O anksčiau taip nebuvo. Jau esu pasakojęs, kad sugriuvus carinės Rusijos imperijai, atsikūrusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės nepasidalijo teritorijų bei pešėsi tarpusavyje. Lenkai apskritai reiškė teritorines pretenzijas į visą Lietuvą. Praktiškai tų pretenzijų įgyvendinti nepavyko, tačiau ir be to lenkai mus tada ganėtinai apskabė atimdami Vilnių bei Suvalkų kraštą.
Kas dėl Vilniaus, tai išties, tais laikais lietuviai sudarė ekstremaliai mažą miesto gyventojų dalį, dėl ko lenkai jį ir laikė lenkišku. Tuo tarpu Suvalkų krašte, ypatingai rytinėje jo dalyje, lietuviai sudarė didelę gyventojų dalį. Jie daugiausiai gyveno Seinų apylinkėse.
Tarpukariu lietuviai buvo ypatingai aršiai lenkinami – buvo naikinamos lietuvių organizacijos, mokyklos ir panašiai. Mūsiškiams reikėjo labai tvirtai laikytis, idant neprarastų lietuviškumo. Daugelis neatsilaikė, tačiau šis tas liko.
Dabar lietuviškame „bastione“ Lenkijoje – Punsko miestelyje – lietuviai sudaro net 75 proc. gyventojų. Tiesa, Punske apskritai gyventojų yra apie tūkstantį, tai absoliučiais skaičiais tų lietuvių nėra tiek daug. Seinuose lietuvių dar mažiau – apie 500. Tačiau Seinuose veikia Lietuvos valstybės išlaikoma „Žiburio“ mokykla, kurią lanko apie šimtas lietuviškai kalbančių vaikų.
Žinant, kad lenkai nėra pernelyg pakantūs tautinėms mažumoms, manau, jog mažiausiai ko už išsaugotą lietuviškumą etniniai lietuviai yra nusipelnę, tai mūsų vizito į jų kraštą. Juk nedaug tokių kraštų yra pasaulyje, jei išvis yra. Kalbu, aišku, apie etninius lietuvius, o ne apie naujuosius Londono ar Piterboro emigrantus. Juolab, kad ir iš kelio toli sukti nereikia, Punskas yra iškart už Lietuvos sienos.
