labai radioaktyvus, kol pasieka reaktoriaus grindinį.
9. Giliai po sarkofagu, tarp reaktoriaus nuolaužų guli „Elena“. Tai 15 metrų skersmens diskas, branduolinėse jėgainėse vadinamas „Upper Biological Shield“ (UBS). Iki katastrofos, Černobylio elektrinės 4-ojo bloko UBS turėjo „Component E“ kodinį pavadinimą.
Tačiau elektrinės darbuotojai jį pervadino į Eleną, o vėliau „Pyatachok“, nes ji tokia pat apvali, kaip 5 kapeikos. Šiandien Elena kabo pasvirusi 15° kampu, ant labai netvirtų reaktoriaus konstrukcijų. Jei kas nors ką nors pajudintų, Elena pridarytų daug problemų.
10. 2013 metų vasario 12 dieną, antradienį, 600 kvadratinių metrų sarkofago stogo įgriuvo. Iš pradžių buvo manyta, kad konstrukcijos neatlaikė sniego masės, tačiau vėliau ekspertai nustatė, kad tai nevykusių remonto darbų ir senstančio sarkofago rezultatas.
Tai – aštuntasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ straipsnis. Visus juos rasite čia.
